Phil Stutz - Išsilaisvink

7. Kodėl turėčiau taikyti metodą? Man netenka išgyventi nei baimės, nei skausmo.

Turime ir tokių pacientų, kurie pareiškia tai rimtu veidu. Kartais jie meluoja, nes mano, kad tik silpnas žmogus gali prisipažinti kenčiantis ar bijantis. Paprastai prailgsta, kol juos įtikiname, jog daugiau stiprybės reikia ne paneigti, o pripažinti ir nugalėti šiems išgyvenimams.

Tačiau toks neigimas gali reikšti ir tai, kad žmonės taip įsitvirtinę komforto zonoje, kad net nežino, jog už jos jų laukia visas pasaulis su nuostabiomis galimybėmis. Tokie asmenys paprastai bijo stipriau nei kiti, tiesiog taip stengiasi išvengti baimės – neigdami, kad iš gyvenimo jie trokšta kur kas daugiau.

Dirbdami su šiais žmonėmis, mes stengiamės padėti jiems atrasti naujų tikslų. Gal tai ir nemalonu, kaip traukti dantį, tačiau visi turi pripažinti neturintys to, ko galbūt norėtų. Kada paprašome jų mintyse pereiti visus etapus, reikalingus tikslui pasiekti, visuomet kuriame nors iš jų jie išsigąsta – taigi jiems tenka pripažinti, kad sąmoningai vengia skausmo. Nors tuo metu jie to dar nesuvokia, tai pripažinti jau yra pirmas žingsnis į tikrąjį gyvenimą.

8. Pažįstu žmonių, kurie nuolat juda į priekį, bet aš nenoriu būti toks, nes jie niekada neatsipalaiduoja ir nesugeba mėgautis gyvenimu.

Toks hiperaktyvumas nėra tas pats, kas judėti į priekį, tiesą sakant, tai dažniausiai tik dar viena vengimo gyventi forma. Šie žmonės apsiverčia darbais, kad negalvotų apie nemalonius dalykus: baimę, nesėkmes, silpnąsias savo vietas. Kaip tik dėl to jie neturi laiko atsikvėpti, tarsi už nugaros nuolat girdėtų žingsnius ir bėgtų negalėdami sustoti.

„Judėjimas į priekį“ kiekvienam iš mūsų reiškia ką kita. Priešingo noro metodas suteikia jums stiprybės kovoti su tuo, ko labiausiai vengiate. Dažnai tai išorinė situacija, tačiau gali būti ir vidiniai išgyvenimai, keliantys jums įtampą.

Pastebėjome, kad žmonės, kurie, palyginti su kitais, nevengia nemalonumų, sugeba geriau atsipalaiduoti ir pailsėti . Tik tada, kai drąsiai stojate akis į akį prieš negandas, kurių labiausiai bijote, nesvarbu, vidines ar išorines, jūsų protas gali atsipalaiduoti. Tokių žmonių negąsdina pasaulis, jie labiau patenkinti savo pastangomis, todėl mažiau jaudinasi ir nerimauja, o atėjus laikui sugeba atsipalaiduoti ir nekvaršina galvos dėl viso to, kas jiems nemalonu ir ko jie norėtų išvengti.

KITOS PRIEŠINGO NORO METODO TAIKYMO SRITYS

Taikant priešingo noro metodą išsiplečia profesinių ir socialinių interesų ratas. Yra žmonių, su kuriais norėtume susipažinti, tačiau jaučiamės neužtikrinti ir drovimės tai padaryti. Jei esate sąžiningi su savimi, pirmiausia paklausiate savęs, ar jūs jų verti. Aišku, lengviausia bendrauti tik su tais, kurie yra jums lygūs ir nekelia grėsmės. Tai akivaizdi vengimo forma, neleidžianti gyventi visaverčio gyvenimo.

Įkopusi į ketvirtą dešimtį Merilina buvo patraukli ir vieniša. Jai iš paskos nuolat sekiojo pulkas vaikinų, tačiau nė vienas jų netiko. Merilinos problema buvo jos požiūris į vyrus. Moteris buvo įsitikinusi, kad egzistuoja „A“ grupės vyrai, turtingesni, dailesni, žavesni, su kuriais jai nelemta užmegzti ryšių. Supažindinta su vienu iš jų, ji elgėsi šaltai ir nedraugiškai, nes giliai širdyje bijojo tokių ir nenorėjo, kad jis pakviestų ją į pasimatymą. Visi vyrai, su kuriais ji susitikinėjo, priklausė žemesnei „B“ grupei. Jie, nors Merilina ir skundėsi jų trūkumais, simbolizavo jos komforto zoną. Kol nesiliovė susitikinėti su tokiais vyrais, Merilina neturėjo galimybės susirasti tinkamą ir jai patinkantį vyriškį. Kaskart, kai tekdavo bend­rauti su „A“ grupės vyrais, Merilina, kad nugalėtų baimę, imdavo taikyti priešingo noro metodą. Galiausiai ji sugebėjo atsiverti ir elgtis natūraliai.

Taikydami priešingo noro metodą įgysite autoritetą. Būnant lyderiu, nesvarbu, skyriaus viršininku, įmonės generaliniu direktoriumi ar šeimos galva, tenka viena nemaloni pareiga: priimti nepalankius sprendimus. Štai kodėl vadovai jaučiasi itin vieniši. Geras lyderis turi sugebėti taikytis su žmonių nepasitenkinimu.

Elizabetą, universiteto profesorę, ką tik paskyrė katedros dekane. Savo srityje ji buvo gana įžymi šalies mastu, bet išsiskyrė kuklumu ir noriai bendraudavo su visais. Iš prigimties Elizabeta linko visus laikyti savo draugais. Visi ją mėgo – nuo studentų ir kitų profesorių iki valytojų. Taigi jos darbo aplinka jai buvo savotiška komforto zona. Jai tapus dekane, tai negalėjo ilgiau tęstis. Eidama tokias pareigas, ji turėjo tvirtinti dėstytojų krūvius, pasirašyti paskaitų grafikus, atostogų prašymus, įsakymus dėl drausminių nuobaudų ir panašiai. Dabar Elizabeta jau nebegalėjo būti kiekvieno drauge, nes kad ir kaip pasielgdavo, visada atsirasdavo nepatenkintų. Ji taip dėl to išgyveno, kad pradėjo atidėlioti sprendimus, ir ka­ted­roje įsivyravo visiškas chaosas. Galiausiai Elizabeta suprato turinti prisiversti priimti nepopuliarius sprendimus, antraip praras darbą. Ir ji pradėjo taikyti priešingo noro metodą norėdama įveikti sąžinės graužatį, kad žmonės ja nepatenkinti. Galiausiai ji liovėsi buvusi visų drauge ir tapo gera vadove.

Elizabeta pradėjo suvokti, kad kiekvienuose santykiuose yra vadovavimo elementas ir kad dažnai aplinkiniams ji reikalinga ne tik kaip draugė, bet ir kaip vadovė. Galų gale jos santykiai su visais pagerėjo. Draugams ir kolegoms, kuriuos pažinojo daugelį metų, ėmė patikti skaidrūs ir aiškūs jos sprendimai. Ir tai jai suteikė pasitikėjimą, kokio niekada nejautė. Pagerėjo ir šeimos santykiai, ypač su paaugle dukra: dabar, kai mamai išeidavo nustatyti jai tikslias elgesio ribas, jos ėmė bendrauti daug atviriau, ir tai buvo didelis palengvėjimas abiem.

Priešingo noro metodas padeda nugalėti fobijas. Fobija – tai iracionali baimė, pavyzdžiui, vorų ar uždarų erdvių. Dėl savo fobijų mes priversti atsisakyti dalies gyvenimo. Fobijos, net ir lengvos, gali trukdyti dirbti ar bendrauti. Metodas suteikia drąsos išgyventi tokias situacijas, ir tuomet baimė išnyksta. Vėl atsiveria visas gyvenimas.

Inžinierius Maiklas darbo reikalais keliaudavo po visą pasaulį. Deja, jis bijodavo skraidyti, ir dėl šios fobijos jo karjerai grėsė galas. Vos stiuardesė uždarydavo lėktuvo duris, jo kvėpavimas sutankėdavo, krūtinę imdavo spausti. Dažnai baimė baigdavosi nevaldomos panikos priepuoliu: jis imdavo galvoti, kad tikrai žus. Namie, vos pagalvojus apie skraidymą, jį iš anksto apimdavo nevaldoma baimė. Kad išsisuktų nuo kelionių lėktuvu, Maiklas vis ką nors sugalvodavo, bet jo viršininkui pradėjo aiškėti viso to priežastis. Tada Maiklas ėmė taikyti priešingo noro metodą nuolatos, kai tik apimdavo baimė, ir pamažu sugebėjo įveikti skraidymo fobiją. Baimė daugiau nebebuvo jam kliūtis.

Priešingo noro metodas padeda išsiugdyti gebėjimą laikytis drausmės ir ilgalaikių įsipareigojimų. Didžiausias skirtumas tarp tų, kurie pasiekė savo tikslų, ir tų, kurių pastangos nueina šuniui ant uodegos, yra jų įsipareigojimų lygmuo. Daugelis žmonių norėtų nuoširdžiai atsidėti savo tikslui. Tačiau atsidavimas reiškia virtinę galbūt nereikšmingų, tačiau nemalonių žingsnių. Kada žmonės nežino, kaip įveikti šį skausmą, jų ryžtas nueina perniek.

Džefris buvo gatvėse patruliuojantis policininkas, bet jis svajojo ne apie tokią karjerą. Būdamas paskutiniame kurse metė universitetą. Nors ir išsiskyrė kaip puikus rašytojas, suprato, kad niekada nepasieks literatūrinių aukštumų dėl tingumo. „Mano galvoje pilna puikių idėjų, bet abejoju, ar jos kada nors virs tekstu.“ Taigi Džefrio gebėjimai čia niekuo dėti. Jis pasirinko lengviausią kelią – po darbo bare pasakodavo istorijas draugužiams policininkams. Tai buvo ypač lengva išlenkus taurelę kitą. Vos pradėjęs galvoti, kad reikėtų šias istorijas išguldyti popieriuje, nuleisdavo rankas. „Namo grįžtu pavargęs. Tik prisėdu prie kompiuterio, ir man įsiskausta galva.“ Jis tiesiog negalėdavo susikaupti. Norint sutelkti dėmesį, reikia atsiriboti nuo pasaulio ir galvoti tik apie vieną dalyką. Tam reikia didžiulių pastangų, ir tos pastangos daugumai iš mūsų yra ypač nemalonios. Taip atsitiko ir Džefriui. Pritaikęs priešingo noro metodą ir išmokęs nepaisyti skausmo, jis pagaliau rado laiko ir energijos pradėti rašyti, ko iš tikrųjų ir troško.