Джо Наварро - Kūno kalba

Rankomis mes ne tik apsisaugome ir neleidžiame žmonėms perdėm prisiartinti, – jomis galime pažymėti teritoriją. Šią pastraipą rašau Kanados oro linijų lėktuve, skrendančiame į Kalgarį. Beveik visą kelionę kovoju su itin stambaus sudėjimo kaimynu dėl teritorijos – teisės uždėti ranką ant krėslo ranktūrio. Mes visaip stengiamės vienas kitą pergudrauti. Šiuo metu pralaimiu kovą, nes man liko tik mažas ranktūrio kampelis, o kaimynas užvaldė beveik visą ir drauge užėmė mano teritoriją iš kairės. Man nelieka nieko kita, kaip palinkti lango pusėn. Galų gale nusprendžiu baigti kovą dėl teritorijos, tad jis laimėjo, o aš pralaimėjau. Guodžia nebent tai, kad to vyro elgesys bus aprašytas mano knygoje. Su tokiais pavyzdžiais žmonės kasdien susiduria liftuose, tarpduriuose, klasėse. Jei nepavyksta rasti sutarimo, kuriam nors tenka pralaimėti, tačiau šito niekas nenori.

Teritorijos gynimo ženklų galima išvysti per posėdžius ir susirinkimus. Vienas žmogus plačiai paskleidžia atsineštą medžiagą ir alkūnėmis užsiima nemenką dalį posėdžių stalo nustumdamas kitus. Remiantis Edvardu Holu, teritorija iš esmės yra valdžia (Hall, 1969; Knapp ir Hall, 2002, p. 158–164). Teritorinės pretenzijos gali turėti labai sunkių padarinių, galinčių sukelti didesnių ar mažesnių konfliktų. Ginčų dėl teritorijos kyla beveik visose gyvenimo srityse, nuo stumdymosi sausakimšame metro iki Argentinos ir Britanijos karo dėl Folklendų salų (Knapp ir Hall, 2002, p. 157–159). Dabar, praėjus keliems mėnesiams nuo skrydžio į Kalgarį, sėdėdamas čia ir redaguodamas šį skyrių, tebejaučiu tokį patį nesmagumą kaip ir anuomet, kai kaimynas okupavo mūsų ranktūrį. Be abejo, svarbu apibrėžti savo teritoriją, todėl rankomis siekiame įtvirtinti viršenybę žmonėms, su kuriais tenka dalytis bendra erdve.

Atkreipkite dėmesį, kad savimi pasitikintys arba aukštą padėtį užimantys asmenys rankomis užsiima didesnę teritoriją, palyginti su menkiau savimi pasitikinčiais, žemesnės visuomeninės padėties žmonėmis. Pavyzdžiui, dominuoti įpratęs vyriškis gali nusvarinti ranką nuo kėdės, kad visi žinotų, jog tai jo valdos, arba jau per pirmą pasimatymą lyg niekur nieko uždėti ranką merginai ant peties, tarsi ši būtų jo nuosavybė. Jei kalbėsime apie elgesį prie stalo, tai svarbūs asmenys, vos spėję atsisėsti, užsiima kuo didesnę teritoriją, plačiai susideda rankas arba išsidėlioja daiktus (rankinę, popierius). Jei esate naujas darbuotojas, stebėkite žmones, kurie asmeniniais daiktais (užrašų knygutėmis, kalendoriais) arba rankomis užkariauja didesnį plotą. Net prie pasitarimų stalo daiktiškasis turtas prilygsta galiai ir padėčiai visuomenėje, tad atidžiai ieškokite tokio bežodžio elgesio ženklų ir iš jų bandykite spręsti apie asmenį. Jei žmogus sėdi prie juosmens prispaudęs alkūnes, rankas nuleidęs tarp kojų, jis aplinkiniams siunčia žinią, kad yra silpnas ir nepasitiki savimi.

Į šonus įremtos rankos

Vienas teritorijos gynimo ženklų, kuriuo žmonės naudojasi dominavimui pareikšti ir valdžios įvaizdžiui sukurti, – stovėsena į šonus įremtomis rankomis . Abi rankos sulenkiamos kaip V raidė, atlošiamos, plaštakos uždedamos ant liemens. Atkreipkite dėmesį, kaip tarpusavyje kalbėdamiesi elgiasi policininkai ir uniformuoti kariškiai. Jie beveik visada stovi įsisprendę rankas į šonus. Nors yra išmokyti taip elgtis, kad parodytų autoritetą, tokia stovėsena nelabai tinka bendraujant su saviškiais. Išėjusiems į atsargą ir tapusiems verslininkais pareigūnams derėtų atsikratyti šio įpročio, kad atrodytų ne tokie valdingi (žr. 40 pav.). Pakeitus stovėseną – nuleidus įspręstas į šonus rankas – galima sušvelninti karišką laikyseną, kuri ne itin patinka civiliams (žr. 31 rėmelį).

Į šonus įremtos rankos – labai stiprus teritorijos gynimo ženklas, kuriuo naudojantis galima įtvirtinti savo dominavimą arba be žodžių pasakyti, jog „tai ginčytinas klausimas“.

31 RĖMELIS:NETEISINGA ĮSTATYMO SERGĖTOJŲ RANKŲ PADĖTIS

Netikintiems, kad bežodžiai ženklai aplinkiniams daro didelę įtaką, vertėtų pagalvoti apie tai, kas atsitinka, kai policininkas be reikalo įsprendžia rankas į šonus. Kartais tokia stovėsena ne tik sutrukdo gerai atlikti pareigas, bet ir užtraukia pavojų gyvybei.

Stovėsena įsisprendus į šonus yra labai stiprus nesąmoningas ženklas, reiškiantis norą valdyti, dominuoti ir užimti tam tikrą teritoriją. Šitaip atsistojęs iškviestas nuraminti šeimyninio konflikto policininkas suerzina tų namų gyventojus ir dar labiau įkaitina atmosferą. Ypač jei tokia poza jis atsistoja tarpduryje, užtverdamas kelią būsto savininkams. Teritorijos gynimo ženklai papiktina žmones, nes „namai yra kiekvieno žmogaus tvirtovė“ ir jokiam pašaliniam nedera į ją brautis.

Šitaip stovėti pavojinga ir jauniems policijos pareigūnams, perkeltiems dirbti slaptaisiais agentais. Įėję, pavyzdžiui, į barą, kurį jiems pavesta sekti, jie nejučiomis atsistoja į šonus įremtomis rankomis. Nors ši stovėsena pareigūnams įprasta, jie neturi teisės nepažįstamiems žmonėms demonstruoti tokio valdingo teritorijos gynimo ženklo. Taip jauni slaptieji agentai nenoromis išsiduoda esą policininkai. Tardydamas nusikaltėlius sužinojau, kad, norėdami atpažinti užsimaskavusius policininkus, jie pirmiausia ieško šio ženklo. Dauguma civilių, išskyrus užimančius aukštas pareigas, retai kada stovi į šonus įremtomis rankomis. Nuolat tai primenu policijos konsultantams. Būtina pasirūpinti, kad slaptieji agentai atsikratytų šio įpročio, nes jis išduoda juos ir kelia pavojų gyvybei.

Moterims į šonus įremtos rankos gali daug padėti. Per paskaitas vadybininkėms aiškinu, kad tai labai stiprus bežodis ženklas, kuriuo jos gali pasinaudoti per posėdžius, kur dauguma susirinkusiųjų – vyrai. Taip žmogus, ypač moteris, gali aiškiai parodyti, jog laikosi savo nuomonės, pasitiki savimi ir nesileis įbauginama. Jaunas moteris neretai gąsdina bendradarbių elgesys, kai šie, kalbėdamiesi su jomis, įremia į šonus rankas reikšdami teritorinį dominavimą (žr. 41 pav.).

Moterys rečiau už vyrus stovi į šonus įspręstomis rankomis. Atkreipkite dėmesį į nykščius.

Šioje nuotraukoje rankos irgi įremtos į šonus, bet nykščiai atkišti į priekį. Tokia stovėsena rodo susidomėjimą, ji ne tokia valdinga kaip ankstesnė.

Moterys, pamėgdžiodamos tokį vyro elgesį arba taip atsistodamos anksčiau už jį, gali pasiekti jėgų pusiausvyrą. Parodyti teritorijos gynimo ženklą – įspręsti į šonus rankas – labai tinka, kai norite pasakyti, jog „tai ginčytinas klausimas“, „ne viskas yra gerai“ arba „aš nenusileisiu“ (Morris, 1985, p. 195).

Stovėti į šonus įremtomis rankomis galima pasukus nykščius atgal arba nukreipus juos į priekį (žr. 41 ir 42 pav.). Taip dažnai stovi susirūpinęs, bet kankinamas smalsumo žmogus. Šitaip jis bando suprasti padėtį, įvertinti, kas vyksta, paskui, jei prireiks, jis gali pasukti nykščius atgal – atsistoti valdingesne poza.

Kobros gobtuvo poza

Per dalykinius susitikimus ir kitokius renginius dažnai galima pamatyti kitą teritorijos gynimo ženklą, primenantį stovėseną į šonus įremtomis rankomis. Tai poza, kai žmogus atsilošia ir suneria už galvos rankas (žr. 43 pav.). Apie tokį elgesį kalbėjausi su kultūrinės antropologijos specialistu. Abu priėjome prie išvados, kad jis primena kobros gobtuvą, – taip ši gyvatė kitiems gyvūnams parodo esanti labai stipri. Kobros gobtuvo poza sukuria įspūdį, kad esame didesni nei iš tikrųjų, ir praneša aplinkiniams: „Čia vadovauju aš.“ Yra daugybė šio ir kitų dominavimo ženklų variantų. Pavyzdžiui, laukdama, kol prasidės susirinkimas, darbuotoja gali sėdėti už galvos susidėjusi rankas į šonus atkištomis alkūnėmis. Tačiau vos tik į kambarį įeina viršininkas, toks teritorijos gynimo ženklas – gobtuvo poza – pakeičiamas kitu. Reikšti teritorines pretenzijas yra svarbių asmenų arba atsakingų pareigūnų prerogatyva. Todėl tik bosas turi teisę taip sėdėti, visi kiti turi nuleisti rankas ant stalo rodydami jam pagarbą.