Джо Наварро - Kūno kalba

8 RĖMELIS:VAKARAS, KAI SUSTINGO RANKOS

Tai atsitiko prieš kelias savaites mano mamos namuose žiūrint televizorių ir valgant ledus. Buvo vėlus vakaras. Staiga kažkas paskambino į duris (jos gyvenamajame rajone tai labai reta). Valgančiųjų ledus – ir suaugusiųjų, ir vaikų – rankos liovėsi judėti, lyg dirigentui mostelėjus lazdele. Nuostabu, kaip mes visi sureagavome ir mūsų rankos „staiga sustingo“ tuo pat metu. Paaiškėjo, kad skambino mano sesuo, ji buvo pamiršusi raktus. Tačiau mes nežinojome, kas spaudžia durų skambutį. Šis pavyzdys liudija, kaip giliai nervų sistemoje įsitvirtinęs atsakas į tariamą pavojų ir kad pirma limbinės sistemos reakcija – sustingti.

Lygiai taip elgiasi kareiviai atlikdami užduotį. Kai priekyje einantis karys sustingsta, be įspėjimo sustingsta ir kiti.

Toks sąstingis kartais vadinamas „automobilio šviesų pagauto kiškio“ reiškiniu. Netikėtai susidūrę su pavojumi, akimirką sustingstame ir tik paskui imame veikti. Kasdieniame gyvenime sąstingio atsakas pasireiškia ir taip: pavyzdžiui, einantis gatve žmogus staiga sustoja, pliaukšteli ranka sau per kaktą, tada apsigręžia ir nuskuba namo išjungti viryklės.

Tokio trumpo stabtelėjimo smegenims pakanka greitai įvertinti, ar mums kelia pavojų plėšrūnas, ar tai, jog kai ką pamiršome atlikti. Šiaip ar taip, psichika privalo susidoroti su galbūt pavojinga situacija (Navarro, 2007, p.141– 163).

Sustingstame ne tik susidūrę su pavojumi ar jį išvydę, bet ir išgirdę. Tai parodė skambutis į duris vėlų vakarą, nes girdimieji pavojai irgi sužadina limbinę smegenų sistemą. Pavyzdžiui, gavę barti, dauguma žmonių laikosi ramiai. Taip elgiasi ir žmogus, kvočiamas apie dalykus, kurie, jo nuomone, gali užtraukti jam nemalonumų. Jis sustingsta kėdėje, tarytum katapultos krėsle (Gregory, 1999).

Panašų sąstingio atsaką galima stebėti per pokalbius dėl darbo – žmonės sulaiko kvėpavimą arba ima kvėpuoti labai negiliai. Kandidatas šito nepastebi, bet aiškiai mato jį stebintis asmuo. Man dažnai yra tekę pokalbio viduryje pasakyti žmogui, kad atsipalaiduotų ir giliai įkvėptų, nes jis pats nesuvokė, koks negilus tapo jo kvėpavimas.

Pajutę pavojų žmonės sustingsta, tad įtariamieji per apklausas dažnai laiko kojas saugumo padėtyje (pėdomis apkabinę kėdės kojas) ir taip išsėdi pernelyg ilgai. Kai pamatau šitaip elgiantis, suprantu, jog kažkas negerai: tai limbinės sistemos atsakas, kurio priežastis reikia išsiaiškinti. Įtariamasis gali meluoti, bet gali sakyti ir tiesą. Neįmanoma iškart suprasti, ar jis neapgaudinėja. Iš bežodės elgsenos sprendžiu, kad įtariamajam kas nors kelia įtampą, todėl tęsiu apklausą, bendrauju, ieškodamas neramumo priežasties.

Kitas būdas, kuriuo limbinė smegenų sistema panaudoja sąstingio atsaką – bandymas apsisaugoti stengiantis tapti nematomu. Sekant parduotuvių vagis, visų pirma krinta į akis, kaip dažnai jie mėgina užsimaskuoti kuo mažiau judėdami arba kūprindamiesi, tarsi norėtų tapti nematomi. Juokinga, bet kaip tik taip jie atkreipia į save dėmesį, nes toks elgesys yra nukrypimas nuo įprasto pirkėjų elgesio. Dauguma žmonių nerūpestingai vaikšto po parduotuvę, aktyviai gestikuliuoja, laikosi tiesiai, nesikūprina. Iš parduotuvės vagiantis asmuo – arba jūsų sūnus ar duktė, norintys vogčiomis iš bufeto nukniaukti sausainį, – bando pasinaudoti aplinka slėpdamiesi atviroje vietoje. Kitas būdas – mėginimas paslėpti galvą. Tai daroma pakeliant pečius ir nuleidžiant galvą – sustingstant vadinamąja vėžlio poza. Įsivaizduokite, kaip atrodo pralaimėjusios futbolo komandos žaidėjai, po rungtynių paliekantys aikštę, ir suprasite, ką noriu pasakyti (žr. 4 pav.).

Vėžlio pozą (pečiai pritraukti prie ausų) renkasi patiriantys pažeminimą arba staiga netekę pasitikėjimo savimi žmonės.

Įdomu ir sykiu liūdna, kad suaugusiųjų skriaudžiami vaikai irgi rodo šį sąstingio atsaką. Kai šalia yra vaiką skriaudžiantis tėvas ar kitas suaugusysis, vaiko rankos nukąra prie šonų, jis vengia skriaudiko akių, lyg tai padėtų tapti nematomu. Tam tikru atžvilgiu šie bejėgiai vaikai slepiasi atviroje vietoje, kad išvengtų smurto.

Bėgimo atsakas

Pirmas sąstingio atsako tikslas – likti nepastebėtam iškilus pavojui. Antras – suteikti pajutusiam grėsmę individui duoti galimybę įvertinti padėtį ir nuspręsti, ką daryti toliau. Kai sąstingio atsako nepakanka ir pavojus neatslūgsta arba kai sąstingis nėra pats geriausias veikimo būdas (pavyzdžiui, kai grėsmė pernelyg arti), ima veikti antras limbinės sistemos atsakas: bėgti. Aišku, šio atsako tikslas – išsigelbėti arba bent jau atsidurti kuo toliau nuo pavojaus. Bėgti, žinoma, gerai, jei tai duoda naudos, todėl mūsų smegenys jau ne vieną tūkstantį metų bėgimą naudoja kaip išlikimo mechanizmą, išmintingai versdamos kūną griebtis šios taktikos, kad liktume gyvi.

Tačiau šiais laikais žmonės gyvena ne tyruose, o miestuose, kur sunku pabėgti nuo pavojų. Todėl bėgimo atsaką pritaikėme taip, kad atitiktų dabartinius poreikius. Jis nebėra toks akivaizdus, tačiau skirtas tam pačiam tikslui – fiziškai atsiskirti arba atsitolinti nuo nepageidaujamų asmenų arba daiktų.

Jei pabandytumėte prisiminti savo socialines sąveikas, turbūt pavyktų atkurti vieną kitą vengimo veiksmą, kurio ėmėtės, norėdami išsisukti nuo nepageidaujamų žmonių dėmesio. Vaikas, sėdėdamas prie stalo, nusigręžia nuo nemėgstamo patiekalo ar atkiša kojas link durų, o suaugęs žmogus gali nusisukti nuo asmens, kurio nemėgsta, arba vengti pokalbių, keliančių jam grėsmę. Vengimas gali pasireikšti įvairiai: žmogus užsimerkia, trina akis, plaštakomis užsidengia veidą.

Galite sukurti atstumą tarp savęs ir kito žmogaus pasislinkdami tolyn, moterys – padėdamos ant kelių daiktus (rankinę), pasukdamos kojas link artimiausio išėjimo. Šiuo atveju elgesį valdo limbinė smegenų sistema – žmogus nori padidinti atstumą tarp savęs ir nepageidaujamų asmenų ar iš aplinkos kylančios tariamos grėsmės. Milijonus metų žmonės šalindavosi nepatinkamų ar kenksmingų dalykų. Todėl mes išeiname iš nesmagaus pobūvio, atsitoliname nuo nedraugiškų, kivirčytis linkusių žmonių (žr. 5 pav.).

Kai nesutaria ar jaučiasi nejaukiai būdami šalia, žmonės nesąmoningai pasvyra į šoną, nutoldami nuo kits kito.

Vyriškis gali nusisukti nuo atėjusios į pasimatymą merginos, per derybas vienos pusės derybininkas gali pasislinkti tolyn nuo priešingos pusės atstovo, išgirdęs nepatrauklų pasiūlymą arba derybų įkarštyje pajutęs grėsmę. Vengimas reiškiamas įvairiai: verslininkas gali užsimerkti, pasitrinti akis ar rankomis užsidengti veidą (žr. 6 pav.). Jis gali pasislinkti tolyn nuo stalo ar kito žmogaus, gali į kitą pusę pasukti kojas, tarkim, durų link. Toks elgesys nesusijęs su apgaudinėjimu, jis greičiau liudija, jog žmogui nejauku. Senasis bėgimo atsakas šiandien matomas kaip bežodis atsitolinimo elgesys, kuriuo žmonės stengiasi padidinti atstumą; taigi jei jūsų verslo partneris padidins atstumą tarp savęs ir jūsų prie derybų stalo, vadinasi, jam kažkas nepatinka.

Akių užsidengimas yra labai aiškus ženklas, kad žmogus didžiai nustebęs, netiki arba prieštarauja.

Kovojimo atsakas

Kovojimo atsakas yra paskutinė limbinės smegenų sistemos taktinė priemonė, padedanti išlikti gyvam pasitelkus agresiją. Jei žmogus, susidūręs su pavojumi, negali likti nepastebėtas sustingdamas ir negali išsigelbėti pabėgdamas, jam lieka vienintelis pasirinkimas – kovoti.

Evoliucijos metu ne tik žmonės, bet ir apskritai žinduoliai išsiugdė štai tokią strategiją: norėdami apsiginti nuo užpuolikų, baimę paversti pykčiu (Panksepp, 1998, p. 208). Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje veikti iš pykčio nepriimta, tai netgi gali prieštarauti įstatymui, todėl limbinė smegenų sistema, be to primityvaus kovojimo atsako, sukūrė kitokių strategijų.