Джо Наварро - Kūno kalba

Prisiminkite, kaip senuose vesternuose Klintas Istvudas prieš pradėdamas šaudyti prisimerkęs žiūri į priešus. Tas žvilgsnis labai iškalbingas. Žinoma, aktoriai šito mokosi. Tačiau gyvenime bežodžius ženklus kartais daug sunkiau pastebėti, nes jie slepiami arba tiesiog praslysta pro akis (žr. 59 pav.).

Primerktos akys, suraukta kakta, perkreiptas veidas rodo, kad žmogus susigraužęs arba jaučiasi nesmagiai.

Pavyzdžiui, panagrinėkime įsitempusį smakrą . Po susirinkimo vadovas pavaldiniui gali tarstelėti: „Pastebėjai, kaip įsitempė Bilo smakras, kai pateikiau pasiūlymą?“ Ir išgirsti tik tokį atsakymą: „Ne, nieko nepastebėjau“ (žr. 45 rėmelį). Mes pražiūrime bežodžius veido ženklus, nes buvome mokomi įžūliai nespoksoti, todėl labiau klausomės to, kas sakoma, o ne kaip sakoma.

45 RĖMElIS:MANO LŪPOS SAKO, KAD TAVE MYLIU, BET IŠRAIŠKA BYLOJA KĄ KITA

Negaliu atsistebėti, kaip dažnai žmonėms tariant gerus žodžius jų veidai siunčia neigiamus bežodžius ženklus, aiškiai prieštaraujančius tam, kas sakoma. Neseniai pobūvyje vienas svečias pasakojo, koks jis patenkintas, kad jo vaikai turi gerus darbus. Tai jis pareiškė šypsodamasis puse lūpų, įtemptais smakro raumenimis, o šalia stovintieji jį sveikino. Vėliau jo žmona man tyliai šnibžtelėjo, kad jos vyras, tiesą sakant, labai graužiasi, kad jų vaikai vos suduria galą su galu, dirba neįdomius, neperspektyvius darbus. Vyro žodžiai kalbėjo viena, o veidas pasakė visai ką kita.

Atsiminkite, žmonės dažnai tyčia stengiasi slėpti emocijas, todėl jas sunkiau aptikti tiems, kurie nėra įpratę skaityti įrašų veide. Pridursiu, kad veido išraiška gali labai greitai keistis – kaip mikrogestai, – todėl jas sunku pagauti. Kasdieniams pokalbiams tokie vos pastebimi ženklai gal ir neturi didelės reikšmės, bet tarp įsimylėjėlių, tėvų ir vaikų, verslo partnerių, per pokalbį dėl darbo tokie iš pažiūros nedideli įtampos ženklai gali atspindėti rimtą emocinį konfliktą. Mąstančios smegenys gali sąmoningai slėpti iš limbinės sistemos kylančias emocijas, todėl būtina aptikti bet kokius prasiveržiančius signalus, nes iš jų gali susidėlioti daug tikslesnis žmogaus minčių arba ketinimų paveikslas.

Nors daugelis linksmų veido išraiškų lengvai atpažįstamos, šias bežodes užuominas dėl įvairiausių priežasčių irgi galima nuslopinti arba paslėpti, todėl jas daug sunkiau pastebėti. Pavyzdžiui, žaisdami pokerį, tikrai nenorime parodyti, kad džiūgaujame, gavę stiprų kortų derinį, nenorime, kad kolegos sužinotų, jog mums skirta didesnė premija nei jiems. Išmokstame slėpti laimę ir jaudulį, kai dėl tam tikrų aplinkybių esame nelinkę dalytis su kitais savo sėkme. Vis dėlto atidus stebėtojas gali aptikti ir neigiamus, ir vos pastebimus labai nuosaikius teigiamus ženklus. Pavyzdžiui, jūsų veide gali švystelėti trumpas susijaudinimo blyksnis. Jo akylam stebėtojui gali nepakakti įsitikinti, jog esate iš tiesų laimingas. Tačiau pėdos gali suteikti papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad teigiama emocija nuoširdi (žr. 46 rėmelį).

46 RĖMELIS:VEIDAS IR PĖDOS PARODO, KAD GYVENIMAS PUIKUS

Neseniai Baltimorės oro uoste laukiau savo skrydžio. Netikėtai šalia prie bilietų registracijos stalo stovintis vyras sužinojo, kad jam paskirta geresnė vieta pirmos klasės salone. Atsisėdęs jis stengėsi užgniaužti šypseną, nes džiūgauti būtų buvę nemandagu – geresnės vietos laukė ir kiti keleiviai. Teigti, kad jis laimingas, remiantis vien tik veido išraiška, būtų buvę pernelyg drąsu. Bet paskui nugirdau, jog jis skambina žmonai, norėdamas pranešti gerą žinią, ir nors kalbėjo tyliai, kad sėdintieji greta negirdėtų, jo pėdos šokinėjo aukštyn žemyn kaip mažo vaiko, laukiančio, kol bus išpakuotos gimtadienio dovanos. Jo laimingos kojos pateikė dar vieną įrodymą, kad jis džiugiai nusiteikęs. Prisiminkite, kad reikia ieškoti ženklų grupės, kurie patvirtintų jūsų spėjimą.

Nuoširdų neslepiamą laimės jausmą atspindi veidas ir kaklas. Teigiamas emocijas parodo kakta, joje išsilygina raukšlės, atsipalaiduoja raumenys aplink burną, lūpos atrodo putnios (nesuspaustos), atsileidžia raumenys prie akių. Kai esame iš tikrųjų atsipalaidavę ir jaučiamės patogiai, veido raumenys atsileidžia, galva pakrypsta į šoną ir atsiveria pati pažeidžiamiausia kūno vieta – kaklas (žr. 60 pav.). Tai didelio komforto ženklas, dažnai taip elgiasi įsimylėjėliai. Tokios būsenos beveik neįmanoma pamėgdžioti, kai mums nepatogu, esame įsitempę, įtarinėjame arba jaučiame grėsmę (žr. 47 rėmelį).

Pakreipta galva aiškiai sako: „Jaučiuosi patogiai, esu nuoširdus, draugiškas.“ Taip pasielgti labai sunku šalia nemėgstamų žmonių.

47 RĖMELIS:KO NIEKADA NEPAMATYSITE LIFTE

Pabandykite nepažįstamų žmonių pilname lifte pakreipti galvą į šoną ir taip išbūti tol, kol nuvažiuosite į reikiamą aukštą. Daugumai žmonių taip padaryti nepaprastai sunku, nes į šoną galvą žmonės kreipia tik tada, kai jaučiasi visiškai patogiai, o šitaip stovėti sausakimšame lifte apsuptam nepažįstamų žmonių tikrai nėra patogu. Pamėginkite pakreipę galvą pažiūrėti tiesiai į kurį nors pakeleivį. Įsitikinsite, jog tai padaryti dar sunkiau, jei išvis įmanoma.

AKIŲ ŽENKLŲ INTERPRETAVIMAS

Akys vadinamos sielos veidrodžiu, todėl verta patyrinėti vartus, pro kuriuos nebyliai sklinda emocijos ir mintys. Nors akys apdainuojamos ir kaip melagės, jos perduoda daug naudingos informacijos. Akys gali labai tiksliai, kaip barometras, atspindėti jausmus, nes akių beveik negalime kontroliuoti. Skirtingai negu kitų veido vietų, kurių judesiai mažiau priklauso nuo refleksų, evoliucija vidinius ir išorinius akių raumenis suformavo taip, kad apsaugotų jas nuo pavojų. Pavyzdžiui, vidiniai akies raumenys saugo mažyčius receptorius nuo pernelyg stiprios šviesos susiaurindami vyzdį, o išoriniai priverčia akis tuoj pat užsimerkti priartėjus pavojingam daiktui. Dėl nevalingos reakcijos į aplinką akys negali meluoti, todėl panagrinėkime kelis joms būdingus elgesio pavyzdžius. Jie padės suprasti, ką žmonės galvoja ir kaip ketina veikti.

Susiaurėję vyzdžiai ir primerktos akys – blokavimo forma

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad netrukus po išgąsčio reakcijos, netikėtai pamačius kitą žmogų, vyzdžiai išsiplečia, jei tas žmogus mums patinka, ir susitraukia, jei nepatinka (žr. 61 pav.) (Hess, 1975a; Hess, 1975b). Negalime sąmoningai valdyti vyzdžių, o jie žaibiškai reaguoja į išorinius (pavyzdžiui, į ryškią šviesą) ir vidinius dirgiklius (tarkim, į mintis). Vyzdžiai labai maži, sunkiai įžiūrimi, ypač jei akies rainelė tamsi, todėl jų reakciją sunku stebėti. Nors akys teikia daug informacijos, žmonės jos neieško, o jei ir pastebi – nekreipia dėmesio, per menkai vertina jos naudą padedant nustatyti, ką žmogus mėgsta ir ko ne.

Šiame piešinyje pavaizduoti išsiplėtę ir susitraukę vyzdžiai. Išsiplėtę vyzdžiai nuo mažumės mus ramina, ypač tų žmonių, prie kurių esame prisirišę.

Kai susierziname, nustembame arba netikėtai su kuo nors susiduriame, akys plačiai atsimerkia; padidėja ne tik jos, vyzdžiai irgi išsiplečia, kad įleistų kuo daugiau šviesos ir pasiųstų į smegenis kuo daugiau vaizdinės informacijos. Matyt, šis išgąsčio atsakas žmogui puikiai talkino ne vieną tūkstantį metų. Tačiau jei turime nors truputį laiko informacijai apdoroti ir jei ją suvokiame kaip neigiamą (nemaloniai nustembame arba suprantame, kad pavojus tikras), vyzdžiai akimirksniu susitraukia (Ekman, 2003, p. 151) (žr. 48 rėmelį). Vyzdžiams susitraukus vaizdas tampa labai ryškus, todėl matome aiškiai ir tiksliai, kad prireikus galėtume apsiginti arba sėkmingai pabėgti (Nolte, 1999, p. 431–432). Panašiu principu veikia fotoaparato diafragma: kuo ji mažesnė, tuo didesnis gylis ir tuo geresnis ryškumas. Beje, jei jums netikėtai prireiks skaitymo akinių, o jų nebus po ranka, smeigtuku pradurkite popieriuje skylutę ir pridėkite prie pat akies. Žiūrėdami pro labai mažą diafragmą, skaitomą vietą matysite aiškiai. Jei maksimaliai susiaurėjusių vyzdžių nepakanka, prisimerkiame, kad diafragma pasidarytų kuo mažesnė ir kartu apsaugotume akis (žr. 62 pav.).