Джо Наварро - Kūno kalba

Kaip išaiškinti melagį

Išsiaiškinti apgaulę sunku. Nustatyta, jog dauguma žmonių, tarp jų teisėjai, advokatai, gydytojai, policininkai, FTB agentai, politikai, mokytojai, motinos, tėvai, sutuoktiniai – nemoka perprasti apgaulės, kartais jiems pavyksta tai padaryti atsitiktinai (vadinasi, tikimybė, jog apgaulė bus atskleista, lygi 50 proc.) (Ford, 1996, p. 217, Ekman, 1991, p. 162). Tai kelia nerimą, tačiau taip yra. Dauguma žmonių, įskaitant ir teisėsaugos pareigūnus, nustatyti meluojančius asmenis sugeba ne ką geriau nei mesdami monetą (Ekman ir O’Sullivan, 1991, p. 913–920). Netgi žmonėms, turintiems įgimtą talentą išaiškinti apgaulę (tokių turbūt yra mažiau kaip 1 proc.), tai pavyksta tik 60 procentų. Tik pagalvokite, kokia daugybė prisiekusiųjų, remdamiesi tuo, kas, jų nuomone, yra apgaulingas elgesys, privalo nuspręsti, ar žmogus sąžiningas, ar ne, kaltas ar nekaltas. Gaila, tačiau kaltinamojo elgesyje dažnai per klaidą įžiūrimus nesąžiningumo požymius visų pirma sukelia ne noras nuslėpti tiesą, o stresas (Ekman, 1991, p. 187–188). Štai kodėl aš gyvenime vadovaujuosi principu, kad nėra tokio elgesio modelio, kuris parodytų žmogų meluojant (Ekman, 1991, p. 162–189).

Nesakau, kad reikia atsisakyti tyrinėti melo prigimtį arba nebūtina stebėti elgesio, leidžiančio spręsti, ar žmogus apgaudinėja. Išsikelkite realų tikslą: išmokti aiškiai skirti bežodį elgesį, jį gerai suprasti ir leisti kūnui pasakyti, ką žmogus galvoja, jaučia arba ketina daryti. Šitai jums ne tik padės geriau suprasti aplinkinius (dėmesio vertas ne vien melavimas); stebėdami žmones nejučia išmoksite atpažinti apgaulingo elgesio bruožus.

Kodėl taip sunku išaiškinti apgaulę?

Jei kyla klausimas, kodėl apgaulę taip sunku atskleisti, prisiminkite seną posakį: „Įgudimas daro meistru.“ Meluoti išmokstame nuo mažumės, paskui riečiame taip dažnai, kad įgundame įtikinamai kalbėti netiesą. Pagalvokite, kaip dažnai esate girdėję tokius žodžius: „Pasakyk, kad mūsų nėra namie“, „Pasistenk atrodyti linksmas“, „Nesakyk tėčiui, kas atsitiko, nes klius abiem“. Kaip bendruomeniniai gyvūnai, meluojame ne tik siekdami naudos sau, meluojame ir vienas kito labui (Vrij, 2003, p. 3–11). Melas gali padėti išvengti ilgo aiškinimosi, bausmės, trumpiausiu keliu gauti fiktyvų daktaro laipsnį, kartais meluojama norint atrodyti geresniam. Net kosmetika ir drabužiai su peteliais padeda meluoti. Mums, žmonėms, melavimas yra „socialinio išlikimo priemonė“ (St-Yves, 2007).

NAUJAS BŪDAS APGAULEI ATSKLEISTI

Paskutiniaisiais darbo FTB metais pristačiau mokslinį darbą apie apgaulę, jame pateikiau keturiasdešimties metų literatūros apžvalgą. Netrukus FTB paskelbė straipsnį „Keturias sritis apimantis modelis apgaulei išaiškinti: alternatyvi apklausos paradigma“ ( A Four-Domain Model of Detecting Deception: An Alternative Paradigm for Interviewing ; Navarro, 2003, p. 19–24). Šiame straipsnyje buvo pristatytas naujas modelis apgaulingam elgesiui nustatyti, remiantis limbinės sistemos sužadinimo koncepcija ir bežodžiais komforto bei diskomforto ženklais, kitaip sakant, komforto (diskomforto) sritimi. Paprasčiau tariant, pasiūliau štai ką: kai sakome tiesą ir neturime dėl ko jaudintis, jaučiamės daug ramesni nei tada, kai meluojame arba rūpinamės, kad mūsų nesučiuptų, nes turime ką slėpti. Šis modelis parodo, kad būdami ramūs ir sakydami tiesą elgiamės daug tvirčiau, o nerimaudami prarandame savitvardą.

Dabar jis taikomas visame pasaulyje. Nors jo tikslas buvo išmokyti teisėsaugos pareigūnus pastebėti apgaulę tiriant kriminalinius nusikaltimus, šį modelį galima taikyti visur: darbe, namie, ten, kur svarbu atskirti, kas meluoja, o kas sako tiesą.

Lemiamas komforto–diskomforto lygties vaidmuo atskleidžiant apgaulę

Asmenims, kurie yra padarę nusikaltimą ir kurių pečius svarina melagysčių arba nusikaltimų našta, sunku išlikti ramiems, todėl juos kamuojančią įtampą bei jaudulį galima be vargo pastebėti. Pastangos nuslėpti kaltę slegia tokio asmens sąmonę, nes jis iš visų jėgų stengiasi sukurpti atsakymus į paprasčiausius klausimus (DePaulo ir kt., 1985, p. 323–370).

Kuo ramiau žmogus jaučiasi kalbėdamasis, tuo lengviau įžvelgti reikšmingus bežodžius diskomforto ženklus, bylojančius apie apgaulę. Jūsų tikslas – sukurti komforto atmosferą pradėjus pokalbį arba tada, kai užmezgami tarpusavio santykiai. Tikėkimės, kad kol pašnekovas jausis saugus, jums pavyks nustatyti jo bazinį elgesį.

Komforto zonos nustatymas siekiant atskleisti apgaulę

Siekdami atskleisti apgaulę, turite suvokti, kokį poveikį patys darote melavimu įtariamo asmens veiksmams, nes nuo to, kaip elgsitės jūs, priklausys ir jo elgesys (Ekman, 1991, p. 170–173). Nuo to, kaip užduosite klausimus (kaltindami), kaip atsisėsite (per arti), kaip žiūrėsite į tą asmenį (įtariai), priklausys, ar jo komforto lygis sustiprės, ar sumažės. Juk žinote, kad jei pažeidžiate žmogaus asmeninę erdvę, jei elgiatės įtariai, jei šnairuojate arba užduodate klausimus su kaltinimo gaidele balse, tai neigiamai veikia tardomąjį. Demaskuojant melagį svarbu ne tik nustatyti nesąžiningumo faktą, daug svarbiau, kaip stebite ir kaip užduodate klausimus siekdami išaiškinti apgaulę. Be to, svarbu rinkti informaciją remiantis bežodžiu elgesiu. Kuo daugiau bežodžių ženklų pastebėsite, tuo labiau galėsite pasitikėti savo stebėjimo rezultatais ir tuo didesni bus jūsų šansai suprasti, kada žmogus meluoja.

Net jei įnirtingai ieškosite apgaulės diskutuodami ar per apklausą, likite kiek įmanoma neutralūs , kad nesukeltumėte įtarimo. Atminkite, jog tą akimirką, kai būsite įtarti, imsite daryti įtaką žmogaus atsakymams. Jei pasakysite: „Jūs meluojate“ arba „Manau, pasakėte ne visą tiesą“, arba tiesiog įtariai dirstelėsite, paveiksite žmogaus elgesį (Vrij, 2003, p. 67). Geriausias būdas tęsti pokalbį – tiesiog paprašyti plačiau paaiškinti klausimą, pateikti daugiau smulkmenų pasakant: „Nesupratau“, „Ar negalėtumėte dar kartą papasakoti, kaip tai atsitiko?“ Dažnai vien prašymo plačiau paaiškinti pakanka atskirti, kur melas, kur tiesa. Kad ir ką darytumėte – ar per pokalbį dėl darbo bandytumėte įsitikinti kandidato kvalifikaciją įrodančių dokumentų tikrumu, ar aiškintumėtės vagystę darbo vietoje, ar dalyvautumėte rimtame pokalbyje piniginiais klausimais, ar ketintumėte atskleisti sutuoktinio neištikimybę, svarbiausia – išlaikyti šaltakraujiškumą. Užduodami klausimus, stenkitės išlikti ramūs, nesielkite įtariai, jauskitės laisvai ir nekritikuokite. Tada pašnekovas neužims gynybinių pozicijų ir nenorės nuslėpti informacijos.

Komforto ženklų nustatymas

Komfortas labai aiškiai matyti kalbantis šeimos nariams arba draugams. Jaučiame, kada žmonės maloniai leidžia laiką ir kada jiems patinka būti mūsų draugijoje. Sėdėdami už stalo, žmonės, kurie patogiai jaučiasi vienas šalia kito, pastumia šalin daiktus, kad šie netrukdytų bendrauti. Paskui žmonės gali pasislinkti arčiau kits kito, kad nereikėtų kalbėti labai garsiai. Patogiai besijaučiantys asmenys atviriau rodo savo kūną, atidengia daugiau liemens, atsuka vidinę rankų bei kojų pusę. Kai šalia yra nepažįstamų žmonių, jaukumo stinga. Jo išvis nelieka stresinėse situacijose, pavyzdžiui, per oficialų pokalbį arba atleidžiant iš pareigų. Štai kodėl taip svarbu, kad nuo pat bendravimo pradžios sukurtumėte pašnekovui komforto zoną.

Kai jaučiamės patogiai, bežodis elgesys turėtų būti sinchroniškas . Dviejų vienas kito draugijoje patogiai besijaučiančių žmonių kvėpavimo ritmas, balso tonas bei aukštis bus panašus, visas jų elgesys rodys sutarimą. Prisiminkite, kaip vienas prie kito palinksta įsimylėjėliai kavinėje. Jei pašnekovas stovi pasviręs į šoną, laikydamas rankas kišenėse, jo kojos sukryžiuotos, tikėtina, kad ir mes atsistosime taip pat (žr. 87 pav.). Atkartodami kito žmogaus elgesį, nesąmoningai sakome: „Su tavimi jaučiuosi gerai.“