Джо Наварро - Kūno kalba

39 RĖMELIS:NĖRA DŪMŲ BE UGNIES

Tiriant svarbią šnipinėjimo bylą, man buvo pavesta apklausti vyriškį, kuriuo susidomėjo slaptosios tarnybos. Jis užsidegė cigaretę ir ėmė rūkyti. Neturėjau jokio kabliuko, galinčio susieti jį su byla; nebuvo nei nusikaltimo liudytojų, nei daiktinių įrodymų – kliovėmės vien neaiškia nuojauta, kad jis gali būti prikišęs nagus. Per apklausą vieną po kito vardijau žmones, kuriais šioje byloje domėjosi FTB ir kariuomenė. Vos paminėjus Konradą, cigaretė vyro rankoje suvirpėjo kaip melo detektoriaus rodyklė. Norėdamas išsiaiškinti, ar tai atsitiktinumas, ar šis tas svarbesnio, nutariau patikrinti jo reakciją ir paminėjau daugiau vardų, bet ranka nebedrebėjo. Dar keturis kartus įvairiame kontekste paminėjus Konradą, įtariamojo pirštai sudrebėdavo. Taip įsitikinau, jog tarp tardomojo ir Konrado esama ryšio. Cigaretės virpesys buvo limbinės sistemos reakcija į pavojų. Supratau, jog, išgirdęs šį vardą, apklausiamasis kažkodėl pasijunta nesaugiai, todėl tikėtina, kad jis kai ką žino apie nusikaltimą arba yra tiesiogiai su juo susijęs. Per pirmą apklausą nebuvau tikras, ar įtariamasis prisidėjo prie nusikaltimo, ar ne, man stigo duomenų. Tęsti tyrimą paskatino tik jo reakcija į vieną vardą ir limbinės sistemos atsakas – drebanti ranka. Jei ne bežodis elgesys, nusikaltėlis tikriausiai būtų išsisukęs. Daugiau kaip po metų jis vis dėlto prisipažino šnipinėjęs kartu su Konradu.

Teigiamos emocijos irgi gali sukelti rankų drebulį – taip kartais nutinka laikant rankoje laimingą loterijos bilietą ar laimėjimą užtikrinančią kortų kombinaciją pokeryje. Susijaudinus iki širdies gelmių, rankos pradeda virpėti taip, kad neįmanoma to virpulio sustabdyti. Tai limbinės smegenų sistemos valdomos reakcijos. Kai oro uoste tėvai, žmona ir kiti šeimos nariai nekantriai laukia grįžtančio sūnaus, vyro, giminaičio, jų rankos dažnai dreba iš jaudulio. Neretai jie stengiasi drebulį nuslopinti – čiumpa artimojo ranką, pasikiša rankas po pažastimis arba suspaudžia ir laiko prie krūtinės. Senuose dokumentiniuose filmuose apie pirmą „Bitlų“ kelionę po Ameriką apstu jaunų panelių, kurios tvirtai suspaudusios abi rankas siekia užgniaužti didžiulio jaudulio sukeltą drebulį.

Aišku, visų pirma turite nuspręsti, ar rankos dreba iš baimės, ar iš džiaugsmo, susieti žmogaus elgesį su aplinkybėmis, kuriomis drebulys atsirado. Jei žmogus stengiasi nusiraminti – liečia kaklą, tvirtai spaudžia lūpas, tikriausiai drebulį sukėlė stresas, o ne koks nors teigiamas potyris.

Drebančios rankos bežodės komunikacijos požiūriu svarbios tik tada, kai nukrypsta nuo įprastų judesių. Jei žmogaus rankos dreba nuolat, pavyzdžiui, dėl to, kad jis geria per daug kavos, yra narkomanas ar alkoholikas, drebulys laikytinas baziniu žmogaus elgesiu. Rankų drebulys neatspindi ir emocinės būsenos žmonių, kurie turi neurologinių sutrikimų (tarkim, serga Parkinsono liga). Jei toks žmogus akimirką nustoja drebėti, vadinasi, jis sąmoningai stengiasi geriau į ką nors susitelkti (Murray, 2007). Kreipkite dėmesį tik į pasikeitusį elgesį.

Staigų arba nuo bazinio elgesio besiskiriantį rankų drebulį verta panagrinėti atidžiau. Įvertinę aplinkybes, kuriomis pastebėjote drebulį, ir išdavikiškus ženklus, padedančius tiksliau interpretuoti bežodį elgesį, galėsite kur kas geriau suprasti žmones.

PLAŠTAKŲ JUDESIAI, RODANTYS DIDELĮ PASITIKĖJIMĄ SAVIMI

Bežodžiai didelio pasitikėjimo savimi ženklai byloja apie smegenų veiklos ramybę ir savikliovą. Pastebėję keletą pasitikėjimo savimi ženklų, demonstruojamų plaštakomis, žinokite, jog tas žmogus džiaugiasi gyvenimu ir yra patenkintas tuo, kaip klostosi jo reikalai.

Stogeliu sudėtos rankos

Stogeliu sudėtos rankos kartais nepaprastai iškalbingai rodo didelį pasitikėjimą savimi (žr. 49 pav.). Abiejų rankų pirštai išskečiami ir suglaudžiami galiukais. Gestas panašus į maldai sudėtas rankas, tik čia pirštai nesuneriami ir delnai ne visada liečiasi. Taip sudėtos rankos primena smailiaviršūnį bažnyčios stogą – iš čia ir kilo pavadinimas. Jungtinėse Amerikos Valstijose moterys stogeliu sudėtas rankas paprastai nuleidžia žemiau (maždaug ties juosmeniu), dėl to tokį elgesį sunkiau pastebėti. Vyrai linkę stogeliu sudėtas rankas iškelti aukščiau, ties krūtine, todėl jų gestas matomas aiškiau ir yra daug paveikesnis.

Stogeliu sudėtos rankos, suglaudžiant atitinkamų pirštų galiukus, yra vienas stipriausių pasitikėjimo savimi ženklų.

Stogeliu sudėtos rankos reiškia, kad jūs tvirtai įsitikinę savo nuomone ir pasitikite savo padėtimi. Toks gestas aplinkiniams tiksliai praneša, ką manote kokiu nors klausimu ir kad tvirtai laikotės savo požiūrio (žr. 40 rėmelį). Aukštą padėtį užimantys žmonės (advokatai, teisėjai, gydytojai) dažnai susideda rankas stogeliu, nes jie neabejoja nei savimi, nei savo padėtimi. Taip kartkartėmis padaro kiekvienas, bet atskirų žmonių gestai skiriasi pirštų suglaudimo kampu ir sudėjimo stiliumi. Vieni sudeda stogeliu rankas dažnai, kiti retkarčiais, treti mėgsta modifikuoti šį gestą (pavyzdžiui, suglaudžia smilių ir nykščių galiukus, o kitus pirštus suneria). Kai kurie žmonės stogeliu sudėtas rankas slepia po stalu, kiti atlieka šį judesį priešais save; yra net tokių, kurie suglaustas stogeliu rankas iškelia virš galvos.

40 RĖMELIS:KAI LIUDYTOJAS SUDEDA RANKAS STOGELIU, PRISIEKUSIEJI BŪTINAI TAI PASTEBI

Bežodžio elgesio įtaiga ryškėja, panagrinėjus stogeliu sudėtų rankų poveikį įvairiose situacijose. Sudėti rankas stogeliu naudinga, pavyzdžiui, duodant parodymus teisme. Taip sudėti rankas mokomi liudytojai, pateikiantys itin svarbių žinių. Norėdami ką nors pabrėžti arba parodyti, kad labai pasitiki savo žodžiais, liudytojai turėtų sudėti rankas stogeliu. Tada jų parodymus prisiekusieji vertins kaip patikimesnius, palyginti su tais pačiais žodžiais, pasakytais laikant rankas ant kelių ar sunertais pirštais. Įdomu, jog kai kaltintojas teisme sudeda rankas stogeliu kaltinimo liudytojui duodant parodymus, jų vertė padidėja, nes manoma, kad prokuroras tiki tuo, ką sako liudytojas. Jei prisiekusieji pamato, jog liudytojas sunėrė pirštus arba grąžo rankas, tokį elgesį sieja su nervingumu ar netgi su tiesos slėpimu. Noriu atkreipti dėmesį, kad žmonės taip elgiasi ir sakydami tiesą, ir meluodami, todėl šių bežodžių ženklų nereikėtų automatiškai priskirti prie melavimo. Duodant parodymus teisme, patartina rankas sudėti stogeliu arba į vienos rankos delną paimti kitos plaštaką, bet nesunerti pirštų, nes tokius gestus atliekantis asmuo prisiekusiųjų akyse atrodo patikimesnis, labiau pasitikintis savimi, nuoširdesnis.

Žmonės, nesuprantantys stogeliu sudėtų rankų prasmės, kartais ilgai jas taip laiko, ypač palankiomis aplinkybėmis. Tačiau net jei žmonės ir žino, kad stogeliu sudėtos rankos yra išdavikiškas ženklas, kartais limbinė smegenų sistema priverčia jį atlikti. Todėl būna sunku įveikti paskatą suglausti rankas pirštas į pirštą jaudinantis, nes tada pamirštama savistaba ir būtinybė valdyti šią limbinės sistemos reakciją.

Aplinkybės kartais labai greitai keičiasi, todėl gali pasikeisti mūsų reakcija į reiškinius ir žmones. Kai taip atsitinka, mes kaipmat galime padaryti šuolį ir vietoj didelio pasitikėjimo savimi ženklo – stogeliu suglaustų rankų – parodyti menkavertiškumo gestą. Kai susvyruoja pasitikėjimas savimi ir į sąmonę įsiskverbus abejonei, rankų pirštai savaime susineria lyg meldžiantis (žr. 50 pav.). Tokie bežodžio elgesio pasikeitimai greiti ir labai tiksliai parodo vidinę mūsų reakciją į besikeičiančius įvykius. Ką tik laikęs rankas stogeliu (didelio pasitikėjimo savimi ženklas) žmogus staiga gali sunerti pirštus (menkas pasitikėjimas savimi), paskui netrukus vėl suglausti rankas stogeliu (didelis pasitikėjimas savimi), – ši judesių kaita parodo, kaip žmogų užplūsta tai pasitikėjimo savimi, tai dvejonių bangos.