Джо Наварро - Kūno kalba

Suspaustos lūpos – streso arba nerimo požymis – gali visai „pradingti“, kaip šioje nuotraukoje.

Kai lūpos pradingsta, o burnos kampučiai nusvyra, tai reiškia, kad mus apniko blogos emocijos, netekome pasitikėjimo savimi, apėmė didžiulis nerimas ir susirūpinimas.

Skaitydamas paskaitas (galite tai išbandyti su draugais), prašau studentų stipriai suspausti lūpas – taip, kad jų beveik arba visai nebesimatytų – ir pasižiūrėti vieniems į kitus. Studentai netrukus pastebi, kad nors lūpų nebematyti, jų linija dažniausiai lieka tiesi. Dauguma žmonių, nors ir kiek stengtųsi, negali suspausti lūpų taip, kad kartu su jų kampučiais susidarytų apversta U raidė. Kodėl? Todėl, jog tai limbinės sistemos atsakas, kurį sunku pamėgdžioti žmogui, neprislėgtam nuoširdaus sielvarto ar liūdesio.

Žinokite, jog kai kurių žmonių lūpų kampučiai nuolat nusvirę, todėl nelaikytini susikrimtimo požymiu.

Sučiauptos lūpos

Atkreipkite dėmesį į žmones, kurie sučiaupia lūpas tuo metu, kai jūs arba kas nors kitas kalba (žr. 79 pav.). Toks elgesys įprastai reiškia, kad asmuo nesutinka su tuo, kas sakoma, svarsto alternatyvią mintį arba brandina kokį nors sumanymą.

Sučiaupiame arba suraukiame lūpas, kai nesutinkame su tuo, kas sakoma, arba apmąstome galimą alternatyvą.

Tai gali labai praversti apsisprendžiant, kaip pateikti klausimą, pakeisti siūlymą, kuria linkme pakreipti pokalbį. Norint nustatyti, ar sučiauptos lūpos reiškia nepritarimą, ar tik alternatyvaus požiūrio galimybę, reikėtų ilgokai stebėti pokalbį ir aptikti daugiau bežodžių ženklų.

Sučiauptas lūpas dažnai galima pamatyti teisme pateikiant baigiamuosius argumentus. Kai kaltintojas sako kalbą, advokatas nesutikimo ženklan sučiaupia lūpas. Teisėjai daro tą patį per slaptus pasitarimus su advokatais nuomonėms išsiskyrus. Peržiūrint sutartis patartina atidžiai stebėti kitai šaliai atstovaujančio teisininko veidą. Pastebėjus sučiauptas lūpas, galima suprasti, kuris klausimas kelia susirūpinimą. Sučiauptas lūpas galima pamatyti policijoje per apklausas, ypač jei įtariamajam pateikiama neteisinga informacija. Jis sučiaupia lūpas, parodydamas, kad žino, jog tardytojas pateikė klaidingus faktus.

Lūpas dažnai sučiaupia verslininkai, todėl šį ženklą galima laikyti veiksminga informacijos rinkimo priemone.

Pavyzdžiui, skaitant tam tikrą sutarties paragrafą, nesutinkantys su juo asmenys kaip tik tą akimirką sučiaupia lūpas. Arba: skaitant pavardes tų, kurie bus paaukštinti tarnyboje, žmonės sučiaupia lūpas paminėjus mažiausiai tinkamo žmogaus pavardę.

Šiam tiksliam ženklui tikrai dera skirti daugiau dėmesio.

Šaipymasis

Šaipymasis, kaip ir užverstos akys, yra universalus paniekos ženklas. Toks nepagarbus elgesys rodo, kad besišaipantysis neužjaučia ir nesupranta savo patyčių taikinio. Šaipantis skruostų raumenys susitraukia ir patempia lūpų kampučius link ausų, todėl juose atsiranda duobutės. Ši išraiška reikšminga, nors švysteli tik trumpam (žr. 80 pav.). Ji gali labai daug pasakyti apie tai, kas vyksta pašaipūno galvoje ir ko iš jo galima tikėtis (žr. 54 rėmelį).

Probėgomis blykstelėjusi pašaipa reiškia nepagarbą arba panieką. Ji byloja: „Man mažai rūpi ir tu pats, ir tavo nuomonė.“

54 RĖMELIS:ŠAIPYTIS YRA BLOGAI

Psichologijos profesorius Džonas Gotmanas iš Vašingtono universiteto per sutuoktinių porų psichoterapijos seansus nustatė, kad jei vienas partneris pašiepia kitą arba taip elgiasi abu, tai stiprus signalas, jog pora netrukus išsiskirs.

Jei į žmogaus mintis kartą įžengė nesiskaitymas arba panieka – tai rodo pašaipos, – vadinasi, tarpusavio santykiai pašliję ir gali visai nutrūkti. Per tardymus FTB pastebėjau, kad įtariamieji šaiposi, kai mano žiną daugiau už tardytoją arba jaučia, jog pareigūnas neturi susidaręs viso nusikaltimo paveikslo. Kad ir kaip ten būtų, šaipymasis yra didžiulis nepagarbos arba paniekos kitam ženklas.

Liežuvio rodymas

Nemažai liežuviu rodomų ženklų gali suteikti vertingų įžvalgų apie žmogaus mintis ir nuotaiką. Kai patiriame stresą, išdžiūsta burna, todėl apsilaižome lūpas. Nerimaudami liežuviu braukome lūpas. Galime iškišti liežuvį, kai į ką nors susitelkiame (pavyzdžiui, stebime, kaip krepšinio dievaitis Maiklas Džordanas pašokęs deda kamuolį iš viršaus); galime iškišti liežuvį, norėdami paerzinti asmenį, kurio nemėgstame, taip parodydami pasibjaurėjimą (vaikai taip daro nuolat).

Pavyzdžiui, kai stebimas asmuo ima kandžioti, liesti, laižyti lūpas, graužti kokį nors daiktą, atidus stebėtojas įsitikina, kad tas žmogus abejoja savimi (žr. 81 pav.). Be to, jei žmonės ilgai liečia ir laižo lūpas, tuo metu svarstydami kitas pasirinkimo galimybes, tai irgi yra nepasitikėjimo savimi ženklas.

Lūpų laižymas – raminamasis elgesys, sušvelninantis įtampą. Taip elgiantis galima pamatyti mokinius prieš rašomąjį darbą.

Liežuvio kyštelėjimas – gestas, kurį žmonės rodo, kai pavyksta išlipti sausiems iš balos arba kai įkliūva. Esu matęs taip darant sendaikčių turguose JAV ir Rusijoje, Žemutiniame Manhatane, prie pokerio stalų Las Vegase, per FTB tardymus bei verslininkų susitikimus. Šis gestas – liežuvis iškištas tarp dantų neliečiant lūpų – parodomas sudarant kokį nors sandorį arba norint be žodžių pasakyti, jog reikalas baigtas (žr. 82 pav.). Tam tikru atžvilgiu šis elgesys yra sudėtinė sandorio dalis. Liežuvis nejučia iškišamas socialinei sąveikai baigiantis ir turi daugybę prasmių. Liežuvio kyštelėjimas gali reikšti: mane pričiupo, piktdžiugišką susijaudinimą, man pavyko prasmukti, iškrėčiau kvailystę, esu padykęs.

Žmonės kyšteli liežuvį pagauti darant blogą darbą, kai susimauna arba sausi išlipa iš balos. Šis gestas labai trumpas.

Šiandien, man sėdint universiteto kavinėje ir skaitinėjant užrašus, padarytus renkant medžiagą šiai knygai, padavėja į studentės, sėdinčios tiesiai priešais mane, lėkštę pridėjo ne tų daržovių, kurių ši buvo užsisakiusi. Kai studentė paprašė ištaisyti klaidą, darbuotoja kyštelėjo liežuvį tarp dantų ir kilstelėjo pečius, tarsi sakydama: „Oi, suklydau.“

Kalbantis asmeniniais ar darbo klausimais, liežuvis kyštelimas pokalbiui baigiantis, kai žmogus jaučia, jog jam pavyko išsisukti, o kita pusė nieko nepastebėjo arba nenorėjo gilintis. Jei išvydote žmogų kyštelint liežuvį, paklauskite savęs, kas ką tik nutiko. Pagalvokite, ar nebuvote apkvailintai, apsukti, o gal ką tik suklydote. Susimąstykite, ar tas žmogus jūsų neapgaudinėja.

KITI BEŽODŽIAI VEIDO ŽENKLAI

Suraukta kakta

Įprastai žmonės suraukia kaktą ir antakius, kai apima nerimas, liūdesys, kai susikaupia, rūpinasi, suglumsta arba pyksta (žr. 83 pav.). Norint išsiaiškinti, ką reiškia suraukta kakta, reikia atsižvelgti į aplinkybes. Pavyzdžiui, kartą mačiau, kaip prekybos centro kasininkė prie kasos aparato stalčiaus susiraukusi skaičiavo grynuosius pasibaigus pamainai. Jos veide ryškėjo įtampa ir susikaupimas. Taip pat raukosi suimti asmenys, kai juos išlaipina iš automobilio, o gatvėje laukia minia reporterių. Žmonės suraukia kaktą patekę į nemalonią padėtį, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tokią išraišką dažnai matome suimtų nusikaltėlių nuotraukose.

Iš surauktos kaktos nesuku suprasti, kad žmogus jaučiasi nesmagiai arba yra susirūpinęs. Laimingi ir patenkinti žmonės kaktos nerauko.

Beje, suraukta kakta yra tokia sena būdinga žinduoliams išraiška, kad netgi šunys ją atpažįsta, jei žmonės pažiūri į juos suraukę antakius. Šunys ir patys raukosi, kai nerimauja, nuliūsta arba lūkuriuoja. Mums senstant ir kaupiantis gyvenimo patirčiai, kaktoje pamažu atsiranda vis gilesnių raukšlių, galiausiai jos tampa nuolatinėmis. Veide gali susidaryti ir nuolatinės šypsenos raukšlių, jei nuolat buvo rodomi teigiami ženklai, – vadinasi, žmogus nugyveno laimingą gyvenimą, o žmogaus suraukta kakta gyvenimas veikiausiai buvo sunkus.