Джо Наварро - Kūno kalba

Kiekvienu iš šių atvejų žmonių elgesys atskleidžia, kad jie stengiasi iš naujo įrodyti galintys valdyti padėtį ir nustatyti savo teritorijos ribas. Policininkai ir kariškiai taip elgiasi, nes yra įpratę atlikti pareigą. Kartais jie ima varžytis vienas su kitu, tada juokinga žiūrėti, kaip kuris nors bando užkėsti kuo didesnę teritoriją.

Konfrontuojantys žmonės plačiau pastato pėdas ir kojas ne tik tam, kad geriau išlaikytų pusiausvyrą. Atidžiam stebėtojui tai ženklas, jog gali kilti didelių nemalonumų. Kai du besiginčijantys žmonės nusisuka, jie niekad nesukryžiuoja kojų, antraip neišlaikytų pusiausvyros. Limbinė smegenų sistema tiesiog neleidžia, kad taip nutiktų.

Jei pastebite, kad iki tol suglaustomis kojomis stovėjęs žmogus jas pastatė plačiau, galite būti visiškai tikri, kad jo nuotaika subjuro. Tokia dominuojanti stovėsena aiškiai parodo, jog „kažkas yra negerai, ir jis pasirengęs taisyti padėtį“. Praskėstos kojos kartais pranašauja netikėtą įtūžio priepuolį; todėl, išvydę ką nors taip elgiantis, saugokitės nemalonumų.

Įsiplieskus ginčui žmonės stengiasi atsistoti plačiau. Aš išmokau policijos pareigūnus būdo konfrontacijai sumažinti: reikia vengti teritoriją apibrėžiančių judesių. Jei įnirtingai ginčydamasis sugausite save plačiau bestatantį kojas, tuoj pat grąžinkite jas į pradinę padėtį. Dažniausiai tai sušvelnina prieštaravimus ir sumažina įtampą.

Prieš kelerius metus viena mano seminaro dalyvė papasakojo, kad jos buvęs vyras kilus ginčui gąsdindavo ją šitaip: atsistodavo namo tarpduryje išsižergęs ir neleisdavo praeiti. Į tokį elgesį esi priverstas atkreipti dėmesį. Ši nemaloni poza žeidžia jausmus, jos griebiamasi, kai norima ką nors kontroliuoti, įbauginti, kam nors grasinti. Pavyzdžiui, psichopatai, asocialūs asmenys, norėdami kontroliuoti kitus, dažnai atsistoja išskėstomis kojomis ir įdėmiai žiūri. Kartą vienas kalinys man prasitarė: „Čia, už kalėjimo sienų, viską lemia laikysena, stovėsena ir išvaizda. Mes nė akimirkos negalime atrodyti silpni.“

Kartais pražergtos kojos gali jums padėti, tarkim, kai siekdami gero, norite žmonėms parodyti savo autoritetą ir viršenybę. Man yra tekę mokyti policininkes atsistoti pražergtomis kojomis ir agresyviau atrodyti einant tarnybines pareigas. Stovėjimas suglaustomis kojomis (tokia stovėsena laikoma nuolankia) pasiunčia klaidingą signalą galimam užpuolikui. Tvirta policininkių laikysena byloja: „Aš vykdau savo pareigą.“ Maištaujantiems asmenims tai daro įspūdį, taip juos lengviau sutramdyti. Parodykite paaugliui sūnui, ką manote apie rūkymą ne keldami balsą, o panaudodami teritorijos gynimo ženklą.

Teritorinis imperatyvas

Aptariant plačiai pražergtas kojas ir teritorijos gynimo ženklus, būtina paminėti antropologą Edvardą Holą. Jis tyrinėjo, kaip žmonės ir gyvūnai supranta asmeninę erdvę. Tą supratimą mokslininkas pavadino teritoriniu imperatyvu. Anot Holo, mes turime asmeninės erdvės poreikį – proksemiką (Hall, 1969). Jis nustatė, kad kuo aukštesnę socialinę padėtį užima žmogus, tuo didesnės teritorijos jam reikia. Pasak Holo, žmonės, linkę užimti daugiau erdvės (teritorijos) kasdienėje veikloje, labiau savimi pasitiki ir, žinoma, dažniau užima aukštesnę padėtį visuomenėje. Šis reiškinys pastebimas visoje žmonijos istorijoje, būdingas beveik visoms kultūroms. Su juo susidūrė konkistadorai, atvykę į Naująjį Pasaulį. Amerikos indėnai rodė tokius pat teritorijos gynimo ženklus, kaip karalienės Izabelės Pirmosios dvariškiai.

Įmonių vadovai, prezidentai, aukštą padėtį užimantys asmenys gali pretenduoti į didesnę asmeninę erdvę, o kitiems tai nėra taip paprasta. Tačiau visi žmonės saugo asmeninę erdvę, nesvarbu, didelė ji ar maža. Mums nepatinka, kai žmonės prieina per arti. E. Holas nustatė, kad kiekvienas žmogus jaučia poreikį išlaikyti tam tikrą atstumą tarp savęs ir aplinkinių. Jis priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir gyvenamosios terpės. Kai kiti žmonės įsiveržia į mūsų asmeninę erdvę, tuoj pat reaguoja limbinė sistema – mes patiriame stresą. Asmeninės erdvės pažeidimas nepaprastai padidina budrumą, padažnėja pulsas, gali išmušti raudonis (Knapp ir Hall, 2002, p. 146–147). Pagalvokite, kaip jaučiatės, jei kas nors prieina pernelyg arti, ar sausakimšame lifte, ar naudojantis bankomatu. Jei kas nors atsistos pernelyg arti arba jūs patys pažeisite kito žmogaus asmeninę erdvę, žinokite, jog tai neigiamai veikia limbinę smegenų sistemą.

Pėdų (kojų) ženklai, rodantys, kad žmogus jaučiasi ramiai

Atidus kojų ir pėdų stebėjimas gali padėti nustatyti, ar jums ramu ir jauku šalia kokio nors žmogaus ir ar jam ramu šalia jūsų. Sukryžiuotos kojos yra ypač tikslus barometras, parodantis, ar mes ramiai ir jaukiai jaučiamės šalia kito (žr. 22 pav.).

Įprastai sukryžiuojame kojas tada, kai jaučiamės patogiai ir jaukiai. Netikėtas nemėgstamo asmens pasirodymas privers atkryžiuoti kojas.

Sukryžiuojame kojas ir būdami su žmonėmis, kuriais pasitikime, o pasitikėjimas leidžia jaustis patogiai. Tad išnagrinėkime, kodėl tiek daug pasako pėdų elgesys.

Kai stovite, vieną koją pastatę kryžmai priešais kitą, taip pabloginate kūno pusiausvyrą. Jei iškiltų reali grėsmė, jums būtų nelengva nei sustingti, nei pabėgti, nes, stovėdami tokia poza, pusiausvyrą palaikote viena koja. Todėl limbinė sistema leidžia taip atsistoti tik tada, kai jaučiamės ramiai ir pasitikime savimi. Jei mergina važiuoja liftu sukryžiuotomis kojomis, įlipus nepažįstamam žmogui, tuoj pat jas atkryžiuoja ir tvirtai atsistoja ant grindų. Limbinė smegenų sistema paliepia: „Nerizikuok: gali tekti susidurti su potencialia grėsme, taigi tučtuojau tvirtai pastatyk abi kojas ant žemės!“

Kai du mano bendradarbiai kalbasi sukryžiuotomis kojomis, žinau, kad vienas kito draugijoje jie abu jaučiasi gerai. Pirma, tai parodo, kad abu asmenys elgiasi veidrodiškai; veidrodinis elgesys – komforto ženklas, vadinamas izopraksizmu, antra, kojų kryžiavimas atskleidžia, jog žmogui labai patogu (žr. 23 pav.). Šis ženklas gali būti naudojamas bendraujant, kai norime kitam žmogui parodyti, jog tarp judviejų viskas klostosi gerai, tiesą sakant, taip gerai, kad šalia to žmogaus galite sau leisti visiškai atsipalaiduoti. Vadinasi, kojų kryžiavimas – tinkamas būdas pranešti kitam apie savo gerą nuotaiką.

Kai du žmonės kalbasi sukryžiuotomis kojomis, tai parodo, kad jie labai patogiai jaučiasi vienas kito draugijoje.

Neseniai dalyvavau pobūvyje Floridoje, Koral Geiblse, ten buvau pristatytas dviem moterims, šiek tiek perkopusioms penktą dešimtį. Kai buvome supažindinti, viena moteris staiga sukryžiavo kojas taip, kad liko stovėti ant vienos palinkusi draugės pusėn. Aš pasakiau: „Mielos moterys, jūs tikriausiai labai seniai pažįstate viena kitą.“ Jų akys ir veidai nušvito, viena paklausė, iš kur tai žinau. Paaiškinau: „Nors matote mane pirmą kartą, pastebėjau, kad viena jūsų sukryžiavo kojas, vadinasi, jai patinka kitos draugija. Tai labai neįprasta, nebent jūs tikrai mylite viena kitą ir viena kita pasitikite.“

Jos sukikeno, paskui viena paklausė: „Jūs skaitote ir žmonių mintis?“ Nusijuokiau ir atsakiau: „Ne.“ Kai paaiškinau, kas atskleidė ilgametę jų draugystę, viena moteris patvirtino, kad jos pažįstamos nuo penktojo dešimtmečio, kartu lankė pradžios mokyklą Kuboje.

Taigi sukryžiuotos kojos tikrai yra tikslus jausmų barometras.

Toks elgesys turi įdomią savybę. Dažniausiai tai darome nesąmoningai, pritardami žmogui, kuris mums labai patinka. Kitaip sakant, sukryžiuojame kojas taip, kad palinkstame to žmogaus pusėn. Taip galima padaryti labai netikėtų atradimų per šeimos šventes. Daugiavaikėse šeimose tėvas ar motina sukryžiuodami kojas pasvyra prie mylimiausio vaiko.