Джо Наварро: Kūno kalba

(1) Pamatyti jį vykstant. Aš nurodžiau visus svarbiausius raminamuosius veiksmus. Jei susitelkę stebėsite, ieškodami kūno ženklų, palengva jums eisis vis lengviau.

(2) Nustatykite jus dominančio žmogaus bazinį raminamąjį elgesį. Tada žinosite, kada jo raminamasis elgesys padažnėjo ir (arba) sustiprėjo, ir galėsite atitinkamai reaguoti.

(3) Pastebėję, kad žmogus atliko raminamąjį gestą, stabtelėkite ir paklauskite savęs: „Kas privertė jį taip pasielgti?“ Aišku, kad tą žmogų užgriuvo rūpestis. Jūsų, bežodės informacijos rinkėjo, darbas – atskleisti jo priežastį.

(4) Atsiminkite, kad raminamuosius veiksmus žmonės beveik visada naudoja, siekdami nusiraminti po streso. Kalbant apie tai, ar bežodžiai ženklai sako tiesą, žinokite, kad judant nuo pėdų prie galvos ištikimybė tiesai mažėja.

(5) Gebėjimas susieti raminamąjį elgesį su tam tikru stresą sukėlusiu veiksniu gali padėti geriau suprasti žmogų, su kuriuo bendraujate.

(6) Tam tikromis aplinkybėmis, kad geriau suvoktumėte žmogaus mintis ir ketinimus, galite ką nors pasakyti arba padaryti, norėdami įsitikinti, ar tai kelia žmogui stresą (tai parodys sustiprėjęs raminamasis elgesys).

(7) Įsidėmėkite, kurią kūno vietą žmogus ramina. Tai labai svarbu, nes kuo didesnis stresas, tuo daugiau žmogus glostys veidą arba kaklą.

(8) Atsiminkite, kuo stipresnis stresas arba diskomfortas, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus griebsis raminamųjų veiksmų.

Raminamieji veiksmai – puiki priemonė komfortui ir diskomfortui įvertinti. Tam tikru atžvilgiu raminamieji veiksmai yra mūsų limbinių reakcijų „pagalbiniai žaidėjai“. Tačiau jie daug pasako apie emocinę būseną ir savijautą.

PASKUTINĖ PASTABA APIE LIMBINĖS

SISTEMOS PALIKIMĄ

Dabar turite informaciją, kurios dauguma žmonių nežino. Taip pat žinote, kad mes apdovanoti prigimtiniu išlikimo mechanizmu (sustingti, bėgti arba kovoti), be to, turime nusiraminimo sistemą stresui įveikti. Mums pasisekė ne tik todėl, kad turime šiuos mechanizmus, nes jie svarbūs ne tik mūsų pačių išlikimui ir sėkmei, bet ir dėl to, kad jų padedami galime įvertinti kitų žmonių jausmus ir mintis.

Šiame skyriuje išdėsčiau, kad (išskyrus tam tikrus refleksus) visą elgesį valdo smegenys. Išnagrinėjome dvi iš trijų pagrindinių smegenų kaukolės skliaute – naująją (mąstymo) smegenų žievę ir kur kas automatiškiau veikiančią limbinę smegenų sistemą – ir suži­nojome, kad jų vaidmenys skiriasi. Abi smegenų dalys atlieka svarbias funkcijas. Tačiau mums daug svarbesnė limbinė smegenų sistema, nes ji kur kas atviresnė: ji atsakinga už itin reikšmingus bežodžius ženklus, padedančius atskleisti tikrąsias žmogaus mintis ir jausmus (Ratey, 2001, p. 147–242).

Perpratus smegenų reagavimo į pasaulį pagrindus, tikriausiai įdomu, ar aptikti bežodį elgesį ir jį iššifruoti taip lengva, kaip atrodo. Šis klausimas užduodamas dažnai. Atsakysiu: ir taip, ir ne. Perskaitę šią knygą, kai kuriuos bežodžius ženklus imsite skirti labai aiškiai. Jie tiesiog šauks prašydami dėmesio. Kita vertus, esama subtilesnių ir kur kas sunkiau pastebimų kūno kalbos aspektų. Mes skirsime dėmesio ir aiškiam, ir nekrintančiam į akis bežodžiam elgesiui. Bėgant laikui ir praktikuojantis, jo šifravimas taps įpročiu, kaip apsidairymas į kairę ir dešinę prieš pereinant judrią gatvę. Taigi, priartėjome prie kojų ir pėdų, jos perneša mus per sankryžą ir yra pagrindinė kito skyriaus tema.

TREČIAS SKYRIUS

Žvelgiame į kojas

Pėdų ir kojų ženklai

Pirmame skyriuje prašiau pagalvoti, kuri kūno dalis, jūsų nuomone, yra pati sąžiningiausia, tai yra geriausiai parodo tikrus žmogaus ketinimus ir mintis. Turbūt nustebsite sužinoję, jog tai pėdos! Teisingai, jūsų pėdos, visos kojos, nė piršto nepajudinusios laimi medalį už sąžiningumą.

Dabar paaiškinsiu, kaip perprasti žmonių nuotaiką ir ketinimus stebint jų pėdas ir kojas. Be to, išmokysiu ieškoti mintis išduodančių ženklų, jie padės atskleisti, kas vyksta po stalu net ir tada, kai negalite tiesiogiai stebėti pašnekovo kojų. Tačiau iš pradžių papasakosiu, kodėl jūsų pėdos yra pati sąžiningiausia kūno dalis.

EVOLIUCIJOS PĖDSAKAS

Milijonus metų svarbiausios žmogaus judėjimo priemonės buvo pėdos ir kojos. Jos padėdavo keliauti iš vienos vietos į kitą, pabėgti nuo priešų ir likti gyvam. Mūsų protėviams ėmus vaikščioti statiems po Afrikos pievas, pėda tiesiogine prasme išnešiojo žmones po visą pasaulį. Jos – tikras technikos stebuklas, leidžiantis apčiuopti paviršių, eiti, apsisukti, bėgti, svyruoti, išlaikyti pusiausvyrą, spirti, lipti, žaisti, sugriebti, net rašyti. Ir nors pėdomis tam tikrus darbus atliekame ne taip gerai kaip rankomis (trūksta lankstaus į šoną atgręžto nykščio), vis dėlto, anot Leonardo da Vinčio, mūsų pėdų sugebėjimai liudija, kokia sudėtinga jų sandara (Morris, 1985, p. 239).

Anglų zoologas ir rašytojas Desmondas Morisas pažymėjo, kad pėdos tiksliai perduoda žmonių mintis ir jausmus ir kad ši informacija teisingesnė negu gaunama iš kitų kūno dalių (Morris, 1985, p. 244). Taigi kodėl pėdos ir kojos taip gerai atskleidžia mūsų nuotaiką? Milijonus metų, dar nemokėdami kalbėti, žmonės kojomis ir pėdomis nesąmoningai akimirksniu reaguodavo į pavojų, pavyzdžiui, įkaitusį smėlį, atšliaužiančią gyvatę, tykantį plėšrūną. Limbinė smegenų sistema pasirūpindavo, kad pėdos ir kojos reaguotų reikiamai – nustotume judėti, bėgtume tolyn ar spirtume užpuolikui. Ši puiki užtikrinanti išlikimą sistema – protėvių paveldas – veiksminga ir šiandien. Tiesą sakant, senosios reakcijos tebėra taip gerai įsitvirtinusios mūsų smegeninėje, kad, susidūrus su pavojumi arba nepatinkančiu dalyku, pėdos ir kojos tebereaguoja kaip priešistoriniais laikais. Iš pradžių sustingsta, vėliau pasistengia atsitolinti, o jei nėra kito pasirinkimo, pasirengia kovoti.

Šitam sąstingio, bėgimo ir pasipriešinimo mechanizmui nereikia sudėtingo kognityvinio informacijos apdorojimo. Jis pagrįstas reagavimu. Tai svarbi evoliucijos suformuota savybė, naudinga ir vienam žmogui, ir visai grupei. Žmonės išlikdavo gyvi, nes tuo pačiu metu pamatydavo grėsmę ir kartu reaguodavo. Kai iškildavo grėsmė visai grupei, žmonės, tegu ir nematydami pavojaus, reaguodavo sinchroniškai, kliaudamiesi vienas kito judesiais. Budintys kareiviai irgi sutelkia dėmesį į priešakinį patrulį. Kai jis sustoja, sustoja visi. Kai jis strykteli į kelio pakraštį, kiti irgi tuoj pat pasislepia. Kai jis surengia pasalą, juo paseka ir kiti. Grupinis elgesys, kurio tikslas – išsaugoti gyvybę, per penkis milijonus metų ne per daug pasikeitė.

Gebėjimas bendrauti be žodžių užtikrino žmonių kaip rūšies išlikimą, ir nors šiandien mūsų kojas dengia drabužiai, o pėdos apautos batais, jos vis tiek reaguoja į pavojų, stresą, geras ir blogas emocijas. Todėl pėdos ir kojos siunčia informaciją apie tai, ką galvojame ir jaučiame. Dabartiniai šokiai ir šokinėjimas aukštyn žemyn kilo iš judrių apeigų, kuriomis prieš milijonus metų žmonės pažymėdavo sėkmingos medžioklės pabaigą. Per krepšinio ar futbolo rungtynes sutartinai trypiame kojomis palaikydami savo komandą.

Pavyzdžių, kad kojos perteikia jausmus, apstu kasdieniame gyvenime. Stebėkite, kaip juda vaikų kojos, ir pamatysite, kas yra tikrasis kojų atvirumas. Tarkim, mergaitė sėdi prie stalo ir valgo. Jei ji nori eiti žaisti, ima sūpuoti kojomis, stengiasi pasiekti grindis, nors dar valgo. Motina gali mėginti dukrą sulaikyti, bet mergaitės pėdos atsargiai slinks tolyn nuo stalo. Mama meiliai apglėbs ją per liemenį, bet kojos ir pėdos atkakliai kryps į duris. Toks judesys – tai ketinimo užuomina. Žinoma, suaugusieji limbines reakcijas demonstruoja santūriau.