Джо Наварро: Kūno kalba

Su išlikimu susijusios limbinių smegenų reakcijos susiformavo labai seniai. Jos taip įsitvirtinusios nervų sistemoje, kad sunku jas nuslėpti arba neparodyti, pavyzdžiui, pasigirdus stipriam garsui nekrūptelėti net ir tada, kai žinome jį pasigirsiant. Limbinės sistemos sukeliamas elgesys neapsimestinis ir patikimas, atskleidžiantis tikrąsias mūsų mintis, jausmus ir ketinimus (žr. 7 rėmelį).

7 RĖMELIS:SPROGDINTOJO SULAIKYMAS

Limbinės smegenų sistemos negalima sąmoningai valdyti, todėl nuo jos priklausantis elgesys itin reikšmingas interpretuojant bežodę komunikaciją. Mintimis galima kiek tik nori stengtis nuslėpti tikrąsias emocijas, bet savarankiška limbinė smegenų sistema vis tiek sukurs iškalbingus ženklus. Pastebėti ir suprasti tokias reakcijas nepaprastai svarbu. Toks pastabumas netgi gali kam nors išgelbėti gyvybę.

1999 m. gruodį budri JAV muitininkė sutrukdė vienam teroristui, vėliau jis buvo pramintas „tūkstantmečio sprogdintoju“. Pastebėjusi, kad iš Kanados į Jungtines Valstijas įvažiuojantis Ahmedas Resamas nervinasi ir gausiai prakaituoja, pareigūnė Diana Din paprašė jo išlipti iš automobilio tolesnei apklausai. Tada Resamas bandė sprukti, bet tuoj pat buvo sugautas. Jo automobilyje muitininkai rado sprogstamųjų įtaisų ir laikrodinių mechanizmų. Galiausiai Resamas buvo nuteistas už rengimąsi susprogdinti Los Andželo oro uostą. Teroristo nervingumą ir prakaitavimą sukėlė smegenys, reaguodamos į didžiulį stresą. Toks limbinės smegenų sistemos sukeltas elgesys yra neapsimestinis, tad muitinės pareigūnė Din neabejojo, kad reikia sulaikyti Resamą: ji suvokė, kad vyriškio kūno kalba duoda dingstį tolesnei apklausai. Ši istorija parodo, kaip kūnas atspindi žmogaus psichologinę būseną. Šiuo atveju susprogdinti oro uostą ketinančio teroristo limbinė smegenų sistema – jis nepaprastai bijojo būti susektas – išdavė, kad jis nervinasi, nors ir labai stengėsi tai nuslėpti. Mes dėkingi muitininkei Din už nuovokumą.

Trečia kaukolės skliaute atsirado palyginti neseniai. Ji vadinama naująja smegenų žieve(neocortex). Ši smegenų žievė dar vadinama „žmogaus“, „mąstymo“, arba „intelekto“ smegenimis, nes yra atsakinga už aukštesnio lygmens pažinimą ir atmintį.

Naujoji smegenų žievė skiria žmogų nuo kitų žinduolių, nes didžioji jos dalis naudojama mąstymui. Smegenų žievė mums padėjo nuskristi į Mėnulį. Ji leidžia skaičiuoti, analizuoti, interpretuoti, intuityviai suvokti, bet drauge kritiškai mąstyti ir kurti. Deja, ši smegenų sritis nepasižymi sąžiningumu, todėl vadinama „meluojančiomis smegenimis“. Gebanti mąstyti apie sudėtingus dalykus smegenų žievė, skirtingai negu limbinės smegenys, mažiausiai patikima iš visų trijų smegenis sudarančių dalių. Ji sugeba apgaudinėti, ir daro tai dažnai (Vrij, 2003, p. 1–17).

Prisiminkime ką tik pateiktą pavyzdį: nors limbinė smegenų sistema priverčia išsigandusį „tūkstantmečio sprogdintoją“ gausiai prakaituoti, naujoji smegenų žievė jam leidžia neparodyti tikrųjų jausmų. Jei muitininkė būtų paklaususi, ką jis turi automobilyje, mąstančioji smegenų sritis, valdanti kalbą (Broca sritis), galėjo leisti sprogdintojui atsakyti: „Automobilyje sprogstamųjų įtaisų nėra“, net jei toks tvirtinimas būtų visiškas melas. Naujoji smegenų žievė leidžia nė nemirktelėjus pasakyti draugei, kad mums patinka jos nauja šukuosena, nors manome, kad ji baisi, arba įtikinamai pareikšti: „Su panele Levinski lytinių santykių neturėjau.“

Naujoji smegenų žievė sugeba meluoti, todėl iš jos negalima tikėtis gauti patikimos informacijos (Ost, 2006, p. 259– 291). Perprasti bežodį elgesį, tarsi kūno kalbos Gralio taurė, mums padeda limbinė smegenų sistema. Vadinasi, į šią smegenų sritį ir reikia sutelkti dėmesį.

LIMBINĖS SMEGENŲ SISTEMOS REAKCIJOS, ARBA TRIJŲ RŪŠIŲ BEŽODŽIAI ŽENKLAI

Vienas būdų, kuriais limbinės smegenys užtikrino žmonių kaip rūšies išlikimą – ir drauge sukūrė nemažai iškalbingų ženklų, – yra elgesio reguliavimas pavojaus akivaizdoje. Tarnautojas, sutikęs griežtą viršininką, elgiasi panašiai kaip plėšrūno užpultas pirmykštis žmogus. Bėgant tūkstantmečiams žmogus gana gerai išlaikė gyvybę gelbstinčias instinktyvias reakcijas, gyvuliškąjį paveldą.

Užtikrindama mūsų išlikimą, smegenų sistema išsiugdė paprastą trijų formų atsaką į pavojų: staiga sustoti, bėgti arba kovoti . Taip žmonės išgyveno ir ėmė daugintis – toks elgesys įsitvirtino nervų sistemoje.

Esu tikras, kad žodžius „kovojimo arba bėgimo reakcija“ yra girdėję daugelis skaitytojų, taip įprastai apibūdinama reakcija į grėsmę. Deja, tokia formuluotė nevisiškai teisinga, nes viskas vyksta atvirkščiai! Iš tikrųjų gyvūnai ir žmonės reaguoja į pavojų šitaip: pirmiausia sustingsta, tada bėga, paskui kovoja. Jei iš tikrųjų reaguotume į pavojų kovodami arba bėgdami, vaikščiotume nusėti mėlynėmis, sumušti ir išsekę.

Išsaugojome ir ištobulinome šį itin sėkmingą kovos su stresu ir pavojais būdą, todėl galime suprasti, kokios mintys ir jausmai kirba žmogaus galvoje.

Sąstingio atsakas

Prieš milijoną metų gyvenę Afrikos savanose pirmieji hominidai susidurdavo su daugybe greitesnių ir stipresnių už save plėšrūnų. Kad pirmykštis žmogus išliktų, limbinė smegenų sistema, paveldėta iš mūsų protėvių primatų, sukūrė strategijas, padedančias išlyginti mūsų ir plėšrūnų jėgas. Strategija, kurią vadiname pirmutiniu limbinės sistemos gynybos mechanizmu, buvo tokia: prisiartinus plėšrūnui ar iškilus kitam pavojui, sukelti sąstingio atsaką . Judesys traukia dėmesį; akimirksniu sustingti grėsmės akivaizdoje – pats veiksmingiausias reagavimo būdas. Limbinės smegenys priversdavo mus šitaip elgtis, kad išliktume gyvi. Dauguma žvėrių, ypač plėšrūnų, reaguoja į judesį, nes jis juos traukia. Sugebėjimas sustingti pajutus pavojų turi gilias šaknis. Daugelis mėsėdžių seka paskui judančius taikinius ir medžiodami laikosi taisyklės „persekiok, pargriauk, kąsk“. Tarkim, taip elgiasi didieji katinių šeimos žinduoliai.

Daugelis gyvūnų, susidūrę su plėšrūnais, ne tik sustingsta, bet ir apsimeta negyvi – tai ryškiausias atsakas. Taip elgiasi oposumai, ir ne tik jie. Masinių žudynių JAV Kolumbaino mokykloje ir Virdžinijos technikos universitete ataskaitos liudija, kad mokiniai, norėdami išvengti užpuolikų, sustingdavo kaip įbesti. Nejudėdami ir apsimetę negyvi, daugybė mokinių ir studentų išsaugojo gyvybę, nors buvo per kelis žingsnius nuo žudiko. Jaunuoliai instinktyviai griebėsi senovinio elgesio modelio, ir šis pasiteisino. Kai sustojate ir nejudate, kitiems tampate beveik nematomi – tai žino kiekvienas kareivis ir specialiosios paskirties policijos būrio narys.

Taigi, atsakas sustingti nejudant, pirmykščio žmogaus perduotas šiuolaikiniam, iki šiol tebėra svarbiausias savigynos būdas užklupus pavojui. Šį seną limbinės smegenų sistemos padiktuotą atsaką dabar galite pamatyti Las Vegaso cirkuose, kai pasirodymuose dalyvauja didieji katiniai. Į areną išvedus tigrą arba liūtą, žiūrovai pirmoje eilėje sėdi nekrutindami nė piršto. Jiems nebuvo išsiuntinėtos žinutės, įspėjančios laikytis ramiai; jie elgiasi taip todėl, kad per daugiau kaip penkis milijonus metų limbinė smegenų sistema parengė žmonių padermę šitaip elgtis iškilus grėsmei.

Šiuolaikinėje visuomenėje sąstingio nejudant atsakas kasdieniame gyvenime naudojamas kur kas subtiliau. Jį galite pastebėti, kai žmonės sugaunami apgaudinėjant, vagiant arba meluojant. Pakibus grėsmei arba išaiškėjus apgaulei, jie reaguoja lygiai taip pat, kaip mūsų protėviai – sustingsta. Mes ne tik išmokome sustingti tikro ar tariamo pavojaus akivaizdoje. Šalia esantieji išmoko mėgdžioti mūsų elgesį net ir nejusdami grėsmės. Pamėgdžiojimas, arba izopraksizmas (toks pats judesys), irgi padėjo mums išlikti, užtikrino socialinę darną (žr. 8 rėmelį).