Джо Наварро - Kūno kalba

Atminkite, kad grobuonys ir užkietėję melagiai užmezga tvirtesnį akių kontaktą nei dauguma dorų žmonių, jie tiesiog įsisiurbia jums į akis. Mokslas įrodė, jog klastingi žmonės (pavyzdžiui, psichopatai, sukčiai, užkietėję melagiai) sustiprina akių kontaktą tuo metu, kai bando apgauti (Ekman, 1991, p. 141–142). Tokie klastūnai taip elgiasi sąmoningai, paneigdami nuomonę, kad žiūrėjimas į akis reiškia, jog žmogus sako tiesą.

Akių kontakto palaikymas ir akių ženklai priklauso nuo kultūrinių normų. Į tai būtina atsižvelgti bandant nustatyti apgaulę. Pavyzdžiui, tam tikrų rasių ir tautybių žmonės (kad ir juodaodžiai arba iš Lotynų Amerikos kilę JAV piliečiai) auklėjami iš pagarbos tėvams nuleisti arba nusukti į šalį akis, jei šie ko nors klausia ar bara (Johnson, 2007, p. 280–281).

Įsidėmėkite, kaip žmonės, su kuriais kalbatės, judina galvą. Jei pašnekovas tvirtindamas arba neigdamas papurto galvą ir tas gestas sutampa su jo žodžiais, tada juo galima tikėti, nes greičiausiai jis sako tiesą. Tačiau jei galva purtoma pavėluotai arba atliekamas koks nors judesys galva jau nustojus kalbėti, pasakojimas tikriausiai išgalvotas. Pavėluoti, nors beveik nepastebimi judesiai parodo pastangas dar kartą patvirtinti tai, kas buvo pasakyta, bet nėra natūralios bendravimo tėkmės dalis. Be to, nuoširdūs galvos judesiai turėtų sutapti su žodžiu pasakytu paneigimu ar patvirtinimu. Jei galvos judesiai nesutampa su tuo, ką žmogus sako, arba prieštarauja jo žodžiams, jie gali reikšti apgaulę. Nors įprastai galva purtoma nežymiai, žodžių ir nebylių ženklų neatitikimas gan dažnas. Pavyzdžiui, žmogus ištaria: „Aš to nepadariau“, bet tuo metu vos vos linkteli galvą.

Pajutus diskomfortą viršų paima ne mąstančios smegenys, o limbinė smegenų sistema, ir veidas gali parausti arba, priešingai, išblykšti. Per sunkius pokalbius žmonės ima prakaituoti, padažnėja kvėpavimas; atkreipkite dėmesį, ar stengdamasis išlikti ramus žmogus atvirai šluostosi prakaitą, o gal stengiasi nuraminti kvėpavimą. Rankų, pirštų, lūpų drebėjimas ir pastangos kur nors paslėpti rankas ar sulaikyti drebulį (lūpos „pradingsta“ arba yra suspaudžiamos) gali rodyti diskomfortą ir reikšti, kad žmogus apgaudinėja.

Meluojant gali lūžinėti arba nenatūraliai skambėti balsas. Kartais žmonėms sunku nuryti seiles, nes dėl streso išdžiūsta gerklė. Kad žmogui sunku nuryti, parodo staiga iškilęs arba šoktelėjęs Adomo obuolys, paskui žmogus gali mėginti atsikrenkšti ir išsivalyti gerklę – visa tai rodo diskomfortą. Nepamirškite, kad toks elgesys atskleidžia, jog žmogus susikrimtęs, tačiau nebūtinai yra apgavikas. Esu matęs labai sąžiningų žmonių, duodančių parodymus teisme. Jų elgesys turėjo visus minėtus požymius, bet šie žmonės taip elgėsi dėl to, kad buvo susinervinę, o ne todėl, kad melavo. Net turėdamas ilgametę liudijimo federaliniuose ir valstijos teismuose patirtį, aš vis dar susinervinu stovėdamas liudytojo vietoje, todėl patariu įtampos ir streso požymius nagrinėti atsižvelgiant į aplinkybes.

Raminamieji veiksmai ir diskomfortas

Dirbdamas FTB ir apklausdamas įtariamuosius, nuolat ieškojau raminamųjų veiksmų, pagal kuriuos pakreipdavau apklausą ir sužinodavau, kas tardomajam kelia ypač didelį stresą. Nors raminamieji veiksmai savaime dar nėra neginčijamas apgaulės įrodymas (kai susinervina, taip gali elgtis ir nekalti žmonės), jie priartina prie galvosūkio įminimo ir padeda suprasti, ką iš tikrųjų mąsto ir jaučia apklausiamas asmuo.

Toliau pateikiu dvylikos punktų sąrašą, jame išvardijau dalykus, kuriuos darau ir į kuriuos kreipiu dėmesį, kai noriu suprasti, ką reiškia raminamieji bežodžiai ženklai. Galbūt norėsite pasinaudoti panašia strategija kalbėdamiesi su žmonėmis – per apklausą, rimtą pokalbį su šeimos nariu ar bendraudami su verslo partneriu.

(1) Pasirūpinkite, kad gerai matytumėte pašnekovą. Kai atlieku apklausą arba tiesiog bendrauju, noriu, kad niekas neužstotų pašnekovo, idant nepražiopsočiau nė vieno raminamojo veiksmo. Jei tas asmuo bando nusiraminti trindamas į šlaunis delnus, noriu tai matyti. Personalo skyriaus darbuotojai turėtų žinoti, kad geriausia kalbėtis su kandidatu ten, kur niekas jo neužstoja, kur galima matyti jį nuo galvos iki kojų.

(2) Nenustebkite išvydę vieną kitą raminamąjį veiksmą. Atlikti kelis raminamuosius veiksmus per dieną yra normalu. Būdama maža mano duktė ramindavosi prieš miegą žaisdama plaukais: ji sukdavo sruogas ant piršto, nekreipdama dėmesio, kas vyksta aplinkui. Nesistebime, kad žmonės kvėpuoja, todėl nesistebėkime, kad jie bando nusiraminti, stengdamiesi prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos.

(3) Apklausos pradžioje žmogus gali nervintis. Nerimauti prasidedant apklausai ar rimtam pokalbiui normalu, ypač jei susitikimo aplinkybės kelią stresą. Pavyzdžiui, tėvo klausimas, ar paruošė namų darbus, sūnui kels mažesnį stresą nei klausimas, kodėl berniukas taip blogai elgėsi, kad net buvo pašalintas iš mokyklos.

(4) Iš pat pradžių pasistenkite, kad žmogus, su kuriuo bendraujate, atsipalaiduotų. Pokalbiui, svarbiam susitikimui ar reikšmingai diskusijai įsibėgėjus, jo dalyviai galiausiai turėtų nusiraminti ir pasijusti ganėtinai patogiai. Tiesą sakant, gerai mokantis imti interviu asmuo tuo pasirūpina – duoda laiko svečiui atsipalaiduoti ir tik tada ima klausinėti arba gilintis į temas, kurios gali kelti stresą.

(5) Nustatykite pašnekovo bazinį elgesį. Kai jo raminamasis elgesys virs įprastiniu, apklausą vedantis asmuo, remdamasis raminamojo elgesio baziniu lygmeniu, galės įvertinti vėlesnį svečio elgesį.

(6) Sekite, ar pašnekovo elgesyje nepadaugėjo raminamųjų veiksmų. Tęsdami apklausą ar pokalbį, atidžiai stebėkite raminamuosius veiksmus ir nustatykite, kada jie padažnėja, ypač jei atsiranda kaip atsakas į tam tikrą klausimą ar informaciją. Raminamųjų veiksmų padažnėjimas rodo, kad tas klausimas ar informacija sutrikdė asmenį, todėl tą temą verta atidžiau panagrinėti. Svarbu teisingai nustatyti, koks dirgiklis sukėlė raminamąjį atsaką (klausimas, informacija ar įvykis); antraip galite padaryti klaidingas išvadas arba pakreipti pokalbį neteisinga linkme. Pavyzdžiui, jei per pokalbį dėl darbo paklaustas apie ankstesnes pareigas kandidatas atitraukia marškinių apykaklę norėdamas atsivėsinti (raminamasis veiksmas), vadinasi, kaip tik tas klausimas jam sukėlė stiprų stresą, ir jo smegenys reikalauja nusiraminimo. Taigi apie buvusias pareigas reikia paklausinėti daugiau. Toks elgesys nebūtinai rodo, jog kandidatas jus bando suklaidinti, – tiesiog ta tema jam kelia stresą.

(7) Užduokite klausimą, tada tylėkite ir stebėkite. Mokantieji vesti pokalbį neberia klausimų vieno po kito kaip iš kulkosvaidžio. Bus sunku išaiškinti apgaulę, jei nekantrumu ar akiplėšiškumu suerzinsite kalbinamąjį asmenį. Užduokite klausimą, paskui palaukite, kol pamatysite jo reakciją. Duokite žmogui laiko pagalvoti prieš atsakant, siekdami savo tikslo neskubėkite. Taip pat atminkite, kad klausimus reikia formuluoti taip, kad išgirstumėte konkrečius atsakymus, padėsiančius atskirti faktus nuo pramanų. Kuo konkretesnis klausimas, tuo didesnė tikimybė išvysti tikslius bežodžius ženklus, geriau suprasti nesąmoningų veiksmų prasmę ir tiksliau įvertinti pašnekovo žodžius. Gaila, tačiau per tardymus užregistruojama daug melagingų prisipažinimų, nes klausimai beriami nepertraukiamai. Tai sukelia tardomajam stresą ir supainioja bežodžius ženklus. Nekalti žmonės prisipažįsta padarę nusikaltimą, netgi patvirtina tai raštiškai, kad pasibaigtų siaubingas tardymas (Kassin, 2006, p. 207–228). Tas pat tinka sūnums, dukroms, vyrams, žmonoms, draugams ir darbuotojams, jei juos priekabiai ima klausinėti pernelyg uolus asmuo: tėvas, motina, vyras, žmona, bendradarbis ar viršininkas.