Джо Наварро - Kūno kalba

Išsiplėtę vyzdžiai, išriesti antakiai ir apskritos žėrinčios akys

Akys įvairiai parodo gerus jausmus. Dar kūdikystėje mūsų akys nušvinta žiūrint į mamą. Kūdikis ima stebėti mamos veidą praėjus 72 valandoms po gimimo: jai įėjus į kambarį, mažylio akys išsiplečia rodydamos susidomėjimą ir pasitenkinimą. Mylinti motina irgi žiūri į kūdikį plačiai atmerktomis akimis, reiškiančiomis atsipalaidavimą, o kūdikis stebi jas ir semiasi ramybės. Plačiai atmerktos akys yra geras ženklas, kalbantis apie tai, kad tai, ką žmogus mato, kelia jam gerus jausmus.

Priešingai nei susiaurėję vyzdžiai, pasitenkinimą ir teigiamas emocijas parodo išsiplėtę vyzdžiai. Smegenys tarytum sako: „Man patinka, ką matau; noriu dar geriau tai įžiūrėti!“ Kai žmonės tikrai patenkinti tuo, ką mato, ne tik išsiplečia jų vyzdžiai, bet ir pakyla antakiai (išsiriečia lanku), todėl padidėja plotas aplink akis ir jos atrodo daug didesnės (žr. 68, 69, 70 pav.) (Knapp ir Hall, 2002, p. 62–64). Be to, kai kurie žmonės moka nepaprastai išplėsti akių diafragmą, atsimerkdami kuo plačiau, todėl jų akys atrodo apskritos ir žėrinčios tarsi fotoaparato blykstė. Apskritos akys paprastai siejamos su nustebimu arba teigiamais įvykiais (žr. 50 rėmelį). Tai dar viena aukštyn nukreiptų judesių, paprastai siejamų su gerais jausmais, forma.

Kai mes patenkinti, mūsų akys atsipalaidavusios, jose nematyti įtampos.

Čia antakiai truputį išlenkti: tai aukštyn nukreiptas judesys, neabejotinai reiškiantis gerus jausmus.

Apskritas žėrinčias akis galima išvysti, kai kas nors apsidžiaugia pamatęs kitą žmogų arba geri jausmai ima veržtis per kraštus.

50 RĖMELIS:KAI UŽSIDEGA AKYS

Pamatę malonų žmogų arba netikėtai susidūrę su seniai matytu pažįstamu, dažniausiai išplečiame akis, kad jos taptų kuo didesnės; tą pačią akimirką išsiplečia ir vyzdžiai. Jei su jumis kalbėdamas viršininkas žiūri plačiai atmerktomis akimis, galite būti tikri, kad jis jus mėgsta arba kad gerai atliekate darbą.

Remdamiesi šiuo gerus jausmus patvirtinančiais ženklais, galėsite nustatyti, ar elgiatės teisingai įvairiausiomis aplinkybėmis – per pasimatymą, sudarydami sandorį ar tiesiog bandydami rasti draugų. Pavyzdžiui, įsivaizduokite didžiules svajingas jaunutės merginos akis, įsmeigtas į dievinamo mylimojo veidą. Trumpai tariant, stebėkite akis: kuo jos didesnės, tuo karštesnė meilė! Kita vertus, jei žmogus prisimerkė ir nuleido antakius, mintyse perkratykite savo elgesį ir keiskite taktiką.

Dėmesio! Vyzdžių išsiplėtimą ir susiaurėjimą gali sukelti nieko bendra su emocijomis neturintys veiksniai, pavyzdžiui, pasikeitęs apšvietimas, tam tikros ligos ar vaistai. Nepamirškite į juos atsižvelgti, antraip galite suklysti.

Blykstelėjimas akimis

Apskritų akių variantai – antakių kilstelėjimas arba blykstelėjimas akimis , kuris būna labai trumpas, tarsi staccato muzikoje, sutampantis su teigiamu emociniu įvykiu. Šis elgesys visuotinai atpažįstamas ne tik kaip malonaus nustebimo požymis (prisiminkite, kaip atrodo žmogus, kuriam draugai paruošė staigmeną), bet ir naudojamas pabrėžti, suteikti žodžiams jėgos. Žmonės gana dažnai šūkteli „Oho!“, tuo pat metu pakelia antakius ir blyksteli akimis. Tai labai nuoširdus teigiamus jausmus parodantis elgesys. Kai susijaudinę pasakojame ir pabrėžiame žodžius, turėtų pakilti ir antakiai. Tai atspindi tikrą žmogaus nuotaiką, be to, sudaro sąlygas aiškiau matyti.

Turbūt geriausias būdas suprasti, ką reiškia pakelti antakiai – stebėti, kada pašnekovas liovėsi taip daręs. Jei žmogus emociškai nesusijęs su tuo, ką sako, jo akys nepadeda pabrėžti svarbesnių pasakojimo vietų. Abejingumas gali reikšti, kad žmogui ta tema tiesiog nebeįdomi, arba tai, kad jis kalba netiesą. Atskirti viena nuo kito nelengva; jums belieka stebėti, ar pašnekovas vis dar pakelia antakius, ar liovėsi tai daręs. Paskui bandyti suprasti, kas pasikeitė. Įstabu, kaip dažnai pasikeičia antakių judesiai, kai žmonės ima dvejoti savo žodžiais.

Įdėmus žvilgsnis

Visur pasaulyje galioja ta pati taisyklė: žiūrime tiesiai į pašnekovą, jei jis mums patinka, jei norime apie jį daugiau sužinoti arba ketiname jam grasinti. Mylimieji dažnai įdėmiai žiūri vienas kitam į akis, taip pat kaip motina ir vaikas; plėšrūnai skvarbiu žvilgsniu siekia užhipnotizuoti arba grasinti (prisiminkite žudiko maniako Tedo Bandi arba žmogžudysčių organizatoriaus Čarlzo Mansono akis). Kitaip sakant, meilei, susidomėjimui, neapykantai atskleisti smegenys pasitelkia tam tikrą žiūrėjimo būdą – labai įdėmų žvilgsnį. Todėl turime pasikliauti kitais veido ženklais, pasirodančiais kartu su įdėmiu žvilgsniu. Taip galėsime nuspręsti, ar žmogui patinkame (lengva šypsena), ar ne (įtemptas smakras, suspaustos lūpos).

Atvirkščiai, kai su kuo nors kalbėdamiesi nusukame akis į šalį, dažniausiai stengiamės sutelkti mintis, nes žiūrėjimas į pašnekovą kartais blaško. Šis elgesys dažnai laikomas nemandagiu ir atsainiu, bet taip nėra. Lygiai taip pat žiūrėjimas į šalį nereiškia, kad žmogus meluoja arba nesidomi pašnekovu; tiesą sakant, tai atsipalaidavimo požymis (Vrij, 2003, p. 88–89). Kalbėdamiesi su draugais, retsykiais pasižiūrime į tolį – jaučiamės taip patogiai, jog leidžiame sau taip elgtis; vadinasi, limbinė smegenų sistema to žmogaus nelaiko pavojingu. Nemanykite, kad žmogus meluoja, nesidomi jumis ar yra nepatenkintas tik todėl, kad žiūri į šalį. Žiūrėjimas į šalį dažnai padeda surikiuoti mintis.

Pašnekovas gali žiūrėti į šalį dėl daugelio priežasčių. Akių nudelbimas gali reikšti, kad jis pasinėrė į vidinį dialogą, o gal rodo nuolankumą. Daugelyje kultūrų žiūrėjimas žemyn ar nusuktas žvilgsnis yra deramas elgesys aukštų pareigūnų ir kilmingųjų akivaizdoje. Kartais vaikai mokomi pagarbiai žiūrėti žemyn, kai juos bara tėvai arba suaugusieji (Johnson, 2007, p. 277–290).

Atsidūrę keblioje padėtyje, žmonės gali nusukti akis iš mandagumo. Nelaikykite žiūrėjimo žemyn melavimo ženklu.

Visose kultūrose valdantieji turi daugiau galimybių nevaržomi įdėmiai žiūrėti. Jie gali žiūrėti kur tik nori. Tačiau pavaldiniams taikomi įvairūs draudimai, jiems leidžiama žiūrėti ne visur ir ne visada. Nuolankumas reikalauja karališkosios šeimos narių ir Bažnyčios hierarchų akivaizdoje nulenkti galvą. Valdantieji dažniausiai visai nežiūri į pavaldinius, o šie į aukštus asmenis žvelgia iš tolo. Kitaip tariant, aukštesnę padėtį užimantys asmenys gali būti abejingi, žemesnės visuomeninės padėties asmenys privalo rodyti dėmesį žvilgsniu. Karalius gali žiūrėti į ką tik panorėjęs, bet valdiniai turi būti atsigręžę į karalių net ir išeidami iš menės.

Iš darbdavių esu girdėjęs, kad jiems nepatinka, kai per pokalbį dėl darbo kandidatų akys šmirinėja po kambarį lyg po savo valdas. Žmogus lakstančiomis akimis atrodo abejingas arba viršesnis už kitus, toks elgesys daro blogą įspūdį. Nors ir maga įsitikinti, ar jums tiktų ši darbovietė, vargu ar būsite priimtas, jei nežiūrėsite į žmogų, su kuriuo kalbatės.

Mirksėjimas (vokų trūkčiojimas)

Mirksėjimas padažnėja susijaudinus, susirūpinus, nervinantis arba kuo nors susidomėjus. Atsipalaidavęs žmogus liaujasi mirksėjęs. Greiti mirksniai gali reikšti vidinę kovą. Pavyzdžiui, jei žmogus kalba tai, kas mums nepatinka, akių vokai gali kelis kartus suvirpėti. Taip gali atsitikti, jei kalbant mums nesiseka suregzti minties (žr. 51 rėmelį). Vokų trūkčiojimas gana tiksliai parodo, kad mums sunkiai einasi ką nors prisiminti, pasakyti arba sutikti su pateikta informacija. Britų aktorius Hju Grantas turbūt dažniau nei kiti naudojasi vokų trūkčiojimu, norėdamas parodyti žiūrovui, kad yra suglumęs, iš visų jėgų stengiasi ką nors prisiminti ar yra patekęs į bėdą.