Phil Stutz - Išsilaisvink

Stojo tyla, bet galiausiai jis prisipažino, kad nekenčia situacijų, kada jo sėkmė priklauso nuo kitų žmonių: pokalbių dėl darbo, konkursų, bodisi net paskambinti telefonu kam nors, kas galėtų padėti pagerinti karjerą. Tokiose situacijose jis jaučiasi pažeidžiamas ir bėga nuo jų kaip nuo maro.

Paklausiau jo, kas blogo, jei priklausai nuo kitų.

– Nekenčiu to, – suniurzgė jis. Uždaviau kelis klausimus, ir jis pagaliau prisipažino, kodėl. – Aš gimiau su klouno kostiumu, jau tada rėkiau, kad atkreipčiau į save dėmesį. Kai paūgėjau, visus naujus pokštus rodydavau tėvo klientams, tai jį baisiausiai siutino.

– Kodėl?

– Jis dirbo namie ir...

– Kuo jis užsiėmė?

– Turėjo laidojimo biurą.

Nusijuokiau.

– Liaukis, Vini. Surimtėk.

– Aš kalbu rimtai . Kiekvieną dieną įsėlindavau į laukiamąjį ir imdavau visus juokinti, ir kas vakarą būdavau išpertas diržu. Jei neišlaikydavau ir imdavau verkti, tėvas išvadindavo mane skystablauzdžiu ir mušdavo dar smarkiau, – Vinio akyse ėmė tvenktis ašaros. – Tai buvo suknistas košmaras.

Dabar man pasidarė aišku, kodėl Vinis kaip išmanydamas vengė nemalonių situacijų: jis nenorėjo, kad jį kas nors vėl skaudintų. Tik už tai sumokėjo labai aukštą kainą – paaukojo savo karjerą.

Galbūt jūsų auka ir mažesnė už Vinio. Tačiau nesu sutikęs žmogaus, kuris nebūtų ko nors paaukojęs, kad išvengtų skausmo.

KOMFORTO ZONA

Noras išvengti skausmo gal ir nebūtų didelė bėda, jei taip elgtumės kartą ar du per metus. Tačiau dauguma mūsų patvirtins, kad šis įprotis giliai įleidęs šaknis. Mes atsitveriame nematoma siena ir nedrįstame jos pereiti, nes kitapus laukia skausmas. Ši saugi erdvė vadinama komforto zona. Kraštutinis šio įpročio atvejis – kada žmonės slepiasi tarp savo namų sienų ir apskritai bijo iškelti koją į lauką. Tai vadinama agorafobija – erdvės baime. Tačiau daugumai komforto zona nėra kažkokia materiali erdvė, tai gyvenimo būdas, kada vengiame visko, kas galėtų sukelti skausmą.

Vinio komforto zona susideda iš situacijų, kuriose jis jaučiasi saugus: tai nedideli klubai, Vinis žinojo, kad ten jam visuomet atsiras darbo; nedidelis būrelis draugų iš vidurinės mokyklos, jie visuomet juokėsi iš jo pokštų; mergina, niekada nepaliksianti, kad ir ko jis iš jos pareikalautų. Vinis vengė situacijų, kuriose turėjo atsiverti: lankytis pokalbiuose dėl geresnio darbo, susitikti su žmonėmis, kurie galėtų padėti jam daryti karjerą, vaikščioti į pasimatymus su savarankiška, nepriklausoma moterimi.

Jūsų komforto zona gal ne tokia akivaizdi kaip Vinio, tačiau ir jūs ją turite, tuo neabejoju – mes visi turime. Pažiūrėkime, kokia gi jūsų komforto zona. Atlikite tokį pratimą.

Išsirinkite ką nors, ko nekenčiate daryti. Tai gali būti kelionė, susitikimas su naujais žmonėmis, šeimos susibūrimai ir panašiai. Ką darote norėdami to išvengti? Įsivaizduokite, kad šie veiksmai yra tarsi vieta, kur stengiatės pasislėpti. Tai jūsų komforto zona. Ką jaučiate būdami joje?

Tikriausiai jaučiatės tarsi saugioje ir pažįstamoje vietoje, kur pasaulis negali jūsų įskaudinti. Tai beveik tikslus komforto zonos apibūdinimas, jei ne vienas „bet“. Gal nuskambės keistai, tačiau vien išvengti skausmo mums nepakanka – reikia, kad skausmą pakeistų malonumas.

Kad pajustume tą malonumą, imamės įvairiausios papildomos veiklos: naršome internete, vartojame narkotikus ir alkoholį, susidomime pornografija ar paprasčiausiai „guodžiamės“ valgydami. Prie tokių malonumų galima priskirti ir azartinius lošimus ar besaikį apsipirkinėjimą. Tokia elgsena gan paplitusi – susiformavo žmonių, ieškančių komforto zonos, kultūra.

Šita papildoma veikla virto neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Vinis, pavyzdžiui, kiekvieną vakarą eidavo atsipalaiduoti su tais pačiais draugais: rūkė žolę, valgė picą ir žaidė kompiuterinius vaizdo žaidimus. Jis sakė, kad taip jis tarsi persikelia į paralelinį pasaulį: „Vienas dūmas, ir visas šitas pasaulis pradingsta.“

O paralelinis pasaulis primena raminančią, maloniai šiltą vonią, tarsi trumpam vėl atsiduriate motinos įsčiose. Deja, tokie panirimai į „šiltą vonią“ tik kenkia vidinei mūsų pusiausvyrai. Kuo ilgiau lepinsitės „šiltoje vonioje“, tuo didesnis šokas bus patekus po šaltu tikrovės dušu.

O dabar pagalvokite, kas jums atstoja „šiltą vonią“? Kuo dažniau pasiduodate tam tikram impulsui mėgautis malonumais, tuo labiau tikėtina, kad taip stengiatės susikurti komforto zoną. Atlikite šį pratimą.

Įsivaizduokite, kad mėgaujatės vienu iš malonumų ir to malonumo vedami persikeliate į kitą pasaulį. Kaip šis pasaulis paveiks jūsų tikruosius ketinimus, siekius?

Kad ir iš ko susideda jūsų komforto zona, jūs mokate už tai brangiai. Gyvenimas suteikia mums begalę galimybių, tačiau greta jų visada yra skausmas. Jei vengiate būti įskaudinti, negyvenate visaverčio gyvenimo. Tai atsiskleidžia labai įvairiai. Jei jūs drovus ir vengiate žmonių, prarandate gyvybingumą, kurį duoda bendruomenė. Jei esate kūrybinga asmenybė, tačiau negalite pakęsti kritikos, vadinasi, vargu ar pasidalysite savo idėjomis su dauguma. Jei turite lyderio savybių, bet bijote stoti akis į akį su minia, neturėsite pasekėjų.

Manoma, kad komforto zona suteikia mums saugumo jausmą, tačiau iš tikrųjų uždaro mus mažame pasaulėlyje. Vinis – puikus pavyzdys. Kiekviena jo gyvenimo sritis – karjera, draugystė, net santykiai su moterimis – tai tik apgailėtina miniatiūra to, koks galėtų būti jo gyvenimas.

Šiame piešinėlyje pavaizduota komforto zona ir kaina, kurią mokate už ją.

Dauguma mūsų, kaip žmogeliukas piešinyje, esame įstrigę komforto zonoje. Kad pasinaudotume visais begalinių galimybių, kurias mums siūlo gyvenimas, privalumais, turime išdrįsti išeiti iš šios zonos. Pirmas dalykas, su kuo susiduriame, yra skausmas. Neradę būdų jį įveikti, mes skubame atgal į saugų pasaulėlį. Tai vaizduoja rodyklė iš komforto zonos link skausmo ir atgal. Galiausiai mes pasiduodame ir susitaikome su mintimi, kad niekada neištrūksime iš komforto zonos, taip atsisakydami karščiausių troškimų ir siekių. XIX a. eseistas ir poetas Henris Deividas Toras rašė štai ką: „Dauguma žmonių pragyvena gyvenimą tylioje neviltyje ir į kapus nusineša nesudainuotą dainą.“

Mirti nusinešant į kapus nesudainuotą dainą yra tragedija. Blogiausia, kad dėl to kalti patys – tai mes nutildome patys save . Geriau mokame siaubingą kainą, bet komforto zonos nepaliekame. Kodėl?

Todėl, kad mus sulaiko būdinga šiuolaikinės visuomenės silpnybė: noras tučtuojau gauti atlygį. Komforto zona suteikia mums trumpalaikį gerovės jausmą. Kam rūpi, kokia bausmė už tai laukia ateityje? Tačiau bausmė ateis, o su ja ir pati baisiausia kančia – suvokimas, kad tuščiai iššvaistėme savo gyvenimą.

Mes, kaip visuomenė, taip išauklėti: turime, tiesiog privalome nedelsiant gauti atlygį. Mes išsiugdėme nepaprastą sugebėjimą pateisinti šią silpnybę. Užuot pripažinę, kad vengiame skausmo, įsikalbame nebūtas dorybes – kaip Vinis, kuris įtikino save, kad nenori „parsiduoti“. Tai baigiasi iškreiptu požiūriu į pasaulį: vengdami skausmo įsivaizduojame esantys teisūs, drąsūs ir idealistai. Tai baisiausia iš nuodėmių – meluoti pačiam sau.

Visa tai paaiškinau Viniui. Suvokęs, kodėl sėdi rankas sudėjęs, jis pasijuto geriau. Jis man padėkojo ir nuskubėjo prie durų.

– Luktelėkite, – sustabdžiau jį ir man pasirodė, kad jis išsigando. – Džiaugiuosi, kad jaučiatės geriau, bet jei dabar viską taip ir paliksime nieko nepakeitę, tai ir toliau tūnosite komforto zonoje. Ar norite sulaukti bausmės?