Джо Наварро - Kūno kalba

Drabužiai gali būti slegiantys, grėsmingi (prisiminkite, kaip rengiasi skustagalviai arba gotai) arba, priešingai, spalvingi ir puošnūs (kaip Liberačės arba Eltono Džono), jie atspindi savininkų nuotaiką ir asmenybę. Dar galime pasitelkti liemens puošybą arba atidengti nuogas liemens vietas dėmesiui patraukti, parodyti esą raumeningi ar liekni, pabrėžti savo visuomeninę, socialinę padėtį ar profesiją. Nenuostabu, kodėl tiek daug žmonių suka galvą, kuo apsivilkti einant į svarbų priėmimą arba į pasimatymą. Asmeniniai papuošalai padeda atskleisti savo kilmę arba priklausymą tam tikrai grupei – pavyzdžiu gali būti rengimasis mėgstamos komandos spalvų drabužiais.

Rūbas gali būti labai išraiškingas, tarkim, iš aprangos galima suprasti, kada žmogus švenčia, o kada gedi, nustatyti jo visuomeninę padėtį, priklausymą kokiai nors sektai (pavyzdžiui, žydams chasidams, amišų ūkininkams, Harė Krišnos sekėjams). Taigi sutinkame žmones pagal tai, kuo jie vilki (žr. 24 rėmelį). Daugelį metų žmonės man sakė, jog rengiuosi kaip FTB agentas, ir buvo teisūs. Aš vilkėdavau įprastine agento uniforma: tamsiai mėlyna eilute ir baltais marškiniais, ryšėdavau vyšninį kaklaraištį, avėdavau juodus batus, trumpai kirpdavausi plaukus.

24 RĖMELIS:ŽMONES SUTINKAME PAGAL DRABUŽĮ

Įsivaizduokite: vakare einate tuščia gatve ir netikėtai už nugaros išgirstate artėjančius žingsnius. Tamsoje negalite įžiūrėti to žmogaus veido ar rankų, bet galite pamatyti, kad jis vilki eilutę, ryši kaklaraištį, rankoje nešasi portfelį. Dabar įsivaizduokite tokią pat tuščią, menkai apšviestą gatvę, tik šįsyk už nugaros regite netvarkingai apsirengusio žmogaus apsmukusiomis kelnėmis, užmaukšlinta kepure, nešvariais marškinėliais, atspurusiais sportbačiais siluetą. Abiem atvejais sprendžiate apie žmones tik iš drabužių, darote prielaidą, jog tai vyrai. Tačiau, remdamiesi jų išvaizda, tikriausiai padarysite skirtingas išvadas apie tai, kokią potencialią grėsmę kiekvienas jų kelia jūsų saugumui. Kai tas žmogus jus prisivys, limbinė smegenų sistema ims aktyviai veikti, net jei jūsų reakcija grindžiama tik įspūdžiu, kurį sukėlė apranga. Priklausomai nuo to liksite ramus arba pasijusite nejaukiai, gal net truputį išsigąsite.

Neketinu jums sakyti, kurį žmogų pamatę pasijusite ramiau; spręskite patys. Kad ir ką nutartumėte, žinokite, kad žmonių drabužiai įprastai daro labai didelę įtaką nuomonei apie juos. Nors apranga savaime negali padaryti fizinės žalos, ji turi socialinį poveikį. Kai kurie amerikiečiai po 2001 m. rugsėjo 11-osios tampa labai įtarūs, pamatę žmogų, vilkintį kaip Vidurinių Rytų gyventojai. Įsivaizduokite, kaip dėl to turi jaustis kai kurie iš Vidurinių Rytų kilę amerikiečiai. Koledžo studentams sakau, kad gyvenimas ne visada teisingas, todėl, nors ir kaip gaila, apie juos spręs pagal drabužius. Tad rinkdamiesi, kuo apsirengti, jie turi gerai pagalvoti, kokią žinią siunčia aplinkiniams.

Mes atliekame tam tikrus profesinius vaidmenis, reikalaujančius ypatingos aprangos, ir sąmoningai renkamės, kuo rengtis, todėl turime atsargiai vertinti, ką drabužiai reiškia. Telefonų remontininko uniformą vilkintis vaikinas gali būti nusikaltėlis, nusipirkęs arba pavogęs drabužius, kad patektų į svetimus namus (žr. 25 rėmelį).

25 RĖMELIS:MES NE VISADA ESAME TOKIE, KOKIE ATRODOME

Be abejo, turime būti atsargūs, vertindami žmogų tik pagal jo aprangą, nes taip galime prieiti prie neteisingos išvados. Pernai, lankydamasis Londone, buvau apsistojęs labai gerame viešbutyje, vos už kelių kvartalų nuo Bakingamo rūmų. Visi jo tarnautojai, netgi kambarinės, vilkėjo Armani kostiumus. Jei būčiau pamatęs šiuos žmones traukinyje važiuodamas į darbą, būčiau galėjęs lengvai suklysti vertindamas jų socialinę padėtį. Todėl atminkite, kad naudojantis apranga galima daryti įtaką, tačiau ji yra tik bežodžio paveikslo dalis. Mums svarbu nustatyti, ar ji siunčia kokią žinią, o ne kritiškai vertinti žmones pagal drabužį.

Vis dėlto kalbant apie bežodę komunikaciją, apranga vertintina rimtai. Todėl svarbu rengtis taip, kad drabužiai sutaptų su žinia, kurią jais norime perduoti aplinkiniams, jei siekiame padaryti jiems gerą įspūdį ir pelnyti palankumą.

Rinkdamiesi rūbus ir aksesuarus, apsvarstykite, ką jais norite pasakyti ir kokį įspūdį jūsų drabužiai padarys aplinkiniams. Pagalvokite ir apie tai, kad, norėdami savo apranga tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje atkreipti vieno ar keleto žmonių dėmesį, galite likti nesuprasti daugybės kitų!

Per seminarus dažnai užduodu tokį klausimą: „Kam iš jūsų šiandien padėjo apsirengti mama?“ Žinoma, visi ima juoktis, ir niekas nepakelia rankos. Tada sakau: „Na, vadinasi, visi apsirengėte taip, kaip norėjote patys.“ Klausytojai apsižvalgo, jiems turbūt pirmą kartą dingteli, kad galėjo apsirengti ir atrodyti kur kas geriau. Norėdami vienas kitam patikti žmonės rūpinasi išvaizda ir kita bežode komunikacija. Todėl dabar atėjo laikas pasvarstyti, kaip jus suvokia kiti.

Gražinimasis

Būdami geros fizinės ir psichinės būklės, žmonės rūpinasi savo išvaizda. Panašiai elgiasi ir paukščiai, ir žinduoliai. Kai susergame arba pašlyja nervai, liemens ir pečių laikysena, visa išvaizda byloja, kad prastai jaučiamės (American Psychiatric Association, 2000, p. 304–307, p. 350–352).

Daugelis benamių serga šizofrenija, retas kuris rūpinasi savo drapanomis. Jų skarmalai nešvarūs, bet šie žmonės įnirtingai priešinasi verčiami išsimaudyti arba apsivilkti švariais rūbais. Sergantieji depresija kūprinasi ir stovėdami, ir eidami, tarsi pečius būtų užgulusi nepakeliama našta.

Viso pasaulio antropologai, socialiniai darbuotojai ir gydytojai pastebi, kad sergantys arba liūdintys žmonės nepakankamai rūpinasi savo išvaizda. Kai smegenis prislegia liūdesys arba kūną vargina ligos, pirmiausia dingsta noras gražintis ir patikti aplinkiniams (Darwin 1872, 3 skyrius, įvairiose vietose). Pavyzdžiui, po operacijų sveikstantys pacientai vaikšto ligoninės koridoriais susitaršiusiais plaukais, užsimetę vos užpakalį dengiančius chalatus, nekreipdami dėmesio į išvaizdą. Gulinėjantys namie ligoniai dažniausiai irgi apsileidžia. Rimtai sergančio arba traumuoto žmogus smegenys teikia pirmenybę kitiems dalykams, tarp jų gražinimuisi nebelieka vietos. Todėl susidūrę su nevalyvu žmogumi galime daryti prielaidą, kad jam sutriko psichika arba kamuoja kitos ligos.

Pasviręs liemuo

Išsidrėbimas ant sofos arba ant kėdės yra ženklas, kad žmogui patogu. Tačiau kai reikia aptarti svarbius klausimus, sėdėjimas išsidrėbus reiškia teritorijos gynimą arba dominavimą (žr. 35 pav.). Paaugliai ypač dažnai sėdi šitaip ant kėdės ar suole, toks elgesys byloja juos dominuojant tarp bendraamžių, nors tą akimirką jie galbūt yra barami tėvų.

Sėdėjimas sudribus – tai teritorijos gynimo ženklas; taip galima elgtis savo namuose, bet nedera darbovietėje, ypač per pokalbį dėl darbo.

Sėdėjimas pasvirus rodo nepagarbą ir abejingumą viršesniems už save. Tai teritorijos gynimo ženklas, jo nereikėtų nei skatinti, nei su juo taikstytis.

Jei jūsų vaikas taip daro nuolat, kai tik patenka į rimtą bėdą, turite nedelsiant nuslopinti norą taip elgtis. Liepkite jam atsisėsti tiesiai, o jei neklauso, be žodžių įsibraukite į jo erdvę – atsisėskite šalia arba atsistokite už nugaros. Neilgai laukus, vaiko limbinė sistema sureaguos, kad kėsinamasi į jo asmeninę erdvę, ir jis bus priverstas atsisėsti tiesiai. Jei bardami vaiką leisite jam sėdėti sudribusiam, nesistebėkite, kad laikui bėgant jis nustos jus gerbti. O kodėl jam nenustoti? Juk leisdami taip nepagarbiai sėdėti tarytum sakote: „Nieko tokio, jei manęs negerbi.“ Iš tokių vaikų neretai užauga žmonės, nederamai besielgiantys darbovietėje, nors ten reikia sėdėti tiesiai rodant dėmesį. Jiems sunku išsilaikyti darbo vietoje, nes be žodžių parodo negerbią vyresnybės.