Джо Наварро - Kūno kalba

Viena šiuolaikinių priešiškumo apraiškų – ginčai. Iš pradžių ginčas reiškė tiesiog svarstymą arba diskusiją, dabar šiuo žodžių vis dažniau apibūdinamas kivirčas. Karštas ginčas iš esmės yra kova nenaudojant fizinės jėgos. Užgauliojimai, nepagrįsti kaltinimai, profesinio statuso menkinimas, kurstymas, patyčios, – visa tai yra priešiškumo apraiškos, šiais laikais atstojančios grumtynes. Civiliniai ieškiniai gali būti interpretuojami kaip moderni ir socialiai priimtina kovos arba agresijos forma – besibylinėjančios šalys piktai ginčijasi dėl dviejų skirtingų požiūrių.

Nors šiais laikais žmonės aiškinasi santykius jėga daug rečiau negu senovėje, fizinis atsakas vis dar tebėra mūsų limbinės sistemos arsenale. Ne visi žmonės vienodai linkę į smurtą, tad limbinės sistemos atsakas išryškėja ir kitokiais būdais, ne vien paleidžiant į darbą kumščius, spiriant ar kandant. Priešiškumą galima parodyti ir kitaip: laikysena, žvilgsniu, išpučiant krūtinę arba pažeidžiant kito žmogaus asmeninę erdvę. Iškilusi asmeninei erdvei grėsmė sukelia limbinės sistemos atsaką, kiekvienam žmogui individualų. Įdomu, kad toks pažeidimas gali sukelti kolektyvinį limbinės sistemos atsaką. Kai viena valstybė įsiveržia į kitos erdvę, dažnai taikomos ekonominės sankcijos, nutraukiami diplomatiniai santykiai ar net kyla karai.

Smurtas yra nekeliantis abejonių kovojimo atsakas. Tačiau esama ir kitų, ne tokių akivaizdžių kovojimo atsako apraiškų. Limbinė smegenų sistema turi sąstingio ir bėgimo reakcijas, o šiuolaikinis elgesio etiketas reikalauja, kad iškilus grėsmei nepultume iškart mosikuoti kumščiais.

Aš patarčiau žmonėms nenaudoti agresijos (nei žodinės, nei fizinės) siekiant savo tikslų. Kovojimo atsakas yra paskutinis šiaudas, kurio griebiamės iškilus pavojui – tik tada, kai sąstingis ir bėgimas nedavė naudos, – todėl turėtume vengti juo naudotis, jei tik įmanoma. Šitaip galite pažeisti įstatymą ar prarasti sveikatą, agresyvus elgesys gali labai sujaudinti, dėl to bus sunku susikaupti ir aiškiai mąstyti, kaip išvengti grėsmės. Po smarkaus susirėmimo užvirusios emocijos – taip jau nutinka – kenkia gebėjimui aiškiai mąstyti. Taip yra todėl, kad limbinė smegenų sistema, siekdama panaudoti turimus smegenų išteklius, nustelbia pažintinius gebėjimus (Goleman, 1995, 27, p. 204–207). Viena svarbiausių priežasčių, kodėl reikia tyrinėti bežodį elgesį, ta, kad kartais naudinga žinoti, jog kitas asmuo mums ketina fiziškai pakenkti, idant turėtume laiko išvengti galimo konflikto.

KOMFORTAS (DISKOMFORTAS)

IR NUSIRAMINIMO PRIEMONĖS

Kaip sakoma „Žvaigždžių kelio“ seriale, svarbiausia limbinės smegenų sistemos direktyva – užtikrinti mūsų kaip rūšies išlikimą. Limbinei sistema šitai pavyksta, nes ji užprogramuota taip, kad priverstų mus siekti saugumo, jei tik įmanoma, vengti pavojų (arba diskomforto) ir siekti saugumo (arba komforto). Negana to, limbinė sistema leidžia prisiminti, ką patyrėme per ankstesnius susidūrimus, ir remtis patirtimi (žr. 9 rėmelį).

9 RĖMELIS:SMEGENYS NIEKO NEPAMIRŠTA

Limbinė smegenų sistema panaši į kompiuterį, gaunantį ir išsaugantį informaciją. Ji kaupia neigiamų įvykių ir patirčių duomenis (kad prie įkaitusios viryklės prikišote pirštą ir nusideginote, kad jus užpuolė žmogus arba žvėris, net ir tai, kad apie jus užgauliai kalbėta); ji kaupia ir malonius prisiminimus. Naudodama šią informaciją, limbinė sistema padeda gyventi pavojingame, negailestingame pasaulyje (Goleman, 1995, p. 10–21). Pavyzdžiui, kai limbinė sistema užregistruoja, kad koks nors gyvūnas yra pavojingas, ta informacija giliai įsispaudžia į emocinę atmintį, todėl, kitą kartą pamatę tą gyvūną, reaguojame akimirksniu. Lygiai taip pat atsitinka, kai po dvidešimties metų susiduriame su mus erzindavusiu bendraklasiu: seniai pamiršti neigiami jausmai vėl iškyla į paviršių, už tai turime būti dėkingi limbinei sistemai.

Įžeidimą mums dažnai sunku pamiršti todėl, kad informacija įsitvirtina limbinėje sistemoje, skirtoje ne mąstyti, o reaguoti (Goleman, 1995, p. 207). Neseniai susidūriau su žmogumi, su kuriuo nuolat nesutardavome. Paskutinį kartą jį mačiau prieš ketverius metus. Vis dėlto mano intuityvios (limbinės) reakcijos buvo tokios pat neigiamos kaip anksčiau. Smegenys priminė, kad šis žmogėnas mėgsta išnaudoti kitus, perspėjo laikytis nuo jo atokiau. Šį reiškinį taikliai aprašė apsaugos specialistas Gevinas de Bekeris knygoje „Talentas bijoti“ (The Gift of Fear).

Limbinė sistema stropiausiai registruoja ir išsaugo teigiamus įvykius bei patirtis (pavyzdžiui, susijusius su pagrindinių poreikių tenkinimu, pagyrimais, maloniais tarpusavio santykiais). Tad draugiškas arba pažįstamas veidas akimirksniu sukelia reakciją: apima gera savijauta. Euforija, sutikus seną draugą arba atpažinus malonų kvapą iš vaikystės, užplūsta todėl, kad tokie susidūrimai kadaise įsirašė į atminties banko „komforto zoną“, susijusią su limbine sistema.

Jau spėjome įsitikinti, kaip veiksmingai limbinė sistema padeda nugalėti grėsmę. Dabar pažiūrėkime, kaip mūsų smegenys ir kūnas, veikdami kartu, mus nuramina ir suteikia pasitikėjimo saugumu.

Kai patiriame komforto (geros savijautos) jausmą, limbinė smegenų sistema „paviešina“ šią informaciją kūno kalba, parodo, kad išgyvename teigiamus jausmus. Atkreipkite dėmesį į žmogų, gulintį hamake pučiant švelniam vėjeliui. Jo kūnas atspindi, kokį didžiulį komfortą patiria smegenys. Kai dėl ko nors sielvartaujame (išgyvename diskomfortą), limbinė sistema tai parodo bežodžiu elgesiu, šis atspindi blogą vidinę būseną.

Pažiūrėkite, kaip elgiasi žmonės oro uoste, kai atšaukiamas arba atidedamas reisas. Jų išvaizda pasako viską. Todėl mums reikia atidžiau panagrinėti, kaip elgiasi žmonės, būdami komforto ir diskomforto būsenos, ir, tuo pasinaudojant, išmokti suprasti, ką jie jaučia, mąsto ir ketina daryti.

Kai limbinė smegenų sistema yra komforto būsenos, gerą psichinę ir fizinę savijautą atskleidžia bežodžio elgesio ženklai, reiškiantys pasitenkinimą ir didelį pasitikėjimą savimi. Ir atvirkščiai, kai limbinė sistema patiria diskomfortą, kūno kalba atspindi stresą ir nepasitikėjimą savimi. Tokių iškalbingų ženklų pažinimas padės jums nuspręsti, ką žmogus galvoja, ko iš jo galima tikėtis pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.

Raminamojo elgesio svarba

Suprasti, kaip limbinės sistemos sąstingio, bėgimo ir kovojimo atsako formos veikia bežodį elgesį, yra tik pusė darbo. Gilindamiesi į bežodį elgesį, ilgainiui suvoksite, kad pasirodžius limbinės sistemos atsakui (ypač į grėsmę keliančią, neigiamą patirtį) paskui jį seka raminamasis elgesys (Navarro, 2007, p. 141–163).

Prisitaikymo veiksmai, specialiojoje literatūroje dažnai vadinami adapteriais , padeda nusiraminti po nemalonios ar tiesiog kokčios patirties (Knapp ir Hall, 2002, p. 41–42). Siekdamos grįžti į „normalias sąlygas“, smegenys skatina organizmą atlikti paguodos (raminamuosius) veiksmus. Tai aiškiai matomi ir iškart suprantami ženklai. Juos svarbu pastebėti ir išsiaiškinti realioje situacijoje.

Raminimasis būdingas ne tik žmonėms. Antai šunys ir katės norėdami nusiraminti laižo patys save ir vienas kitą. Žmonėms būdingas kur kas įvairesnis raminamasis elgesys. Kartais jis labai akivaizdus, kartais – vos pastebimas. Dauguma žmonių, paprašyti nurodyti raminamojo elgesio pavyzdį, visų pirma pagalvoja apie vaiką, čiulpiantį nykštį. Suaugusieji nusiramina ne taip krintančiais į akis, socialiai priimtinesniais būdais (pavyzdžiui, kramto gumą, graužia pieštuką). Daugelis žmonių nė nepastebi tokio subtilaus nusiraminti padedančio elgesio arba nesupranta jo svarbos atskleidžiant žmogaus mintis ir jausmus. Kaip gaila! Norint gerai suprasti bežodį elgesį, išmokti atpažinti ir iššifruoti raminamuosius ženklus yra tiesiog būtina. Kodėl? Nes raminamasis elgesys nepaprastai daug pasako apie dvasinę žmogaus būseną (žr. 10 rėmelį).