Джо Наварро - Kūno kalba

Žmonės teigiamai reaguoja į veiksmingus plaštakų judesius. Jei norite išmokti įtikinti klausytojus – namie, darbe, per vakarėlius, – pasistenkite, kad kalbant plaštakų judesiai taptų išraiškingesni. Vieniems žmonėms įprasta bendraujant perteikti informaciją plaštakomis; tai įgimtas talentas, kurio nereikia mokytis, jie tai daro negalvodami. Tačiau kitiems naudotis plaštakomis kalbant nelengva, jiems tenka šito mokytis. Ar jums įprasta kalbėti rankomis, ar ne, sutikite, kad, pasitelkę plaštakas, įtaigiau perteikiame mintis.

Slepiamos plaštakos daro neigiamą įspūdį

Žmonės žiūrės įtariai, jei kalbėdamas slėpsite plaštakas. Todėl bendraudami akis į akį neslėpkite plaštakų. Jei kada nors esate šnekėję su žmogumi, kuris laikė rankas po stalu, tikriausiai pasijutote nejaukiai (žr. 36 rėmelį). Kalbėdami su žmonėmis, norime matyti jų plaštakas, nes smegenys jas suvokia kaip neatskiriamą bendravimo dalį.

Kai plaštakų nematyti arba jos ne itin išraiškingos, sunku visavertiškai suvokti perduodamą informaciją. Tai verčia manyti, jog kalbantysis meluoja.

36 RĖMELIS:BANDYMAS SU PAKIŠTOMIS PO STALU RANKOMIS

Prieš daugelį metų atlikau mėgėjišką bandymą trijose savo studentų grupėse. Paprašiau jų vienų kitus apklausti, prieš tai pusei apklausiamųjų nurodžiau, kad per pokalbį plaštakas laikytų po stalu, kitai pusei pasakiau plaštakas padėti ant stalo. Pasibaigus penkiolikos minučių apklausai, supratome, kad studentai laikiusius plaštakas po stalu kolegas palaikė susivaržiusiais, užsisklendusiais savyje, linkusiais veikti iš pasalų ar net apgaudinėti. Laikiusieji rankas ant stalo buvo apibūdinti kaip atviri ir draugiški, nelinkę apgaudinėti. Šis bandymas paprastas, bet labai pamokomas. Apklausiant prisiekusius teismo tarėjus paaiškėjo, kad jiems nepatinka, kai advokatas pasislepia už tribūnos. Prisiekusieji nori matyti advokato plaštakas, kad galėtų geriau suprasti, ką jis kalba. Lygiai taip pat prisiekusieji nemėgsta, kai plaštakas slepia liudytojai: jų supratimu, tai kelia įtarimą, kad liudytojas šį tą nutyli, gal netgi meluoja. Nors toks elgesys neturi nieko bendra su apgaudinėjimu per se , turime žinoti, kaip jį suvokia prisiekusieji, ir prisiminti, kad nedera slėpti plaštakų.

Rankos paspaudimo galia

Rankos paspaudimas dažnai būna pirmas ir, galimas daiktas, vienintelis fizinis kontaktas su kitu žmogumi. Nuo to, kaip paspausime ranką, t. y. kaip stipriai ir kaip ilgai laikysime kito žmogaus delną savajame, gali priklausyti mūsų nuomonė apie jį. Kiekvienas gali prisiminti žmogų, kuriam paspaudus ranką pasijutome nejaukiai, nes tas žmogus arba situacija buvo nemaloni. Jei norite padaryti gerą įspūdį, nesumenkinkite rankos paspaudimo reikšmės. Jis labai svarbus.

Visame pasaulyje įprasta sveikintis rankomis, tačiau kiekviena kultūra turi savitas sveikinimosi taisykles, numatančias, kaip ilgai dera laikyti kito žmogaus ranką savojoje ir kaip stipriai spausti. Atvažiavęs į Jutos valstiją studijuoti Brighamo Youngo universitete, iš bendrakursių išmokau mormoniškai paspausti ranką – labai stipriai ir ilgai. Taip sveikinosi ne tik dauguma universiteto studentų, bet ir mormonai – Jėzaus Kristaus šventųjų bažnyčios sekėjai. Ne kartą pastebėjau, kad gana dažnai studentai, ypač užsieniečiai, būdavo priblokšti tokio pernelyg karšto rankos paspaudimo, nes daugelyje šalių, ypač Lotynų Amerikoje, ranka spaudžiama nestipriai (daug labiau mėgstama apsikabinti abrazo stiliumi).

Pirmas rankos paspaudimas gali visam laikui nulemti žmonių tarpusavio santykius. Rankos spaudžiamos ne tik susitikus ar sveikinantis, kai kurie tuo naudojasi viršesnės padėties įtvirtinimui. Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje buvo nemažai rašyta apie tai, kaip spaudžiant sukioti ranką, kad jūsiškė visada atsidurtų viršuje. Koks nereikalingas energijos švaistymas!

Jei norite žmonėms padaryti malonų įspūdį, nepatariu spaudžiant ranką įrodinėti, kad esate stipresni, ir taip siekti užsitikrinti viršesnę padėtį. Tačiau jei stengiatės parodyti esąs padėties šeimininkas, darykite tai ne rankomis. Yra kitų, daug geresnių, subtilesnių būdų, pavyzdžiui, įsibrauti į asmeninę erdvę arba atidžiai žiūrėti į akis.

Man yra tekę sveikintis su žmonėmis, kurie siekė įtvirtinti savo dominavimą – po to mane apimdavo nemalonus jausmas. Jie manęs nepažemindavo, tik padarydavo nemalonų įspūdį. Kai kurie spausdami ranką smiliumi būtinai paliečia žmogaus, su kuriuo sveikinasi, vidinę riešo pusę. Daugumai žmonių tai nepatinka.

Žmonės dažnai sutrinka ir tada, jei kas nors sveikinasi vadinamuoju politiko rankos paspaudimu, t. y. kai spaudžiantis ranką žmogus pridengia besisveikinančiųjų plaštakas kairiu delnu. Tik­riausiai politikai mano, kad šitaip sveikindamiesi parodo draugiškumą, bet nesuvokia, kad daugeliui žmonių nepatinka, kai yra šitaip liečiami. Nespauskite rankos taip, kad sukeltumėte žmogui nemalonius jausmus, nebent norite jį atstumti.

Kad ir kaip tai atrodytų keista vakariečiams, daugelyje kraštų vyrai vaikšto laikydamiesi už rankų. Tai paplitę musulmoniškose šalyse, Azijoje, ypač Vietname ir Laose. Jungtinėse Amerikos Valstijose vyrai nesilaiko už rankų, tai neįprasta. Išimtis – vaikai ir tam tikros religinės apeigos. Skaitydamas paskaitas akademijoje prašau jaunų FTB agentų atsistoti ir paspausti vienas kitam ranką. Jie lengvai tai padaro, net ir tada, kai prašau spausti ranką ilgėliau. Tačiau kai paprašau atsistoti šalia vienas kito ir susiimti už rankų, tuoj pat pasigirsta pašaipos ir atsikalbinėjimai; jaunuoliai pašiurpsta nuo tokios minties ir padaro ko prašomi tik po ilgų dvejonių. Tada jauniems agentams pasakau, kad susiduriame su įvairių kultūrų atstovais, jie dažnai paima mus už rankų taip parodydami, kad jaučiasi saugūs. Šitai mes, amerikiečiai, turime išmokti priimti, ypač bendraudami su informatoriais iš kitų valstybių (žr. 37 rėmelį).

37 RĖMELIS:KAI PAPROČIAI IR ŽVALGYBA VEIKIA RANKA RANKON

Paskirtas į FTB Manhatano biurą, dirbau su informatoriumi, pabėgėliu iš Bulgarijos. Laikui bėgant susidraugavome su tuo senyvu ponu. Vieną vakarą svečiavausi jo namuose – mes gėrėme arbatą, jis mėgo tai daryti dienai baigiantis. Sėdėjome ant sofos, jis pasakojo apie savo darbą ir gyvenimą už „geležinės uždangos“ ir apie pusę valandos laikė mano kairę ranką. Supratau, kad mūsų pokalbis labiau primena psichoterapijos seansą, o ne darbinį susitikimą. Buvo aišku, jog šis ponas, laikydamas kito žmogaus ranką savojoje, jautė malonumą ir ramybę. Toks elgesys rodė, kad jis manimi pasitiki; tai buvo kur kas daugiau nei įprasta FTB apklausa, atliekama buvusio žvalgybos pareigūno. Nesipriešinau laikomas už rankos, todėl bulgaras tapo labai šnekus ir išklojo daug papildomos ir labai svarbios informacijos. Nežinau, kiek būčiau jos gavęs, jei būčiau ištraukęs ranką, nors šiaip jau man toks elgesys nepatinka.

Daugelyje kultūrų vyrai, liesdamiesi vienas prie kito, sutvirtina draugystės saitus, o Jungtinėse Valstijose tokios tradicijos nėra. Tolesnis pasakojimas apie poną iš Bulgarijos ne tik atskleidžia kultūrų skirtumus, bet ir parodo, kaip svarbu žmonėms palaikyti fizinį ryšį. Asmeniniams santykiams – vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų – nepaprastai svarbus fizinis ryšys. Jis atspindi santykių darną. Vienas pirmųjų ženklų, kad tarpusavio santykiai pašlijo arba kad jiems gresia pavojus, yra tai, kad žmonės staiga liaujasi vienas kitą liesti. Pasitikintys vienas kitu žmonės liečiasi dažniau.

Jei ketinate vykti į užsienį, iš anksto pasidomėkite, kokios tos šalies kultūrinės tradicijos, bet ypač svarbu išmokti deramai pasisveikinti. Jei žmogus jums silpnai paspaus ranką, nesiraukykite. Jei paims už parankės, nekrūpčiokite. Jei lankysitės Viduriniuose Rytuose ir ten koks žmogus norės paimti jus už rankos, neištraukite jos. Jei esate vyras ir, lankydamasis Rusijoje, būsite pakviestas į svečius, nenustebkite, jei šeimininkas, užuot paspaudęs ranką, pabučiuos į skruostą. Visi minėti pasisveikinimai rodo nuoširdumą, kaip ir amerikietiškas rankos paspaudimas. Jaučiuosi pagerbtas, kai arabas arba azijietis paima mane už rankos, nes žinau, jog tai didelės pagarbos ir pasitikėjimo ženklas. Šių skirtumų pripažinimas – pirmas žingsnis, padedantis geriau suprasti skirtingas kultūras.