Джо Наварро - Kūno kalba

Vyrai irgi prisidengia liemenį dėl įvairiausių priežasčių, bet jų elgesys ne taip krinta į akis. Vyriškis gali suimti rankos riešą ir sukioti laikrodį arba, kaip dažnai daro Anglijos princas Čarlzas viešumoje, pasitaisyti marškinių rankovę arba sukioti rankogalių sąsagas. Taip pat vyras gali pasitaisyti kaklaraiščio mazgą, tik ilgėliau nei įprasta, nes taip atsiranda proga ranka prisidengti krūtinę ir kaklą. Šie dangstymosi būdai atskleidžia, kad žmogus kiek sutrikęs.

Kartą prekybos centre stovėjau eilėje prie kasos, laukdamas, kol moteris prieš mane sumokės už pirkinius. Ji naudojosi debeto kortele; aparatas šios nenorėjo priimti. Kaskart stipriai įstūmusi kortelę, moteris įvesdavo PIN kodą ir, tvirtai sunėrusi rankas ant krūtinės, laukdavo, kol paaiškės, ar kortelė nuskaityta, ar ne. Galiausiai ji pasidavė ir susierzinusi išėjo iš parduotuvės. Kiekvieną sykį, kai kortelė būdavo atmetama, moteris vis stipriau sukryžiuodavo rankas – vadinasi, jos nepasitenkinimas ir susierzinimas augo (žr. 33 ir 34 pav.).

Ko nors laukdami ar klausydamiesi pašnekovo, viešumoje daugelis mūsų patogiai sukryžiuojame rankas ant krūtinės. Namuose taip sėdime retai, nebent nekantraujame, kol, tarkim, prasidės laida.

Kryžmai sudėtos rankos ir dar stipriai jas spaudžiantys pirštai yra neabejotinas diskomforto požymis.

Kartais taip elgiasi net ir maži vaikai: supykę arba užsiožiavę, jie sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Rankos kryžiuojamos ir ant pilvo, aukštai ant krūtinės, ant pečių.

Studentai dažnai manęs klausia, ar jaunuoliai, sėdintys auditorijoje sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, jaučiasi nesmagiai. Ne, taip nėra, ir šios laikysenos nereikia suprasti kaip noro atsitverti nuo dėstytojo; priekyje sukryžiuotos rankos daugeliui žmonių labai patogi poza. Tačiau jei žmogus netikėtai sukryžiuoja rankas, o paskui jas tvirtai suspaudžia, gniauždamas kumščius, tai parodo, jog jis patiria diskomfortą. Atminkite, kad tik pažindami bazinę to žmogaus laikyseną galime spręsti, ar jis pasijuto nemagiai. Stebėkite, kaip atsipalaidavęs žmogus atveria priešakinę kūno pusę. Skaitydamas paskaitas matau, kad dauguma klausytojų iš pradžių sėdi sukryžiuotomis rankomis, o po kiek laiko jas paleidžia. Aišku, šis tas įvyko, antraip jų elgesys būtų nepakitęs; greičiausiai klausytojai pripranta prie aplinkos ir prie dėstytojo.

Galima būtų tvirtinti, kad moterys ir vyrai sukryžiuoja rankas tik dėl to, kad jiems pasidarė šalta. Tačiau tai nepaneigia bežodės tokio judesio prasmės, nes šalčio pojūtis yra nemalonus. Nesmagiai besijaučiantys žmonės (pavyzdžiui, įtariami įvykdę nusikaltimą asmenys, neklaužados vaikai arba tarnautojas, kamantinėjamas dėl prasižengimo) dažnai skundžiasi, kad per apklausą sužvarbo. Kad ir kokia būtų priežastis, patiriant stresą limbinė smegenų sistema pasirengia sąstingio ir bėgimo arba kovojimo, kad išliktum, atsakui. Tada kraujas nukreipiamas į didžiuosius rankų ir kojų raumenis, jei prireiktų jais pasinaudoti gelbstintis nuo pavojaus arba susigrūmus. Kai kraujas suteka į gyvybiškai svarbius organus, kai kurie žmonės išblykšta, tarsi ištikti šoko. Kraujas yra pagrindinis organizmo šilumos šaltinis, kai jis suteka į giliau esančius raumenis, kūno paviršius atvėsta (žr. 22 rėmelį) (LeDoux, 1996, p. 131–133). Pavyzdžiui, per minėtą apklausą, spausdamas prie savęs pagalvę, jaunuolis nuolat skundėsi šalčiu, nors ir išjungiau oro kondicionierių. Nei jaunuolio tėvui, nei man šalta nebuvo.

22 RĖMELIS:KODĖL NEGALITE PAKĘSTI TAM TIKRŲ TEMŲ

Ar kada susidomėjote, kodėl prie stalo kilus ginčui jums sutrinka virškinimas? Todėl, kad jaudinantis virškinimo sistema nebegauna užtektinai kraujo. Limbinės sistemos sąstingio, kovojimo ar bėgimo atsakas kraują nukreipia į kitus organus – į širdį bei rankas ir kojas (daugiausia – į kojas), kad būtumėte pasirengę bėgti. Sutrikęs virškinimas rodo, jog limbinė sistema sužadinta. Kai kitą kartą per pietus susiginčysite, lengvai atpažinsite šį limbinės sistemos atsaką į susierzinimą. Vaikas, kurio tėvai prie pietų stalo susikivirčija, nebaigs valgyti, nes limbinė sistema rengs jį pabėgimui, taip užtikrindama jo išlikimą. Todėl nenuostabu, kad daugelis sukrėtimą patiriančių žmonių ima vemti. Kritinėmis aplinkybėmis organizmas pasako, kad virškinti nėra kada. Jis reaguoja, atsikratydamas maisto naštos, taip pasirengia pabėgimui arba fiziniam susirėmimui (Grossman, 1996, p. 67–73).

Nusilenkimas iš liemens

Nusilenkimas iš liemens yra universalus tarnavimo, pagarbos arba kuklumo ženklas, rodomas, kai žmogus jaučiasi pagerbtas, pavyzdžiui, kai jam plojama. Atkreipkite dėmesį, kaip rodydami pagarbą lankstosi japonai arba kinai. Linktelėdami arba ypač žemai nusilenkdami – tą daro daugiausia iš liemens – žmonės parodo, kad yra pasirengę tarnauti arba užima žemesnę socialinę padėtį.

Vakariečiams žemai nusilenkti sunku, ypač jei tai reikia padaryti sąmoningai. Tačiau, plečiantis akiračiui ir vis daugiau bendraujant su Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalių gyventojais, išmokstama šiek tiek linktelėti iš liemens sveikinantis su vyresniais, gerbiamais žmonėmis. Šį paprastą gestą gerai supranta tie žmonės, kurių kultūrose pagarba išreiškiama šitokia poza, o taip elgtis nesibodintys vakariečiai įgyja socialinį pranašumą (žr. 23 rėmelį). Beje, vyresnio amžiaus Rytų Europos gyventojai rodydami pagarbą vis dar mėgsta sumušti kulnimis ir truputį linktelėti. Kaskart tai matydamas pagalvoju, kaip žavu, jog šiuolaikiniame pasaulyje žmonės vis dar rodo mandagumą ir pagarbą. Ar sąmoningas, ar ne, nusilenkimas iš liemens yra bežodis pagarbos ženklas.

23 RĖMELIS:YPAČ ŽEMAS NUSILENKIMAS

Kad nusilenkimas iš liemens yra universalus bežodis ženklas, aiškiai supratau, žiūrėdamas seną kino kroniką apie generolo Daglaso Makarturo paskyrimą dirbti Filipinų vyriausybėje prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui. JAV armijos karininkas, išeidamas atbulas iš generolo kabineto, į kurį atnešė kažkokius dokumentus, nuolat žemai lankstėsi. Niekas jo šito neprašė, taip elgtis jam padiktavo smegenys, kad parodytų pagarbą aukštesnio rango pareigūnui; tai buvo Makarturo pripažinimas viršesniu. (Goriloms, šunims, vilkams ir kitiems gyvūnams irgi būdingas toks pataikūniškas elgesys.) Nuostabiausia, jog tas besilankstantis karininkas buvo ne kas kitas, kaip būsimas vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas, suplanavęs išsilaipinimą Normandijoje, trisdešimt ketvirtasis JAV prezidentas Dvaitas Deividas Eizenhaueris. Beje, daugiau kaip po dešimtmečio sužinojęs, jog Eizenhaueris kandidatuoja į prezidentus, Makarturas tarstelėjo, kad „geresnio klerko nėra turėjęs“ (Manchester, 1978, p. 166).

Liemens puošyba

Prie bežodės komunikacijos priskirtini ne tik judesiai, bet ir simboliai, todėl turime šiek tiek dėmesio skirti drabužiams ir aksesuarams, dėvimiems ant liemens ir kūno. Sakoma, kad žmogus sutinkamas pagal drabužį, ir aš tam visiškai pritariu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mūsų apranga – kostiumas ar kasdieniai drabužiai, netgi jų spalva, tarkim, mėlynas ar rudas kostiumas, daro įtaką aplinkiniams (Knapp ir Hall, 2002, p. 206–214).

Drabužiai nepaprastai daug pasako apie mus ir mums. Tam tikru atžvilgiu liemuo laikytinas skelbimų lenta, ant kurios iškabiname savo nuotaikas. Eidami į pasimatymą, rengiamės siekdami sužavėti, į darbą – tikėdamiesi sėkmės. Tokią pat paskirtį turi raidės ant striukių, jos rodo, kurioje srityje esame pasižymėję. Policininko ženkleliai, kariniai apdovanojimai irgi yra nešiojami ant liemens siekiant atkreipti aplinkinių dėmesį į savo laimėjimus. Jei norime, kad žmonės mus pastebėtų, liemuo yra tinkamiausia vieta. Kai JAV prezidentas sako metinę kalbą Kongresui apie padėtį šalyje, mėlynai pilkoje susirinkusiųjų jūroje išsiskiria raudonai apsirengusios moterys. Pasipuošusios ryškiaspalviais drabužiais, kaip paukščiai plunksnomis, jos nori būti pastebėtos.