Джо Наварро - Kūno kalba

Suvaržyti rankų judesiai būdingi ne tik vaikams. Dėl įvairių priežasčių taip elgiasi ir suaugusieji (žr. 29 rėmelį).

29 RĖMELIS:KAS IŠDUODA VAGILIAUJANČIUS PARDUOTUVĖSE

Pirmą kartą susidūriau su varžomais rankų judesiais daugiau kaip prieš trisdešimt penkerius metus viename knygyne, ten buvau pasamdytas stebėti vagiliaujančius pirkėjus. Iš aukštai žvelgdamas į prekybos salę, netrukus supratau, kad tokius įstatymo pažeidėjus gana nesunku pastebėti. Suvokęs, kas būdinga vagies kūno kalbai, ėmiau kasdien stebėti gribišius. Įdomu, kad juos atpažindavau dar parduotuvės tarpduryje. Visų pirma jie per daug dairydavosi aplink. Antra, palyginti su tikrais pirkėjais, jų rankos mažiau judėdavo. Atrodė, kad, vaikščiodami po parduotuvę, jie stengiasi tapti kuo mažesni. Tiesą sakant, dėl nejudrių rankų jie kaip tik dar labiau išsiskirdavo iš kitų, todėl į juos, vaikštančius taip, kaip gali tik netyros sąžinės žmonės, aš galėdavau dar atidžiau susitelkti.

Mano draugas, dirbęs inspektoriumi Arizonos valstijos Jumos muitinėje, pasakojo, kaip skirtingai į šalį įvažiuojantys žmonės laiko rankines. Moterys, besijaudinančios dėl rankinės turinio – todėl, kad ten turi brangių, o gal kontrabandinių daiktų, – spausdavo jas stipriau, ypač artindamosi prie patikros stalo. Taip jos stengėsi kuo geriau apsaugoti ne tik vertingus, bet ir draudžiamus daiktus.

KAIP IŠ RANKŲ ŽENKLŲ SUPRASTI ŽMOGAUS NUOTAIKĄ IR JAUSMUS

Jei ilgesnį laiką stebėdami kokio nors žmogaus rankų judesius tiksliai nustatysite jo bazinį elgesį, suprasite, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui, rankų judesiai gali atskleisti, kaip žmogus jaučiasi grįžęs namo po darbo. Po sunkios dienos parėjęs prislėgtas ir liūdnas, jis laikys nuleidęs prie šonų rankas, stovės nusvarinęs pečius. Turėdami reikiamų žinių, galėsite nuraminti tą žmogų ir padėti jam atsigauti. Atkreipkite dėmesį, kaip elgiasi po ilgo nesimatymo susitikę žmonės. Jie iš karto plačiai išskečia rankas. Prasmė aiški: „Ateik, noriu tave apkabinti!“ Šis malonus vaizdas man primena, kaip tėvai šiltai ištiesdavo mums rankas, o mes jiems atsakydavome tuo pačiu. Ištiesdami rankas aukštyn, atsiveriame visu kūnu, nes mūsų jausmai nuoširdūs ir geri.

Kuo skiriasi rankų judesiai užplūdus neigiamoms emocijoms? Prieš daugelį metų, kai mano duktė dar buvo maža, dalyvavome giminės susitikime. Viena giminaitė priėjo prie manęs. Aš, užuot tiesiai ir atvirai išskėtęs rankas, ištiesiau jas iki alkūnių, o žastai liko prispausti prie šonų. Įdomu, kad kai ši moteris ištiesė rankas apkabinti mano dukterį, ši pasielgė lygiai taip kaip aš. Aš nesąmoningai leidau dukrai suprasti, kad nors ta moteris yra laukiama viešnia, ją matydamas nešokinėju iš džiaugsmo. Duktė vėliau man šnibžtelėjo, jog ta giminaitė jai irgi nelabai patinka. Nežinia, ar mano dukters jausmai pasireiškė nesąmoningai, ar buvo perimti iš manęs, bet taip abu nevalingai parodėme, ką iš tiesų jaučiame.

Rankų judesiais galima perduoti ir paprastas žinutes, tokias kaip „labas“, „iki pasimatymo“, „ateik čia“, „nežinau“, „ten“, „čia“ „ten, aukštai“ „stok“ „grįžk“ „dink iš akių“ „negaliu patikėti tuo, kas atsitiko“. Daugelį šių gestų žmonės supranta bet kurioje pasaulio dalyje, todėl jie dažnai vartojami nemokant vietinės kalbos. Be jau minėtų, yra daugybė nepadorių rankų gestų, kai kurie būdingi tik tam tikrai kultūrai, kiti – universalūs.

Rankų judesiai, kuriais siekiame atsiriboti

Tam tikri rankų judesiai perteikia žinią: „Nesiartink, neliesk!“ Atkreipkite dėmesį, kaip koridoriais vaikšto universitetų dėstytojai, gydytojai ar teisininkai arba kaip išdidžiai eina Anglijos karalienė ar jos vyras princas Pilypas. Susidėdami rankas už nugaros, žmonės pasako: „Esu aukštesnės padėties.“ Antra žinia, kurią jie perduoda aplinkiniams, tokia: „Prašau nesiartinti ir nesiliesti.“ Toks elgesys dažnai suprantamas klaidingai ir laikomas svajotojo arba mąstytojo poza, bet jei taip elgiasi ne žmogus, apžiūrinėjantis muziejuje paveikslą, tai nėra susimąstymas. Už nugaros sudėtos rankos aiškiai sako: „Nesiartink; nenoriu su tavim bendrauti“ (žr. 39 pav.). Suaugusieji gali perteikti šią žinią vienas kitam, vaikams, naminiams gyvūnams, – net ir šie jautriai reaguoja į atsiribojančius rankų judesius (žr. 30 rėmelį). Įsivaizduokite, koks atstumtas turi jaustis vaikas, jei kaskart ištiesęs rankas, kad motina jį paimtų, mato ją paslepiant rankas už nugaros. Deja, tokios nebylios žinutės įsirėžia vaikams giliai į sąmonę. Kaip ir kitos nesirūpinimo ar smurto apraiškos, vėliau jos pernelyg dažnai mėgdžiojamos ir perduodamos kitai kartai.

Rankos už nugaros – stovėsena, kartais vadinama karališka, byloja: „Nesiartinkite.“ Karališkųjų šeimų nariai taip elgiasi norėdami, kad žmonės laikytųsi per atstumą.

30 RĖMELIS:KAIP SUERZINTI AUGINTINĮ

Gyvūnų dresuotojai man pasakojo, kad šunys negali pakęsti, kai žmonės nusuka žvilgsnį ir atitraukia rankas. Taip elgdamiesi šuniui sakome: „Aš tavęs neliesiu.“

Jei turite šunį, atlikite tokį bandymą: atsistokite priešais augintinį, ištieskite rankas, bet šuns nelieskite. Paskui atitraukite rankas ir, sudėję už nugaros, žiūrėkite, kas bus.

Veikiausiai šuo susierzins.

Žmonėms nepatinka, kai kiti nenori prie jų liestis. Jei dviem žmonėms išėjus pasivaikščioti vienas susideda rankas už nugaros, tai varžo juos abu. Aišku, toks elgesys nerodo nei artumo, nei intymumo. Atkreipkite dėmesį, kaip jaučiatės, kai sveikindamiesi kam nors atkišate ranką, o žmogus neatsako tuo pačiu. Duodami ranką tikimės fizinio sąlyčio, o negavę atsako pasijuntame atstumti ir nuliūstame.

Mokslo tyrimais pagrįsta, kad lytėjimas yra svarbus žmogaus gerovės veiksnys. Sveikata, nuotaika, proto lavumas ir net ilgaamžiškumas priklauso nuo fizinių prisilietimų skaičiaus ir patiriamų malonių prisilietimų dažnumo (Knapp ir Hall, 2002, p. 290–301). Visi esame skaitę, kad tiesiog glostydami šunį žmonės nusiramina, ima rečiau plakti širdis. Turbūt taip yra todėl, kad naminiai gyvūnai taip pasiaukojamai myli šeimininkus, kad šiems nereikia jaudintis, kaip atsimokėti tuo pačiu.

Ilgainiui žmonės išmoko naudotis lyta kaip barometru, parodančiu, ką jaučiame. Tiesiame ranką prie daiktų, kurie mums labai patinka, o nuo nepatinkančių laikomės atstu. Jei kam nors paduosite nešvarų vystyklą, žmogus reaguos akimirksniu – paims jį dviem pirštais ir, laikydamas ranką kuo toliau nuo kūno, nuneš išmesti. Nors niekas šito nemoko, taip elgiasi visi, nes limbinė smegenų sistema apriboja sąlytį su bjauriais, kenkiančiais sveikatai arba keliančiais pavojų daiktais.

Per ištiestą ranką laikomės ne tik nuo nepatinkančių daiktų, bet ir nuo nemėgstamų žmonių. Tada rankos virsta kliūtimis arba užtvaromis (pavyzdžiui, ranka atremiame puolėją žaisdami regbį), padedančiomis apsisaugoti ir (arba) atsitolinti nuo grėsmės. Ką žmogus mano apie kurį asmenį ar daiktą, galite sužinoti, atkreipę dėmesį į jo rankų judesius. Stebėkite, kaip elgiasi žmonės oro uoste arba eidami šaligatviu, kur daug praeivių: rankomis jie stengiasi apsisaugoti arba sukurti užtvarą, kad aplinkiniai pernelyg nepriartėtų. Paskui atkreipkite dėmesį, kaip pažįstami žmonės sveikinasi su jumis per draugiškus arba dalykinius susitikimus. Tada imsite suprasti, kad posakis „laikytis per ištiestą ranką“ ne tik pamatuotas, bet ir turi praktinių padarinių.

RANKOMIS RODOMI TERITORIJOS GYNIMO ŽENKLAI