Джо Наварро - Kūno kalba

48 RĖMELIS:JEI VYZDŽIAI SUSITRAUKĖ, VADINASI, KALTAS

1989 m. FTB tyrė svarbią šnipinėjimo bylą, joje dalyvavau ir aš. Kelis kartus apklausėme vieną šnipą. Jis sutiko bendradarbiauti, bet nenorėjo išduoti bendrininkų. Bandymai apeliuoti į patriotizmo jausmą ir gerovę milijonų žmonių, kuriems jo veikla galėjo pridaryti bėdos, nieko nedavė; tyrimas priėjo aklavietę. Buvo nepaprastai svarbu nustatyti to vyro bendrininkus, nes jie vis dar buvo laisvėje ir kėlė rimtą pavojų valstybei. Neturėdamas kito pasirinkimo, Markas Riseris, mano draugas ir puikus FTB žvalgybos analitikas, pasiūlė rinkti informaciją naudojantis bežodžiais ženklais.

Šnipui davėme trisdešimt dvi 7,5 x 12,5 cm korteles. Jas parengė Riseris. Ant kiekvienos buvo parašyta po pavardę žmonių, su kuriais nusikaltėlis anksčiau dirbo ir kurie galėjo būti jo bendrininkai. Kai vyriškis iš eilės apžiūrinėjo korteles, jo buvo paprašyta bendrais bruožais apibūdinti kiekvieną asmenį. Mums buvo nesvarbu, ką jis atsakys, nes galėjo meluoti; mes stebėjome jo veidą. Perskaičius dvi pavardes, jo akys iš pradžių išsiplėtė, parodydamos, kad jis pažįsta tuos žmones, paskui vyzdžiai susitraukė ir šnipas prisimerkė. Buvo aišku, kad šnipui nesmagu žiūrėti į tas dvi pavardes ir nežinia kodėl jis pajuto pavojų. Galbūt tie žmonės grasino susidoroti, jei bus išduoti. Vyzdžių susitraukimas ir nežymus prisimerkimas buvo tos užuominos, kuriomis galėjome remtis, norėdami nustatyti šnipo sėbrus. Jis nežinojo, kad jo kūnas parodė šiuos ženklus, o mes nieko nesakėme. Beje, jei nebūtume žiūrėję jam į akis, tų dviejų žmonių nebūtume aptikę. Abu jo bendrininkai galiausiai buvo surasti, apklausti ir prisipažino dalyvavę nusikaltime. Šnipas iki šiol nežino, kaip sugebėjome aptikti jo bendrininkus.

Mes prisimerkiame, norėdami apsisaugoti nuo šviesos arba nemalonių dalykų. Prisimerkiame supykę, prisimerkiame net ir tada, kai išgirstame nemalonius balsus, garsus ar muziką.

Kartą prieš kelerius metus su dukterimi išėję pasivaikščioti, prasilenkėme su jos pažįstama mergina. Nepakeldama rankos duktė jai pamojavo ir sykiu šiek tiek prisimerkė. Man kilo įtarimas, ar tarp jų nebus perbėgusi juoda katė, todėl paklausiau, iš kur tą merginą pažįsta. Duktė atsakė, kad tai jos bendraklasė, su kuria ji nesutardavo. Pamojo beveik nepakeldama rankos, tik iš mandagumo, tačiau primerktos akys išdavė, kad ji tos merginos nemėgsta (nors praėjo jau septyneri metai). Mano duktė nieko nenujautė, tačiau man ta informacija buvo aiški kaip dieną (žr. 63 pav.).

Prisimerkti galima labai trumpai – tik 1,8 sekundės, – bet to pakanka atspindėti neigiamą mintį ar emociją.

Tas pat vyksta verslo pasaulyje. Jei skaitydami sutartį pirkėjai arba klientai staiga prisimerkia, tikėtina, kad jiems nepatinka kuri nors formuluotė, ir susirūpinimas ar dvejonė tuoj pat atsispindi jų akyse. Greičiausiai jie nė neįtaria, kad siunčia labai aiškią žinią.

Pasijutę nejaukiai, kai kurie žmonės ne tik prisimerkia, bet ir nuleidžia antakius. Išriesti antakiai reiškia didelį pasitikėjimą savimi ir gerus jausmus (tai aukštyn nukreiptas judesys), nuleisti antakiai yra sumenkusio pasitikėjimo savimi ir nesmagumo ženklas – toks elgesys parodo žmogaus silpnumą ir nepasitikėjimą (žr. 49 rėmelį).

49 RĖMELIS:SURAUKTI ANTAKIAI: KAIP ŽEMAI PULSI?

Suraukti antakiai gali reikšti kelis skirtingus dalykus. Norint juos atskirti, reikia įvertinti antakių judesių pobūdį ir aplinkybes. Pavyzdžiui, kartais nuleidžiame ir suraukiame antakius būdami priešiškai nusiteikę arba nenorėdami nusileisti. Nuleidžiame antakius ir tikro arba tariamo pavojaus akivaizdoje, tada, kai mums grasinama. Tą patį darome susierzinę, nepatenkinti arba supykę. Tačiau jei pernelyg žemai nuleisime antakius, kaip daro pralaimėjimą patyrę vaikai, tai bus universalus silpnumo ir nepasitikėjimo savimi ženklas. Perdėto nuolankumo, šunuodegiavimo, paklusnumo elgesys, prilygstantis lankstymuisi arba susigūžimui – juo gali pasinaudoti socialiniai grobuonys, pavyzdžiui, psichopatai. Apklausiant kalinius nustatyta, kad į kalėjimą atvykus naujam įnamiui, kad jį perprastų, senbuviai žiūri į antakius. Bendraudami su žmonėmis laisvalaikiu ir darbe, stebėkite antakių judesius ir patys įsitikinsite, kurie jų parodo žmonių silpnumą, o kurie stiprią valią.

Akių blokavimas, arba kaip smegenys tausoja save

Akys, daug geresni prietaisai už bet kokį fotoaparatą, evoliucijos metu išsivystė kaip svarbiausia priemonė informacijai gauti. Tačiau žmonės dažnai mėgina cenzūruoti šią informaciją, pasinaudodami limbinės smegenų sistemos išlikimo mechanizmu, vadinamu akių blokavimu . Jo paskirtis – apsaugoti smegenis nuo to, ko jos nenori matyti. Ir primerktos akys, ir susiaurėję vyzdžiai yra nesąmoningo blokavimo forma. Toks elgesys rodo, kad žmogus susirūpinęs, jaučia antipatiją, kam nors nepritaria arba įžvelgia grėsmę.

Daugybė akių blokavimo atmainų yra tokia įprasta, tokia natūrali bežodžio bendravimo dalis, kad dauguma žmonių arba visiškai jų nepastebi, arba nesigilina į jų prasmę (žr. 64–67 pav.). Prisiminkite akimirką, kai jums kas nors pranešė prastą žinią.

Akių blokavimas rankomis – geras būdas pasakyti: „Man nepatinka tai, ką išgirdau, pamačiau ar sužinojau.“

Trumpas brūkštelėjimas per akis kalbantis gali jums pranešti, jog pašnekovas nusiteikęs nepalankiai.

Jei išgirdus kokią informaciją akys dar ilgokai būna užmerktos, tai rodo, kad patiriamos neigiamos emocijas ir nepasitenkinimas.

Jei vokai stipriai suspausti – kaip šioje nuotraukoje, – vadinasi, žmogus stengiasi atsiriboti nuo blogos žinios arba įvykio.

Tikėtina, kad išgirdę tokią informaciją trumpam nevalingai užsimerkėte. Toks blokuojamasis elgesys susiformavo dar žiloje senovėje, todėl yra tvirtai įsišaknijęs mūsų nervų sistemoje. Net kūdikiai motinos įsčiose nesąmoningai užsimerkia šalia pasigirdus trankiai muzikai. Dar labiau stebina, kad išgirdę blogą naujieną akli nuo gimimo vaikai irgi užsidengia akis (Knapp ir Hall, 2002, p. 42–52). Paklusdami limbinei smegenų sistemai žmonės išgirdę baisią žinią kaskart nevalingai užsimerkia arba užsidengia akis. Galbūt smegenims tiesiog reikia trumpo atokvėpio susivokti ir surikiuoti mintis.

Akių blokavimą galima pastebėti per bet kokį nelaimingą atsitikimą, nesvarbu, ar apie jį sužinome per televiziją ir radiją, ar nelaimė ištiko mus pačius. Žmonės gali skiausčiu delnu visiškai užsidengti abi akis, užsidengti jas abiem rankom – viena ranka vieną, antra antrą akį, užsidengti visą veidą kokiu nors daiktu, pavyzdžiui, laikraščiu arba knyga. Net mintis gali sukelti tokį atsaką. Žmogus, kuris staiga prisiminė pamiršęs šį tą svarbaus, gali trumpam užsimerkti ir giliai įkvėpti, tuo pat metu bardamas save už žioplumą.

Jei pavyksta iškart išsiaiškinti akių blokavimo priežastį, galima sužinoti, ką žmogus mąsto ir jaučia dabar. Kalbantis tai vienas geriausių signalų, įspėjančių mus, jog pasakyta informacija kaip nors užgavo pašnekovą.

Dirbdamas FTB esu ne kartą pasinaudojęs akių blokavimu. Nužudymas ledo yla ir gaisras Puerto Riko viešbutyje, apie kuriuos jau rašiau, yra tik du iš daugybės atvejų, atskleidžiančių, koks reikšmingas yra akių blokavimas. Ir dabar kasdien jį stebiu, norėdamas perprasti, ką jaučia ir ką galvoja žmonės. Akis užsidengia ir žmonės, kuriems stinga pasitikėjimo savimi. Jei akys blokuojamos po to, kai pranešėte žmogui tam tikrą informaciją arba pateikėte pasiūlymą, tai turėtų jums pasufleruoti, kad kažkas negerai ir kad tas žmogus susirūpino. Permąstykite, kur sukti kalbą, jei siekiate toliau sklandžiai bendrauti su tuo žmogumi.