Джо Наварро - Kūno kalba

Rankos – švelnumo išraiškos priemonė

Vaikus reikia liesti su meile, kad jie augtų saugūs ir mylimi, bet ir suaugusiesiems naudinga retkarčiais meiliai apsikabinti. Aš nevengiu apkabinti žmonių, nes apkabinimas perteikia rūpinimąsi ir švelnumą daug geriau nei žodžiai. Man nuoširdžiai gaila tų, kurie nemėgsta apsikabinti, jie daug praranda.

Kad ir koks stiprus ir veiksmingas gali būti apkabinimas palankumui pelnyti ir geriems tarpusavio santykiams palaikyti, deja, kai kurie žmonės tokį elgesį linkę suprasti kaip nepageidaujamą įsiveržimą į jų asmeninę erdvę. Šiais laikais žmonės mėgsta bylinėtis, o geranoriškas apkabinimas gali būti neteisingai suprastas kaip bandymas seksualiai priekabiauti, todėl turime būti atsargūs ir laikytis atstu nuo žmonių, kuriems apkabinimas nepatinka. Atidus pašnekovo elgesio stebėjimas ir interpretavimas bendraujant geriausiai parodys, ar galima jį apkabinti, ar ne.

Vis dėlto ir nesiglėbesčiuojant galima rankomis perduoti šiltus jausmus ir pelnyti žmonių palankumą. Kreipdamiesi į nepažįstamą žmogų, pasistenkite atpalaiduoti rankas, atgręžkite jas vidine puse į nepažįstamąjį, parodykite delnus. Taip jo limbinei smegenų sistemai perduosite žinią: „Sveiki, aš nenoriu jūsų įžeisti.“ Tada žmogus atsipalaiduos ir noriai su jumis bendraus.

Lotynų Amerikoje tarp vyrų paplitęs abrazo (trumpas apsikabinimas).

Tokiu apsikabinimu pasakoma: „Tu man patinki.“ Apsikabinant abrazo stiliumi, krūtinės susiliečia, o rankos apkabina kito žmogaus nugarą. Deja, pažįstu daug žmonių, kurie nenori taip elgtis, o jei ir apsikabina, jaučiasi labai nejaukiai. Lotynų Amerikoje esu matęs amerikiečių verslininkų, atsisakančių apsikabinti abrazo stiliumi, o jei taip ir padarydavo, atrodydavo, lyg šoktų su savo močiute. Patarčiau nevengti trumpų apsikabinimų, be to, pasistenkite išmokti apsikabinti teisingai – nedideli mandagumo ženklai reikšmingi bet kurioje kultūroje. Išmokti teisingo abrazo ne sunkiau negu išmokti teisingai paspausti ranką ir nesijaudinti. Jei ketinate plėtoti verslą Lotynų Amerikoje, būtinai išmokite šitaip pasisveikinti, antraip būsite laikomas šaltu ir abejingu žmogumi. Taip neatsitiks, jei atliksite šį paprastą, žadinantį tiek daug geranoriškumo gestą – tada žmonės jus laikys draugišku (žr. 34 rėmelį).

34 RĖMELIS:JEI TAVE APKABINO, SAUGOKIS, KAD NEĮSEGTŲ „BLAKĖS“

Prieš daugelį metų Floridos valstijos Tampos mieste per šnipų teismo procesą kaltinamojo gynėjas iškvietė mane kaip liudytoją duoti parodymų ir, norėdamas sumenkinti, o gal sukompromituoti, sarkastiškai paklausė: „Pone Navaro, ar tiesa, jog kaskart susitikęs teisiamąjį, mano klientą, jį apkabindavote?“ Aš atsakiau: „Tai nebūdavo stiprus apkabinimas, tik abrazo – tarp jų esama skirtumo.“ Reikšmingai patylėjęs kalbėjau toliau: „Be to, man tai būdavo puiki proga patikrinti, ar jūsų klientas neturi ginklo, nes kadaise yra apiplėšęs banką.“ Apstulbęs gynėjas tuoj pat nutraukė provokuojančią apklausą – jis nežinojo, kad jo klientas buvo įvykdęs ginkluotą banko apiplėšimą.

Įdomu, kad šis su abrazo susijęs atsitikimas pateko į laikraščius, tarytum Tampos ir gretimo Ybor miestų gyventojai (čia įsikūrę atvykėliai iš Lotynų Amerikos) nebūtų girdėję apie abrazo . Po šio teismo proceso su gynėju labai susidraugavome; dabar jis federalinis teisėjas. Praėjo beveik dvidešimt metų, bet mes vis dar juokiamės, prisiminę šį atsitikimą.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS APIE RANKŲ ŽENKLUS

Bandant iššifruoti, ką žmonės jaučia ir kaip ketina elgtis, pasižiūrėjus į jų rankas, galima gauti labai daug informacijos. Mano nuomone, norint užmegzti su kuo nors gerus tarpusavio santykius, geriausia paliesti to žmogaus ranką tarp alkūnės ir peties. Žinoma, prieš taip darant visada išmintinga įvertinti to žmogaus asmenines ir kultūrines nuostatas. Tačiau apskritai trumpas prisilietimas, kokį čia ką tik paminėjau, paprastai yra gera ir saugi priemonė norint užmegzti kontaktą su žmogumi ir pranešti, kaip jums sekasi. Išsidėsčiusiose prie Viduržemio jūros šalyse, Pietų Amerikoje, arabų pasaulyje prisilietimai yra svarbi bendravimo ir socialinės darnos dalis. Keliaudami po šias šalis nesusijaudinkite ir neišsigąskite, jei žmonės lies jūsų ranką: žinokite, kad jums niekas negresia (su sąlyga, kad jie tai daro tinkamai, taip, kaip aš apibūdinau). Liesdamiesi jie aiškiai pasako: „Viskas gerai.“ Kadangi lietimasis yra taip artimai susijęs su bendravimu, pastebėję, kad žmonės nesiliečia, turėtumėte sunerimti ir paklausti kodėl.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Susiorientuoti padės plaštakos

Plaštakų ir pirštų ženklai

Iš visų gyvų būtybių žmonės išsiskiria rankomis, ne tik sugebančiomis dirbti įvairius darbus, bet ir padedančiomis bendrauti. Žmogaus rankos ištapė Siksto koplyčią, gali skambinti gitara, naudotis chirurginiais instrumentais, iškalti Dovydo skulptūrą, apdirbti geležį, rašyti eiles. Jos moka griebti, drėksti, baksnoti, kumščiuoti, čiupinėti, įvertinti, laikyti ir kurti pasaulį. Rankos gali būti nepaprastai išraiškingos: kalbėti kurčiųjų kalba, suteikti vaizdingumo pasakojimui arba atskleisti slapčiausias mintis. Nė vienas kitas gyvas padaras neturi tokios nepaprastos kūno dalies.

Plaštakos gali atlikti itin sudėtingus judesius, todėl atskleidžia subtilius procesus, vykstančius smegenyse. Plaštakų judesių supratimas labai padeda iššifruoti bežodį elgesį. Nors per milijonus evoliucijos metų žmonės išmoko kalbėti, smegenų gebėjimas per plaštakas tiksliai išreikšti emocijas, mintis ir nuotaikas išliko. Tad atkreipkime dėmesį ir į tylinčio, ir į kalbančio žmogaus plaštakas – tą neišsenkamą bežodžio elgesio šaltinį, padedantį suprasti, ką jis mąsto ir jaučia.

KOKIĄ ĮTAKĄ PLAŠTAKŲ IŠVAIZDA IR BEŽODŽIAI ŽENKLAI DARO APLINKINIAMS

Plaštakos mums ne tik teikia daug svarbios informacijos apie kitus žmones. Mūsų pačių plaštakų judesiai turi įtakos tam, kaip mus suvokia kiti. Perpratę ir viena, ir kita gebėsime geriau bendrauti. Iš pradžių panagrinėkime, kaip mūsų plaštakų judesiai veikia aplinkinių nuomonę.

Tinkami plaštakų judesiai stiprina pasitikėjimą mumis, mūsų žodžiai tampa įtaigesni

Žmogaus smegenys užprogramuotos taip, kad pajustų mažiausią plaštakų ir pirštų krustelėjimą. Tiesą sakant, palyginti su visu kūnu, jos nepaprastai daug dėmesio skiria riešams, delnams, pirštams – visai plaštakai (Givens, 2005, p. 31, 76; Ratey, 2001, p. 162–165). Evoliucijos požiūriu tai prasminga. Kai pirmykščiai žmonės ėmė vaikščioti stati, o smegenų apimtis padidėjo, rankos išmiklėjo, tapo daug išraiškingesnės ir sykiu pavojingesnės. Noras išlikti suformavo poreikį žaibiškai įvertinti kitų žmonių plaštakas, kad suprastume, ką jos sako, ar nekelia grėsmės (pavyzdžiui, ar nelaiko ginklo). Kaip minėjau, smegenys užprogramuotos susitelkti į plaštakas, todėl geri komikai ir oratoriai tuo naudodamiesi pritraukia žiūrovus, o iliuzionistai nukreipia jų dėmesį (žr. 35 rėmelį).

35 RĖMELIS:SĖKMĘ ATNEŠĖ RANKOS

Dauguma oratorių kalbėdami naudoja labai paveikius plaštakų judesius. Deja, norėdamas pateikti pavyzdį žmogaus, kuris sąmoningai mokėsi juos atlikti bendravimo tikslams, neprisimenu geresnio už Adolfą Hitlerį. Pirmojo pasaulinio karo eilinis, piešęs sveikinimo atvirukus dailininkas, nedidelio ūgio žmogelis neturėjo nei fizinių duomenų, nei aktorinio pasirengimo, kaip talentingi, įtaigiai dėstantys mintis oratoriai. Hitleris mokėsi kalbėti savarankiškai, stovėdamas prieš veidrodį. Vėliau, norėdamas dar labiau sustiprinti dramatišką kalbėjimo manierą, žodžius papildė plaštakų judesiais ir pats save filmavo per pratybas. Visa kita yra istorija. Retoriniai įgūdžiai šiam blogam žmogui padėjo iškilti į pačias viršūnes ir tapti Trečiojo Reicho kancleriu. Senuose dokumentiniuose filmuose užfiksuota, kaip Hitleris treniruoja plaštakas. Šie filmai liudija, kaip tobulėjo žmogaus, plaštakų judesiais užburdavusio ir valdydavusio klausytojus, oratoriniai įgūdžiai.