Phil Stutz: Išsilaisvink

Phil Stutz, Barry Michels

IŠSILAISVINK

Iš anglų kalbos vertė

Rita Kaminskaitė

Versta iš: Phil Stutz & Barry Michels,

THE TOOLS, Spiegel & Grau, 2012

ISBN 9786090104804

Copyright © 2012 by Phil Stutz and Barry Michels

Teksto iliustracijos © 2012 by Phil Stutz

Visos teisės saugomos.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Kaminskaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Vilma Zenevičienė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė

Maketavo (epub) Jurga Morkūnienė

Liusei Kuvus, kuri niekada neleido man pasiduoti.

PHIL STUTZ

Mano seseriai Debrai, geriausiai dvasinei kovotojai, kuri išmokė mane gyvenimo malonės, drąsos ir meilės.

BARRY MICHELS

Nelaimė yra saldi ir patogi,

Nors kartu lyg rupūžė šlykšti, nuodinga,

Bet kaip brangakmenis vertinga.

WILLIAM SHAKESPEARE,

Pjesės „Kaip jums patinka“ ištrauka

Tai, kas žeidžia, moko.

BENJAMIN FRANKLIN

METODAI

1 SKYRIUS

Naujo kelio pradžia

Roberta buvo naujoji mano psichotera­pijos seansų pacientė, su kuria bendraudamas jau po pirmųjų penkiolikos minučių pasijutau visiškai bejėgis. Ji kreipėsi į mane su labai neįprasta problema: ją buvo apsėdusi manija persekioti savo vaikiną, mat atrodė, kad jis ją apgaudinėja. Ji norėjo atsikratyti šios ydos. „Aš skaitau visas jo žinutes, baigiu nukamuoti klausimais, kartais net nuvažiuoju prie jo namų ir seku jį. Niekada nieko įtartino nepastebėjau, tačiau negaliu liautis.“ Visa, pamaniau, lengva paaiškinti tuo, kad Robertos tėvas netikėtai paliko šeimą, kada dukra buvo dar vaikas. Todėl net dabar, įpusėjusi trečią dešimtį, ji bijo būti pamesta. Bet mums nespėjus įsigilinti į jos bėdą, Roberta pažvelgė man į akis ir įsakmiai ištarė: „Tiesiog pasakykite, kaip man liautis. Nešvaistykite mano laiko ir pinigų aiškindami, kodėl jaučiuosi nesaugi – aš ir taip žinau.“

Jei Roberta apsilankytų pas mane šiandien, apsidžiaugčiau, kad ji tiksliai žino, ko nori, o aš tiksliai žinau, kaip jai padėti. Tačiau visa tai vyko prieš 25 metus, kada buvau tik pradėjęs psichoterapijos praktiką. Tiesmukas jos reikalavimas sužeidė mane skaudžiau nei strėlė. Nežinojau, ką jai atsakyti.

Nekaltinu savęs. Iki tol dvejus metus praleidau rydamas visas esamas psichoterapijos teorijas, be jokios atrankos. Tačiau kuo daugiau informacijos turėjau, tuo mažiau jaučiausi patenkintas. Tos teorijos buvo atitolusios nuo tikrų išgyvenimų, kada žmogus patenka į bėdą ir jam reikia pagalbos. Instinktyviai jaučiau, kad taip ir neišmokau atsakyti tokiems pacientams kaip Roberta.

Pradėjau galvoti, kad tokių sugebėjimų kažin ar pasisemsi iš knygų, juk viso to galima išmokti tik bendraujant akis į akį su tais, kurie turi vienokių ar kitokių problemų. Aš ėmiau palaikyti glaudžius ryšius su dviem savo studijų darbo vadovais, bet ne todėl, kad buvome gan gerai pažįstami. Jie turėjo darbo klinikose patirties, taigi neabejojau, kad galės atsakyti į daugelį mano klausimų.

Perpasakojau jiems Robertos reikalavimą. Jų atsakymas tik patvirtino blogiausius mano nuogąstavimus: jie irgi nežinojo, ką daryti. Dar blogiau buvo tai, kad ką aš laikiau pagrįstu pacientės noru, jie traktavo kaip dalį jos problemos. Kalbėdami jie vartojo daug profesionalių terminų, pasak jų, Roberta impulsyvi, priešiška ir trokštanti, kad jos norai nedelsiant būtų pildomi. Jei aš jai nusileisiąs ir stengsiąsis kuo greičiau išpildyti tuos norus, perspėjo jie, jos reiklumas tik išaugsiąs.

Jie vienbalsiai patarė man pasistengti grąžinti Robertą į vaikystę – kaip tik ten reikia ieškoti priežasties, sukėlusios jai tą maniją. Pasakiau, kad pacientė jau žino, kodėl ją kamuoja ši įkyri mintis. Tačiau jie atsakė, jog tai, kad tėvas paliko ją, negali būti tikroji priežastis. „Turite įsigilinti į jos vaikystės pasaulį.“ Bet aš jau buvau sotus iki kaklo tokių atsikalbinėjimų. Užtektinai buvau prisiklausęs: kaskart, kai pacientas prašo konkretaus patarimo, psichoterapeutas tarsi susikeičia su juo vietomis ir siūlo pačiam rasti sprendimą giliau pasiknaisiojus savo viduje. Man tai priminė strutį, kuris nenorėdamas susidurti su tikrove slepia galvą smėlyje: kada pacientui reikia neatidėliotinos pagalbos, psichoterapeutai vargiai gali kuo padėti. Nusivyliau, be to, mane apėmė slogus jausmas, kad jų lūpomis kalba pati profesija – visi psichoterapeutai kaip susitarę kartojo tą patį. Nežinojau, į ką kreiptis.

Ir tada man nusišypsojo laimė. Draugas pasakė, kad buvo sutikęs psichiatrą, kuris nepritaria esamai sistemai lygiai kaip ir aš. „Šis vyrukas tikrai atsakys į tavo klausimus, ir užtikrinu, kad tokių atsakymų dar nesi girdėjęs.“ Aš nusprendžiau išklausyti minėto psichiatro vedamų seminarų ciklą. Štai taip susipažinau su daktaru Filu Štucu, šios knygos bendraautoriumi.

Tas seminaras pakeitė visą mano praktiką – ir mano gyvenimą.

Filo požiūris buvo naujoviškas. Širdyje jaučiau, kad jis kalba tiesą. Jis pirmasis iš mano sutiktų psichoterapeutų galvojo apie sprendimą, o ne gilinosi į pačią problemą. Buvo absoliučiai tikras, jog išspręsti bėdas gali žmonių neišnaudotos galios. Tiesą sakant, jo požiūris į problemas buvo visiškai kitoks nei tas, kokio mane mokė. Bėdas jis laikė ne kliūtimis, trukdančiomis pacientui normaliai gyventi, o proga žengti į neišnaudotų galimybių pasaulį.

Iš pradžių man tai kėlė nepasitikėjimą. Jau anksčiau buvau girdėjęs, kad problemas reikia paversti galimybėmis, tačiau iki šiol niekas tinkamai nepaaiškino, kaip tai padaryti. Filo samprotavimai buvo tikslūs ir aiškūs. Jūs galite atverti sau tas paslėptas galimybes veiksmingomis, bet paprastomis technikomis, prieinamomis kiekvienam.

Šias technikas jis pavadino metodais.

Išėjau iš seminaro toks pakylėtas, regis, sparnai išaugo. Mane įkvėpė ne konkretūs žmonėms galintys padėti metodai, o Filo požiūris. Jis atvėrė mums širdį, atskleidė savo teorijas ir metodus. Nereikalavo, kad mes besąlygiškai priimtume tai, ką jis mums kalbėjo, ir reikalavo tik vieno: pritaikyti jo metodus ir prieiti prie savo išvadų, ką jie gali. Net ragino mus įrodyti, kad jis neteisus. Man Filas paliko labai drąsaus ar net kiek pamišusio žmogaus įspūdį – veikiausiai ir tokio, ir tokio. Kad ir kaip būtų, jo idėjos paveikė mane kaip katalizatorius, tarsi gavau įkvėpti šviežio oro po dusinančių dogmų, kurias dėstė tradiciškesnių pažiūrų mano kolegos. Dabar daug aiškiau suvokiau, kad jie tik slėpėsi už neperžengiamos įmantrių idėjų sienos, nejausdami poreikio nė vienos jų pritaikyti ar patikrinti patiems.

Seminaro metu aš išmokau tik vieną metodą, tačiau vos išėjęs ėmiau jį skrupulingai taikyti. Negalėjau sulaukti, kada galėsiu išmokyti to metodo Robertą. Buvau tikras, kad tai padės kur kas daugiau nei knaisiojimasis po praeitį. Per kitą seansą pasakiau jai: „Noriu jums kai ką pasiūlyti: tomis akimirkomis, kai jus vėl apims persekiojimo manija, imkitės štai ko“, ir išdėsčiau jai metodą (aprašysiu jį vėliau). Mano nuostabai, ji iškart nusitvėrė šios minties ir pradėjo neatidėliodama dirbti su savimi. Dar įstabiau, kad šis metodas pasiteisino. Mano kolegos klydo. Pasiūliau Robertai būdą, galintį, iškilus problemai, greitai padėti, ir ji nepasidarė nei reiklesnė, nei vaikiškai aikštingesnė, priešingai – tai paskatino ją pačią aktyviai ir noriai užsiimti savigalba.

Per labai trumpą laiką pasiekęs tokių gerų rezultatų, aš jau nebesijaučiau bejėgis. Troškau daugiau: daugiau žinių, daugiau metodų, dar daugiau gilintis į tai, kaip jie veikia. O gal tai tiesiog laimingas atsitiktinumas, tiesiog veiksminga yra kita technika? Ar vis tik atradau tai, ko tikėjausi – visiškai naują požiūrį į žmogų?