Джо Наварро - Kūno kalba

Pabrėžiama ir tada, kai žmogus palinksta į priekį, taip parodydamas susidomėjimą. Mes darome aukštyn nukreiptus gestus, pavyzdžiui, pasistiebiame, kai norime išryškinti svarbesnę mintį arba suteikti jai didesnį emocinį krūvį. Sėdintys žmonės svarbias pasakojimo vietas pabrėžia pakeldami kelį (trumpai ir staigiai) ar per jį pliaukštelėdami. Aukštyn nukreipti gestai simbolizuoja norą pabrėžti nuoširdžius jausmus – tokių meluojantys asmenys įprastai neatlieka.

Atvirkščiai, žmonės per mažai pabrėžia savo žodžius arba menkai patys tiki tuo, ką sako, kai kalba prisidengę plaštakomis (kalbėdami prisidengia burną) arba ką nors dėsto abejingu veidu. Kai netiki tuo, ką patys sako, žmonės kontroliuoja veido išraišką, apriboja judesius, atlieka kitus atsitolinimo veiksmus (Knapp ir Hall, 2002, p. 320; Lieberman, 1998, p. 37). Meluodami žmonės dažnai apsimeta mąstantys, pavyzdžiui, delnu paremia smakrą, glosto skruostus, tarytum galvodami, ką atsakyti; toks elgesys visiškai priešingas sąžiningų žmonių elgesiui. Jei žmogus meluoja, jam reikia laiko įvertinti, ką pasakė ir kaip jo žodžiai bus suprasti.

Į KOKIUS BEŽODŽIUS ŽENKLUS REIKĖTŲ ATKREIPTI DĖMESĮ STENGIANTIS IŠAIŠKINTI APGAULĘ

Toliau pateikiu kelis ženklus, į kuriuos patariu atkreipti ypatingą dėmesį, kai stebėsite, kaip žmonės pabrėžia savo žodžius, ir tuo remdamiesi norėsite suprasti, ar jie nemeluoja.

Pabrėžimo stoka ir plaštakų judesiai

Pasak Alderto Vrijaus ir kitų autorių, rankų nejudrumas ir pabrėžimo stoka verčia manyti, kad žmogus kalba netiesą. Bėda ta, kad šito niekaip negalima nustatyti, ypač oficialiame renginyje arba pobūvyje. Vis dėlto stenkitės įsidėmėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis pastebėjote tuos požymius, ypač jei jie pasirodė iškart po to, kai buvo pradėta svarstyti svarbi tema (Vrij, 2003, p. 25–27). Bet koks staigus judesių pasikeitimas atspindi smegenų veiklą. Jei iki tol buvusios gyvos rankos nukąra, tam turi būti kokia priežastis: gal žmogus nusiminė, bet, galimas daiktas, meluoja.

Iš savo patirties tardant žmones galiu pasakyti, kad meluojantieji rečiau sudeda plaštakas stogeliu. Taip pat atkreipiu dėmesį į pabalusius krumplius asmens, jei šis įsitveria kėdės ranktūrio ir nepaleidžia, tarytum sėdėtų katapultos krėsle. Deja, tam nepatogiai besijaučiančiam asmeniui nėra jokios vilties katapultuotis ir išsisukti nuo pokalbio. Daugelis kriminalistų pažymi, kad kai galva, kaklas, rankos ir kojos beveik nejuda, o rankos ir plaštakos tvirtai sugriebusios kėdės ranktūrį, toks elgesys labai panėšėja į žmonių, kurie rengiasi meluoti, bet, antra vertus, tuo negalime būti visiškai tikri (Schafer ir Navarro, 2003, p. 66) (žr. 88 pav.).

Ilgas sėdėjimas prilipus prie kėdės, tarytum katapultos krėsle, rodo, kad žmogus patiria didžiulį stresą ir nesmagumą.

Įdomu, jog įžūliai ir atvirai meluodami žmonės stengiasi nesiliesti ne tik prie aplinkinių, bet ir prie daiktų, pavyzdžiui, liudytojų pakylos arba stalo. Nesu matęs melagio, kuris tvirtai sušuktų: „Aš to nepadariau!“ ir trenktų kumščiu į stalą. Įprastai girdėdavau labai neryžtingus veblenimus, gestai irgi būdavo neišraiškingi. Kai žmonės sako netiesą, jiems trūksta įtaigumo ir pasitikėjimo. Nors naujoji smegenų žievė nusprendžia, ką reikia sakyti siekiant suklaidinti, limbinė smegenų sistema, pati sąžiningiausia smegenų dalis, atsisako prisidėti prie tokios klastos ir nepabrėžia melagingų teiginių bežodžiu elgesiu (pavyzdžiui, gestais). Limbinės smegenų sistemos jausmus sunku įveikti. Pabandykite plačiai nusišypsoti žmogui, kurio nemėgstate. Tai nepaprastai sunku padaryti. Ir dirbtinę šypseną, ir melagingus pareiškimus lydi silpni, neryžtingi bežodžiai ženklai.

Prašytojo poza

Poza, kai žmogus ištiesia rankas prieš save delnais į viršų, vadinama prašytojo (arba maldautojo) poza (žr. 89 pav.). Panašiai elgiasi besimeldžiantieji – ištiesia rankas delnais aukštyn prašydami Dievo malonės. Pasiduodami į nelaisvę, kareiviai irgi pakelia rankas aukštyn. Taip pat elgiasi žmonės, kai nori, kad jais patikėtume. Stebėkite pašnekovą per dalykinį pokalbį. Kai jis ką nors tvirtai pareikš, žiūrėkite, ar jis laiko rankas delnais aukštyn, ar žemyn. Per draugišką pokalbį, kuriame aptariamos idėjos ir nė viena šalis užsispyrusi nesilaiko savo požiūrio, pašnekovai gali laikyti rankas ir delnais į viršų, ir delnais į apačią.

Rankų, atsuktų delnais į viršų, arba prašytojo , poza, įprastai rodo, jog žmogus nori, kad juo patikėtų arba jam pritartų. Tai nėra pasitikinčio žmogaus bežodis ženklas.

Tačiau jei žmogus tvirtai ir ryžtingai pareiškia: „Tikėkite manim, aš jos nenužudžiau“, jis turi laikyti rankas delnais žemyn (žr. 90 pav.). Jei toks pareiškimas bus padarytas į viršų atsuktais delnais – poza, kuria nuolankiai prašoma mumis patikėti, – man jo žodžiai atrodys didžiai įtartini. Suabejosiu kiekvienu deklaratyviu teiginiu, padarytu delnais į viršų atsuktomis rankomis. Tokia rankų padėtis nebūdinga ką nors tvirtai pareiškiant, todėl galima numanyti, kad žmogus prašo juo patikėti.

Teisybę sakantiems nereikia maldauti, kad jais patikėtų; jie pasako, ką žino, ir tiek.

Pareiškimai, padaryti žemyn nukreiptais delnais, kategoriškesni, jais galima labiau pasitikėti nei pareiškimais, padarytais į viršų prašomai atsuktais delnais.

Teritorijos gynimo ženklai ir apgaulė

Kai pasitikime savimi ir jaučiamės patogiai, stengiamės užimti daugiau vietos. Kai nesame užtikrinti, gūžiamės. Sielvarto kankinami žmonės kartais įsitaiso embriono poza: pritraukia prie kūno rankas, pariečia kojas. Nemalonūs pokalbiai ir apklausos gali paskatinti žmones užsisklęsti savyje: sukabinti rankas kaip riestainį, sunerti pėdas per kulkšnis ir jų nejudinti, kartais jas suspausti taip, kad net skaudu žiūrėti. Itin atidžiai ieškokite aiškių kūno padėties pasikeitimų, bylojančių apie apgaulę, ypač jei tai įvyksta pakeitus pokalbio temą.

Tvirtai įsitikinę tuo, ką galvojame arba sakome, įprastai sėdime tiesiai, atloštais pečiais, visa mūsų laikysena spinduliuoja pasitikėjimą savimi. Kai žmonės sako ne visą tiesą arba tiesiog meluoja, nesąmoningai susikūprina arba prasmenga kėdėje, lyg stengdamiesi pasislėpti nuo savo žodžių. Nepasitikėjimą savimi, dvejones, neryžtingumą atspindi laikysena. Kartais abejojimas savimi labai aiškiai matyti iš nuleistos galvos ir iki pat ausų pritrauktų pečių. Jausdamasis nepatogiai ir ieškodamas užuoglaudos atviroje vietoje žmogus gali sustingti vėžlio poza. Tai akivaizdus neužtikrintumo ir diskomforto požymis.

Gūžtelėjimas pečiais

Žinoma, kiekvienas apimtas abejonių kartais gūžteli pečiais, tačiau melagiai tai daro kitaip. Melagio gūžtelėjimas skiriasi nuo sąžiningo žmogaus gūžtelėjimo tuo, kad jis trumpesnis ir būdingas tik tam vienam, nevisiškai tikinčiam tuo, ką pats kalba, asmeniui. Jei pakyla tik vienas petys arba jei pečiai pakyla kone iki ausų ir žmogaus galva beveik pradingsta, tai didžiulio diskomforto ženklas. Taip elgiasi žmonės, ketinantys išsisukti nuo klausimo.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Kaip minėjau skyriaus pradžioje, pastarųjų dvidešimties metų bežodžio elgesio tyrimai įrodė: nėra tokio bežodžio elgesio, kuris aiškiai atskleistų žmogų meluojant (Ekman, 1991, p. 98; Ford, 1996, p. 217). Pacituosiu savo draugo ir tyrinėtojo dr. Marko G. Franko mėgstamus žodžius: „Džo, labai gaila, bet nėra „Pinokio efekto“, padedančio nustatyti apgaulę“ (Frank, 2006). Su tuo privalau nuolankiai sutikti. Todėl, norint atskirti, kur tiesa, o kur melas, mums prieinama vienintelė priemonė – kliautis tik tais bežodžio elgesio pavyzdžiais, kurie parodo komfortą (diskomfortą), sinchroniškumą, pabrėžimą, ir jais vadovautis. Tai vienintelis orientyras, vienintelė paradigma.