Джо Наварро - Kūno kalba

AUKŠTYN NUKREIPTI VEIDO JUDESIAI

Senas posakis „galvą aukštyn“ taikomas žmogui, apimtam prastos nuotaikos ar prispaustam bėdos (žr. 85 ir 86 pav.). Liaudies išmintis tiksliai atspindi žmogaus limbinės sistemos atsaką į likimo smūgius. Žmogų nunarinta galva aplinkiniai laiko nepasitikinčiu savimi, neryžtingu, o apie tą, kuris vaikšto pakelta galva, mano, kad jis pakilios nuotaikos.

Kai netenkame pasitikėjimo savimi arba paskęstame mintyse, smakrą pritraukiame prie krūtinės, todėl nusileidžia ir nosis.

Kai jaučiamės gerai, atstatome smakrą, todėl aukštyn pakyla ir nosis: abu šie ženklai rodo pasitikėjimą savimi.

Šis priežodis tinka ir nosiai. Užriesta nosis rodo didelį pasitikėjimą savimi, o nukabinta – ryžto stoką. Kai žmonės patiria stresą ar yra nusiminę, jų smakras ir nosis nuleisti. Pritrauktas prie savęs smakras yra užsidarymo savyje arba atsitolinimo nuo aplinkinių apraiška. Tokia smakro padėtis tiksliai pasako, jog žmogui sunku.

Europoje galima ypač dažnai pamatyti tokį elgesį, kai iš aukšto žiūrima į žemesnės klasės žmogų arba norima ką nors suniekinti. Keliaudamas po užsienį, kartą žiūrėjau prancūzų televizijos programą ir pastebėjau, kaip vienas politikas, kuriam buvo užduotas, jo manymu, įžūlus klausimas, tiesiog pakėlė nosį ir, iš aukšto pažvelgęs į reporterį, tarė: „Ne, į šitą klausimą neatsakysiu.“ Užriesta nosis parodė jo aukštą padėtį ir niekinamą požiūrį į reporterį. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis garsėjo tuo, kad visuomenės akyse šitaip kūrė išdidaus žmogaus įvaizdį.

Įvairiarūšių ženklų taisyklė

Kartais nutylime, ką manome iš tikrųjų, tačiau tai parodo mūsų veidas. Pavyzdžiui, žmogus, nuolat dirsčiojantis į rankinį laikrodį arba durų pusėn, nesąmoningai pasako, kad vėluoja, skuba į susitikimą arba kad jam nuobodu. Toks elgesys išduoda žmogaus ketinimus.

Sykiais sakome viena, o manome kita. Kai tenka interpretuoti emocijas ir žodžius žiūrint į veidą, patartina vadovautis bendrąja taisykle: susidūrę su prieštaringais veido ženklais (pavyzdžiui, laimės ir kartu nerimo, malonumo ir nepasitenkinimo išraiškomis) arba su žodžiais, bylojančiais ką kita negu veidas, rinkitės neigiamą emociją kaip tikresnę. Neigiamas jausmas tikslesnis ir nuoširdesnis už kitus. Tarkim, jei žmogus įtemptu smakru jums sako: „Kaip džiaugiuosi tave matydamas“, – jis meluoja. Įtampa veide atskleidžia tikruosius žmogaus jausmus. Kodėl reikia rinktis neigiamą emociją? Todėl, kad greičiausia reakcija į nepriimtiną dalyką įprastai yra ir pati tiksliausia; tik po akimirkos, kai suvokiame, kad kiti mus galėjo pamatyti, paslepiame pradinį atsaką po socialiai priimtinesne veido išraiška. Todėl, pastebėję abi emocijas, patikėkite ta, kurią išvydote pirmiausia, ypač jei ji neigiama.

BAIGIAMOSIOS MINTYS APIE VEIDĄ

Veidas gali perteikti daugybę įvairiausių išraiškų, o mes nuo mažens mokomi neparodyti tikrųjų jausmų, todėl viską, ką pamatote veide, reikia lyginti su kitų kūno dalių ženklais. Be to, veido išraišką kartais sunku teisingai suprasti. Jei susipainiosite, įsivaizduokite išraišką dar sykį ir pabandykite suvokti, ką jaučiate. Ši nedidelė gudrybė kartais labai padeda. Veidas gali atskleisti daug, bet gali ir suklaidinti. Ieškokite bežodžių ženklų grupės ir nuolat tikrinkite savo pastebėjimus. Atkreipkite dėmesį, ar veido išraiška dera su kitų kūno dalių ženklais. Tik kompleksiškai stebėdami galėsite tvirtai teigti, kad teisingai įvertinote žmogaus jausmus ir ketinimus.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Kaip išaiškinti apgaulę

Elkitės atsargiai!

Jau išnagrinėjome ne vieną bežodžio elgesio pavyzdį, sužinojome apie kūno ženklus, padedančius geriau suprasti žmonių jausmus, mintis ir ketinimus. Viliuosi, įtikinau jus, kad remiantis bežodėmis užuominomis galima teisingai suprasti, ką kalba žmogaus kūnas . Deja, tam tikrą žmonių elgesį perprasti sunku. Turiu galvoje apgaudinėjimą.

Galbūt manote, kad aš, buvęs ypatingasis FTB agentas, dar vadinamas melo detektoriumi, galiu lengvai pastebėti, kad žmogus meluoja, ir net išmokyti jus, kaip per trumpą laiką tapti gyvaisiais poligrafais? Nieko panašaus! Nustatyti, kad žmogus apgaudinėja, nepaprastai sunku – kur kas sunkiau nei teisingai išsiaiškinti kokio nors gesto reikšmę.

Kaip tik todėl, kad dirbdamas FTB agentu tyriau žmonių elgseną, skyriau tam savo gyvenimą, pripažįstu, kaip nelengva atskleisti apgaulę. Dėl šios priežasties nutariau šį ir baigiamąjį skyrių skirti bežodžio elgesio ženklų įvertinimui ir taikymui tikrovėje norint suprasti, ar žmogus neapgaudinėja. Šia tema prirašyta daugybė knygų, jose teigiama, jog tai paprasta padaryti net mėgėjams. Užtikrinu, kad taip nėra!

Turbūt pirmą kartą įstatymo sergėtojas, patyręs kontržvalgybos pareigūnas, vis dar skaitantis paskaitas žvalgybos darbuotojams, perspėja štai dėl ko: dauguma žmonių – ir civilių, ir įstatymo saugotojų – nelabai moka atskirti, kada žmogus meluoja. Taip tvirtinu todėl, kad per daugelį metų ne sykį esu matęs, kaip tardytojai, neteisingai supratę bežodį elgesį, priversdavo nekaltus žmones pasijusti kaltais. Esu matęs ir mėgėjų, ir profesionalų, kurie sugriovė nekaltų žmonių gyvenimus.

Pernelyg daug žmonių pasodinama į kalėjimą remiantis melagingais kaltės prisipažinimais tik todėl, kad pareigūnai atsaką į stresą palaiko melavimu. Laikraščiuose mirga siaubingos istorijos (kad ir apie Niujorko centriniame parke bėgiojusį žmogų), kuriose rašoma, kad bežodžius ženklus, bylojančius apie stresą, pareigūnai klaidingai palaikydavo apgaudinėjimu ir, panaudodami spaudimą, priversdavo nekaltus žmones prisipažinti (Kassin, 2004, p. 172–194; Kassin, 2006, p. 207–227). Tikiuosi, skaitytojai susidarys tikroviškesnį ir teisingesnį vaizdą, kaip reikia nustatyti, ar žmogus meluoja, ar ne, ir, remdamiesi įgytomis žiniomis, darys protingesnes ir atsargesnes išvadas.

APGAUDINĖJIMAS – DĖMESIO VERTA TEMA

Žmonės gyvybiškai suinteresuoti sakyti tiesą. Visuomeninis gyvenimas remiasi prielaida, kad žmonės tvirtai laikysis duoto žodžio, kitaip sakant, tiesa bus viršesnė už melą. Dažniausiai taip ir būna. Antraip žmonių santykiai greitai pašlytų, nutrūktų prekyba, sugriūtų pasitikėjimas tarp tėvų ir vaikų. Žmonės kliaujasi sąžiningumu, nes nuo melo kenčia ir individas, ir visuomenė. Kai Adolfas Hitleris sumelavo Neviliui Čemberlenui, prasidėjo karas, per kurį žuvo daugiau kaip penkiasdešimt milijonų žmonių. Kai Ričardas Niksonas sumelavo amerikiečių nacijai, žmonės nustojo gerbti prezidento instituciją. Kai Enron administracija sumelavo savo darbuotojams, per naktį žlugo tūkstančių žmonių gyvenimas. Mes pasitikime valdžia ir komercinėmis institucijomis, todėl viliamės, kad jų darbuotojai elgsis dorai ir sąžiningai. Viliamės, jog draugai ir šeimos nariai sakys mums tiesą. Tiesos sakymas yra bet kokių santykių – asmeninių, profesinių, visuomeninių – pamatas.

Gerai, kad dauguma žmonių sako tiesą ir kad diduma melo, kurį kasdien girdime, iš tiesų yra nekaltas melas, kuriuo siekiama išsisukti nuo tiesaus atsakymo į klausimus, tokius kaip: „Ar šis drabužis manęs nestorina?“ Be abejo, kai kalbama apie rimtesnius dalykus, labai svarbu nustatyti, ar mums sakoma tiesa. Tačiau tai padaryti nelengva. Norėdami išaiškinti apgaulę, žmonės tūkstančius metų kreipdavosi į žynius ir griebdavosi kitų abejotinų būdų, pavyzdžiui, ant liežuvio dėdavo įkaitintą peilį. Net ir mūsų laikais kai kurios organizacijos analizuoja rašysenos pavyzdžius, matuoja streso lygį balse arba naudojasi melo detektoriais. Visi šie metodai duoda abejotinus rezultatus. Nėra tokio metodo, aparatūros, testo ar žmogaus, kuris šimtu procentų nustatytų apgaulę. Net ir išgirtojo melo detektoriaus tikslumas tik 60–80 proc. ir priklauso nuo operatoriaus įgūdžių (Ford, 1996, p. 230–232; Cumming, 2007).