Джо Наварро - Kūno kalba

Kartais ir nusikaltėliai, rezgantys piktus kėslus, pamatę pro šalį važiuojant policiją, atsiremia į sieną sukryžiuotomis kojomis, apsimesdami ramūs. Toks elgesys prieštarauja limbinės sistemos nuostatoms, todėl nusikaltėliai neilgai ištveria taip stovėdami. Patyrę policijos budėtojai iškart perpranta apgaulę.

Ką kalba įsimylėjėlių pėdos ir kojos

Itin maloniai bendraujant mūsų pėdų ir kojų judesiai atspindi žmogaus, su kuriuo bendraujame, šelmiškus pėdų ir kojų judesius. Jausdami ypatingą komfortą, galime pabandyti suintriguoti kitą asmenį, švelniai prie jo liesdamiesi arba paglostydami pėda (žr. 16 rėmelį).

16 RĖMELIS:KOJŲ IŠDYKAVIMAS PO STALU

Šiais metais lankiausi Los Andžele – bežodės komunikacijos subtilybių mokiau vieną klientą, dirbantį televizijos pramonėje. Jis maloniai pakvietė mane papietauti į populiarų meksikietišką restoraną netoli savo namų. Per pietus klientas norėjo toliau mokytis kūno kalbos ir, parodęs į porelę prie gretimo staliuko, paklausė: „Ar, remdamiesi tuo, ką matote, galite pasakyti, kad jie gerai sutaria?“ Stebėdami tuos valgančius žmones, atkreipėme dėmesį, kad iš pradžių jie sėdėjo palinkę vienas į kitą, bet pietums įpusėjus pašnekesys nutrūko, abu atsilošė kėdėse, nutolo vienas nuo kito ir persimetė tik keliais žodžiais. Mano klientas pamanė, jog tarp jų perbėgo juoda katė. Aš tariau: „Žiūrėkite ne tik į tai, kas vyksta virš stalo, žiūrėkite ir į tai, kas darosi po stalu.“ Stebėti buvo lengva, nes stalai buvo be staltiesių. „Pažvelkite, kaip arti jų pėdos, – atkreipiau kliento dėmesį. – Jei jie nesutartų, būtų kitaip.“ Limbinė smegenų sistema tiesiog to neleistų.

Vėliau mudu pastebėjome, kad porelės pėdos vis susiliesdavo arba vieno pėda brūkštelėdavo per kito pėdą, ir nė vienas neatitraukdavo kojos. „Toks elgesys svarbus, – paaiškinau. – Jis parodo, kad šiuos žmones sieja artimas ryšys.“ Kai porelė pakilo, vyriškis apkabino moterį per liemenį, ir jie išėjo nepratarę nė žodžio. Bežodžiai ženklai atskleidė viską. Jei kada susidomėsite, kodėl tiek daug liečiamasi kojomis ir flirtuojama po stalais arba baseinuose, galiu įvardyti dvi priežastis. Pirma, kai mes nematome tam tikrų kūno dalių, pavyzdžiui, joms atsidūrus po stalu, po vandeniu arba po antklode, atrodo, kad jų nebėra, arba jos bent jau dingsta mums iš akiračio. Visi esame matę žmonių, viešame baseine besielgiančių taip, lyg būtų vieni du. Antra, mūsų pėdose yra nepaprastai daug jutimo receptorių, nervų takais sujungtų su smegenų zona, esančia šalia tos vietos, kur registruojami lyties organų pojūčiai (Givens, 2005, p. 92–93). Žmonės liečiasi kojomis po stalu todėl, kad tai sukelia malonų jausmą ir žadina aistrą. Priešingai, jei netyčia prisiliečiame prie nemėgstamo žmogaus, tuoj pat atitraukiame koją. Blėstant šiltiems jausmams, palengva vis mažiau liečiamasi kojomis.

Moteris dažnai žaidžia savo bateliu arba, pakabinusi nuautą ant kojos piršto, sūpuoja, parodydama, kad šalia palydovo jai ramu ir patogu. Tačiau moters elgesys tuoj pat pasikeičia, jei ji pasijunta nejaukiai. Remdamasis žaidimu su bateliu, gerbėjas gali susidaryti ganėtinai tikslų vaizdą, kaip jam sekasi. Jei priėjęs prie moters (arba su ja šnektelėjęs) vyras pastebi, kad ji liovėsi žaisti ir apsiavė batelį, o paskui dar nusisuko, galbūt netgi pasiėmė rankinę, vadinasi, jis prašovė pro šalį. Viliojimas mataruojant pėda ir žaidžiant bateliu yra judesys, o judesys patraukia dėmesį. Todėl toks bežodis elgesys sako: „Atkreipk į mane dėmesį.“ Tai orientavimosi reflekso dalis, jis instinktyviai priartina prie žmonių, kuriuos mėgstame arba kurių trokštame, ir stumia tolyn nuo tų, kurių nemėgstame arba kuriais nepasitikime.

Sėdėjimas užmetus koją ant kojos irgi labai daug pasako. Kai žmonės sėdi šalia vienas kito, svarbu, į kurią pusę pasuktos sukryžiuotos jų kojos. Jei jie gerai sutaria, užmesta koja bus nukreipta į pašnekovą. Jei žmogui nepatinka tema, kurią ėmė gvildenti pašnekovas, jis pakeis kojų padėtį taip, kad šlaunis taptų savotiška užtvara (žr. 24 ir 25 pav.). Toks atsiribojimas yra dar vienas reikšmingas pavyzdys, kaip limbinė smegenų sistema mus saugo. Jei abu pašnekovai sėdi vienodai sukryžiavę kojas, vadinasi, rado bendrą kalbą.

Šioje nuotraukoje vyriškis dešinę koją laiko užmetęs ant kairės taip, kad kelis tampa užtvara tarp jo ir moters.

Šioje nuotraukoje vyriškis užmetė koją kitaip, jo kelis atkištas mažiau, užtvara tarp jo ir pašnekovės dingusi.

Erdvės poreikis

Ar kada savęs klausėte, kokį pirmąjį įspūdį padarėte žmogui? Ar patikote jam iš pirmo žvilgsnio, o gal ne, ir dėl to ateityje gali kilti bendravimo sunkumų? Vienas būdas padės tai išsiaiškinti – reikia „paspausti ranką ir pažiūrėti, kas bus“. Štai kaip tai daroma.

Ypač svarbu stebėti pėdas ir kojas, kai susitinkate su žmogumi pirmą kartą. Jos daug pasako, ką žmogus apie jus mano. Aš pats, pirmą kartą sutikęs kokį nors žmogų, įprastai palinkstu jo pusėn, nuoširdžiai paspaudžiu ranką (priklausomai nuo aplinkybių), pažvelgiu tiesiai į akis, paskui žingteliu atgal ir stebiu, kas bus. Tikėtina, kad žmogus sureaguos vienu iš trijų būdų: (a) liks stovėti ten pat, vadinasi, jam šitaip patogu; (b) žengs žingsnį atgal arba šiek tiek nusisuks, taigi jam reikia daugiau erdvės arba jis nori dingti; (c) žmogus žengs žingsnį artyn, tai rodo, kad jis su manimi jaučiasi gerai arba palankiai apie mane galvoja. Savo elgesiu aš neužgaunu žmogaus, tiesiog pasinaudoju proga norėdamas sužinoti, ką jis apie mane galvoja.

Atsiminkite, kad pėdos yra pati sąžiningiausia kūno dalis. Jei žmogui reikia daugiau erdvės, aš jam jos duodu. Jei jam taip patogu, tebūnie. Jei pašnekovas žengia žingsnį pirmyn, žinau, kad jam malonu būti arčiau manęs. Tai naudinga informacija bendraujant su bet kurio socialinio sluoksnio žmonėmis. Tik nepamirškite, jog ir patys turite jaustis patogiai.

Ėjimo stilius

Kalbant apie pėdas ir kojas, paminėtinos užuominos, kurias siunčia eisena. Kaip teigia Desmondas Morisas, mokslininkai priskaičiuoja maždaug keturiasdešimt ėjimo stilių (Morris, 1985, p. 229–230). Jei nustebote, prisiminkite Čarlio Čaplino, Džono Veino, Mei Vest, Groučo Markso sukurtų personažų eiseną.

Kiekvienas filmo personažas turi savitą ėjimo stilių, jų asmenybės iš dalies atsiskleidžia per eiseną. Ji dažnai atspindi mūsų nuotaiką ir pasaulėjautą. Galima eiti sparčiai ir apgalvotai arba lėtai ir išsiblaškius. Galima eiti pasivaikščiojant, palengva, slinkti, kiūtinti, krypuoti, šlubuoti, šliurinti, bastytis, eiti sparčiai, žygiuoti, vaikštinėti, stypsenti, išdidžiai žingsniuoti ir taip toliau, – tai tik keletas ėjimo stilių (Morris, 1985, p. 233–235).

Stebintieji bežodžius ženklus turėtų išmanyti ėjimo stilius, nes įprastos žmogaus eisenos pasikeitimas gali byloti apie minčių ir emocijų pokyčius. Linksmo ir draugiško žmogaus ėjimo stilius gali netikėtai pasikeisti, sužinojus, kad artimasis patyrė traumą. Išgirdęs blogą arba liūdną žinią, žmogus gali visu greičiu dumti iš kambario, karštligiškai trokšdamas padėti, arba išeiti flegmatiškai, tarsi jo pečius būtų prislėgusi nepakeliama našta.

Pasikeitęs ėjimo stilius yra svarbus bežodis elgesys, jis įspėja, jog žmogui nutiko kas svarbaus. Pakitusi eisena mums sako, kad turėtume išsiaiškinti šito priežastį, nes, gavę tokią informaciją, galėsime geriau bendrauti su tuo žmogumi ateityje. Žmogaus eisena jam pačiam to nežinant atskleidžia labai daug (žr. 17 rėmelį).