Джо Наварро - Kūno kalba

Limbinė smegenų sistema tokiu būdu gali reaguoti ne tik į vaizdinę informaciją, bet ir į keblius pokalbius. Pabandykite žiūrėti televizijos pokalbių laidą išjungę garsą ir atkreipkite dėmesį, kaip jos dalyviai atsilošia, toldami vienas nuo kito, kai išsako priešingas nuomones. Neseniai žiūrėdamas, kaip diskutuoja Respublikonų partijos kandidatai į prezidentus, pastebėjau, kad nors juos skiria ganėtinai didelis atstumas, jie vis tiek atšlyja nuo kits kito, kai nepritaria pašnekovo nuomonei.

Visai ką kita byloja kūno priešakio atsukimas, arba rodymas. Žmonės atsuka krūtinę tiems, kuriuos mėgsta. Kai prie mūsų atbėga vaikas, norime jį apkabinti, išskečiame į šalis rankas, kad niekas netrukdytų priglausti prie savęs mažylio.

Priešakiu atsisukame todėl, kad jis susijęs su šiluma ir jaukumu. Juk sakoma „atsukti nugarą“, šiuo posakiu išreiškiamas pasipiktinimas kitu žmogumi. Priešakį atgręžiame tik tiems, kurie mums svarbūs, nugaras – tiems, kurių nemėgstame.

Kad jaučiamės patogiai, parodome liemeniu ir pečiais pasvirdami patinkančio žmogaus link. Klasėje mokiniai dažnai pasvyra į mylimos mokytojos pusę, patys to nesuvokdami, jie palinksta į priekį, sėdi ant kėdės krašto, gaudydami kiekvieną jos žodį. Ar atsimenate epizodą iš filmo „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ – studentai buvo palinkę į priekį, kad geriau girdėtų dėstytoją? Toks jų elgesys aiškiai rodė susižavėjimą.

Kavinėje taip elgiasi įsimylėjėliai: sėdėdami prie stalo, jie pasvyra į priekį, veidams priartėjus, akimis galima užmegzti glaudesnį ryšį. Jie atsuka vienas kitam priešakinę kūno pusę. Šis natūralus, evoliucijos metu susiformavęs limbinės sistemos atsakas yra socialiai naudingas. Artindamiesi prie kito žmogaus ir parodydami jam savo kūno priešakį (silpniausią pusę), mes pasakome, jog pasitikime tuo žmogumi. Veidrodiškai atspindėdami tokį elgesį (izopraksizmas), atsilyginame už parodytą artumą, parodome, kad tai vertiname, ir prisidedame prie socialinės darnos.

Per tarybos posėdžius ir kitokius susirinkimus žmonės nuolat judina liemenį: palinksta, atsilošia, atsuka arba nusuka priekinę kūno pusę. Kolegos, kurių nuomonės sutampa, susėda šalia, priešakiu labiau pasisukę vieni į kitus, ir sutartinai palinksta, idant būtų arčiau vienas kito. Kai žmonių nuomonės išsiskiria, jų laikysena sustabarėja, jie vengia atsisukti priešakiu (nebent tada, jei į juos kreipiamasi tiesiogiai), dažniausiai jie atšlyja nuo žmogaus, su kuriuo nesutinka (žr. 30 ir 31 pav.). Toks nevalingas elgesys aplinkiniams praneša: „Aš nesutinku su jūsų pasiūlymu.“ Kaip visus bežodžius ženklus, šiuos veiksmus reikia nagrinėti atsižvelgiant į aplinkybes. Pavyzdžiui, nauji darbuotojai per susirinkimą gali atrodyti sustingę ir įsitempę. Sustabarėjusi laikysena ir nedrąsūs rankų judesiai nereiškia, kad jiems kas nors nepatinka, tiesiog nervintis verčia nauja aplinka.

Žmonės palinksta vienas prie kito, kai tarp jų tvyro darna ir sutarimas. Toks veidrodinis elgesys pastebimas jau kūdikystėje.

Atsilošiame, toldami nuo mums nepatinkančių daiktų ir žmonių, netgi nuo bendradarbių, kalbančių tai, kam nepritariame.

Šia informacija galime pasinaudoti ne tik norėdami suprasti aplinkinių kūno kalbą; nepamirškime, kad ir patys siunčiame bežodžius signalus. Bendraudami, keisdamiesi informacija, atvirai reiškiame savo požiūrį, ir tai parodo mūsų bežodis elgesys. Jei iš pradžių išgirstame nemalonią, o po akimirkos – džiugią žinią, jausmų kaitą atspindės mūsų bežodis elgesys.

Nepaprastai geras būdas parodyti žmonėms, kad su jais sutinkate arba apmąstote, ką jie kalba, – pasilenkti į jų pusę arba atsisukti priešakiu. Toks elgesys ypač veiksmingas dalyvaujant susirinkime, bet neturint progos pasisakyti.

Liemens uždengimas

Kai praktiškai neįmanoma arba socialiai nepriimtina atsilošti nuo nepatinkančio asmens, dažnai nesąmoningai prisidengiame liemenį rankomis arba panaudojame tam daiktus kaip apsauginius skydus (žr. 32 pav.). Drabužiai irgi gali atlikti tokią paskirtį (žr. 21 rėmelį). Pavyzdžiui, verslininkas, besikalbantis su nemaloniu žmogumi, gali netikėtai užsisagstyti švarką ir tuoj pat atsisagstyti pokalbiui pasibaigus.

Per pokalbį netikėtai sukryžiuotos rankos gali byloti apie diskomfortą.

21 RĖMELIS:POKALBIS PRISIDENGUS PAGALVE

Jei matome žmones staiga užsidengiančius liemenį, galime daryti prielaidą, kad jie pajuto nesmagumą arba grėsmę. Dirbdamas FTB 1992 m. Bostone, viešbučio kambaryje, apklausiau jaunuolį ir jo tėvą. Tėvas, nors labai nenoriai, buvo davęs sutikimą apklausti sūnų. Sėdėdamas ant sofos, jaunuolis čiupo pagalvėlę ir beveik per visą trijų valandų apklausą laikė ją prispaudęs prie krūtinės. Nors šalia buvo tėvas, jaunuolis jautėsi pažeidžiamas, todėl jam reikėjo tvirtai spausti prie savęs saugumo suteikiančią pagalvėlę. Šiam žmogui ji turėjo būti labai veiksminga apsaugos priemonė, nes mums taip ir nepavyko iš jo nieko išpešti. Palietus nekaltą temą, pavyzdžiui, apie mėgstamą sportą, jaunuolis padėdavo pagalvę į šalį. Tačiau kai pokalbis pakrypdavo į tai, kad jis galbūt prisidėjo prie sunkaus nusikaltimo, jaunuolis vėl pasiimdavo pagalvę ir stipriai prispausdavo prie savęs. Jo limbinė smegenų sistema saugojo liemenį tik iškilus grėsmei. Per apklausą jaunuolis nepasakė nieko svarbaus, bet kitą kartą pasirūpinome, kad šalia nebebūtų raminamųjų pagalvių!

Švarko užsagstymas, žinoma, ne visada reiškia diskomfortą; dažnai vyrai užsisega švarkus, norėdami solidžiau atrodyti arba parodyti viršininkui deramą pagarbą. Tai nėra visiškas atsipalaidavimas, kokį, tarkim, jaučiame kepdami šašlykus, jis nerodo ir sumišimo. Iš aprangos aplinkiniai susidaro apie mus įspūdį. Drabužiai gali netgi atskleisti, ar esame draugiški ir atviri (Knapp ir Hall, 2002, p. 206–214).

Manau, prezidentai vyksta į Kemp Deividą, kad už keturiasdešimties mylių nuo Baltųjų rūmų, apsirengę polo marškinėliais, įgyvendintų tai, ko jiems nepavyko pasiekti dėvint oficialius kostiumus. Atidengdami priešakinę kūno pusę (nusivilkdami švarkus), jie tarytum sako: „Esu jums atviras.“ Kandidatai į prezidentus siunčia tokią pat bežodę žinutę per rinkimines kampanijas, kai, atsikratę švarkų (jei norite – savo apsauginių skydų) ir pasiraitoję marškinių rankoves, stoja priešais „liaudį“.

Nenuostabu, kad moterys linkusios prisidengti liemenį dar dažniau už vyrus, ypač kai jaučiasi netvirtai, nervinasi ar laikosi atsargumo. Moterys gali sukryžiuoti rankas ant pilvo po krūtimis, stengdamosi uždengti liemenį ir nusiraminti. Gali viena sulenkta ranka suimti kitos rankos alkūnę, taip prieš krūtinę sudarydamos užtvarą. Toks elgesys nesąmoningai padeda apsisaugoti ir atsiriboti, ypač viešumoje, pajutus diskomfortą.

Universiteto studentės įeidamos į auditoriją neretai prisidengia krūtinę sąsiuviniu, ypač kelias pirmąsias mokslo metų dienas. Apsipratusios liaujasi dengti krūtinę ir nešasi sąsiuvinius prie šono. Per egzaminų sesiją polinkis prisidengti krūtinę vėl sustiprėja, taip daro netgi studentai vaikinai. Merginos tam panaudoja kuprines, portfelius ir rankines, ypač jei sėdi vienos. Bet koks iš priekio ant liemens uždėtas daiktas mus apsaugo ir nuramina, kaip antklodė, kuria prisidengiame sėdėdami prie televizoriaus. Daiktai, kuriuos prisitraukiame artyn iš priekio, įprastai suteikia ramybės, kurios mums tuo metu reikia. Jei matote, kad žmogus saugo liemenį, žinokite, kad jis patiria diskomfortą. Atidžiai įvertinę aplinkybes ir supratę, kas jį sukelia, galite tam žmogui padėti arba bent jau geriau jį suprasti.