Джо Наварро - Kūno kalba

(8) Stenkitės, kad klausinėjamas žmogus būtų susikaupęs. Apklausą vedantys asmenys turi nepamiršti, kad pasakodami savo versiją žmonės dažniausiai parodo mažiau reikšmingų bežodžių ženklų nei tada, kai tardytojas neleidžia nukrypti į šalį. Kryptingai užduodami klausimai skatina bežodį elgesį, o šis padeda įvertinti žmogaus nuoširdumą.

(9) Tauškalai dar nėra tiesa. Ir naujokai, ir patyrę tardytojai klysta sklandų kalbėjimą prilygindami tiesos sakymui. Jei apklausiamieji daug kalba, linkstame jais patikėti; jei jie elgiasi santūriai, manome, kad meluoja. Žmonės, per apklausą pateikiantys pernelyg daug informacijos ir smulkiai pasakojantys apie įvykį, galbūt ir sako tiesą; tačiau lygiai taip pat jie gali pūsti miglą į akis, vildamiesi paslėpti faktus arba nukreipti pokalbį kita linkme. Tiesą atskleidžia ne žodžių gausa – ji paaiškėja tik patikrinus kalbančiojo pateiktus faktus . Nepatikrinta informacija neturi jokios prasmės (žr. 58 rėmelį).

(10) Streso antplūdis ir atoslūgis. Po kelis dešimtmečius trukusio gilinimosi į tardomųjų elgesį priėjau prie išvados, kad turinčio ką slėpti žmogaus elgesyje galima pastebėti du ryškius vienas paskui kitą sekančius epizodus. Uždavus sunkų klausimą, pavyzdžiui: „Ar buvote kada nors užėjęs į pono Džonso namus?“, prasideda pirmas bežodžio elgesio epizodas, atskleidžiantis stresą, užplūstantį tuo metu, kai užduodamas klausimas. Tardomasis nesąmoningai reaguoja įvairiais atsitolinimo veiksmais, tarkim, patraukia pėdas tolyn nuo tardytojo, atsilošia, įtempia smakrą arba suspaudžia lūpas. Paskui eina antras bežodžio elgesio epizodas, susijęs su pirmuoju: kaip atsakas į stresą atliekami raminamieji veiksmai: liečiamas kaklas, glostoma nosis, masažuojamas sprandas ir tuo pat metu apgalvojamas klausimas arba kurpiamas atsakymas.

(11) Atraskite streso priežastį. Du vienas po kito einantys skirtingo elgesio epizodai – apie patiriamą stresą bylojantys veiksmai – ir po jų sekantys raminamieji veiksmai anksčiau būdavo klaidingai priskiriami prie apgaudinėjimo. Dėl to tenka apgailestauti, nes šį elgesį reikia aiškinti kur kas paprasčiau – streso požymiais ir jo mažinimo priemonėmis, nebūtinai melavimu. Neabejoju, kad meluodamas žmogus gali taip pasielgti, tačiau taip jis darys ir susinervinęs. Kartais sakoma: „Jei žmonės kalbėdami liečia nosį, jie meluoja.“ Gal ir tiesa, kad meluodami žmonės liečia nosį, bet lygiai taip pat daro sąžiningi žmonės, kai patiria stresą. Nosies lietimas yra raminamasis elgesys, padedantis sumažinti vidinę įtampą, kad ir kokia būtų diskomforto priežastis. Net ir išėjęs į atsargą FTB agentas, sustabdytas už greičio viršijimą, palies nosį, kai jo bus paprašyta važiuoti į kelkraštį (taip, man teko sumokėti baudą). Noriu pasakyti štai ką. Neskubėkite daryti išvados, kad žmogus apgaudinėja, jei jis palietė nosį. Nes kiekvienam taip besielgiančiam melagiui tenka šimtas sąžiningų žmogų, kurie įpratę taip mažinti stresą.

(12) Raminamieji veiksmai pasako nepaprastai daug. Iš jų sužinome, kada žmogus patiria stresą, jais remdamiesi suprantame, kurioms temoms reikia skirti daugiau dėmesio. Teisingai suformuluotais klausimais galime ne tik sukelti raminamuosius veiksmus, bet ir juos atpažinę geriau suprasti, ką žmogus mąsto ir ką ketina daryti.

DVI PAGRINDINĖS BEŽODŽIO ELGESIO YPATYBĖS, KURIAS REIKIA TURĖTI GALVOJE IEŠKANT APGAULĖS

Jei iš kūno kalbos norite sužinoti, ar nesate apgaudinėjami, atkreipkite dėmesį į sinchroniškai atliekamus ir naudojamus pabrėžti bežodžius ženklus.

Sinchroniškumas

Šio skyriaus pradžioje aprašiau, kokią didelę reikšmę sichnroniškumas turi komforto lygiui bendraujant nustatyti. Negana to, jis padeda sužinoti, ar nesate apgaudinėjami. Ieškokite sinchroniškumo tarp to, kas sakoma žodžiais ir be žodžių, tarp įvykių ir emocijų, net tarp vietos ir laiko.

Atsakydamas į klausimą teigiamai, žmogus turi tuoj pat padaryti atitinkamą judesį galva, patvirtinantį jo žodžius. Sinchroniškumo nėra, jei žmogus taria: „Aš to nepadariau“, bet linkteli galva – toks judesys reiškia patvirtinimą. Ir tada, kai vyras, paklaustas, ar melavo, nežymiai linkteli galva ir atsako: „Ne.“ Susivokę, kad pasielgė klaidingai, žmonės stengiasi atitaisyti padėtį. Stebint iš šalies asinchroniškas elgesys atrodo dirbtinis ir neįtaigus. Gana dažnai po melagingo teiginio, pavyzdžiui: „Aš to nepadariau“, gerokai pavėluotai papurtoma galva. Asinchroniškas elgesys prilygsta apgaudinėjimui, nes parodo, jog asmuo jaučia diskomfortą.

Be to, sinchroniškumas turėtų būti tarp to, kas sakoma, ir tos akimirkos įvykių. Pavyzdžiui, tėvams pranešant apie pagrobtą kūdikį, įvykis (pagrobimas) ir jų emocijos turi būti sinchroniški. Motina su tėvu tarsi pamišę turi triukšmingai reikalauti, kad įsikištų policija, pabrėžti kiekvieną smulkmeną, grąžyti iš nevilties rankas, siūlytis padėti ieškoti, pasakoti ir perpasakoti, kaip viskas atsitiko. Kai apie kūdikio pagrobimą pranešama ramiu tonu, kai pranešusiems asmenims labiau rūpi pateikti kurią nors vieną įvykio versiją, kai trūksta emocinio bežodžių ženklų nuoseklumo arba kai pranešusiems labiau rūpi asmeninė gerovė ir įvaizdis, toks elgesys nelaikytinas sinchronišku ir turi kelti didelių abejonių.

Paskutinis dalykas – įvykių, laiko ir vietos sinchoniškumas. Jei pavėluotai pranešama apie svarbų įvykį, pavyzdžiui, kad nuskendo draugas, sutuoktinis arba vaikas, arba jei tai padaroma nuvažiavus į kitos apygardos policijos poskyrį, yra pagrindo tokį asmenį įtarti. Be to, asinchronišku bus laikomas pranešimas apie įvykį, kurio nebūtų buvę įmanoma stebėti iš tos vietos, kur tariamai buvo pranešęs asmuo. Meluodami žmonės negalvoja apie laiko, vietos ir įvykių sinchroniškumo svarbą, todėl bežodžiai ženklai ir pasakojimai galiausiai juos išduoda. Visiškas sinchroniškumas liudija komfortą ir atlieka didžiulį vaidmenį per tardymus ar pranešant apie nusikaltimą. Be to, nuo sinchroniškumo priklauso rimtų, dalykiškų pokalbių sėkmė, nes jų metu svarbu suprasti, ar nesate apgaudinėjami.

Pabrėžimas

Kalbėdami naudojamės savo kūnu: antakiais, galva, plaštakomis, rankomis, liemeniu, kojomis ir pėdomis, – pabrėžti žodžiams, kurie mums svarbūs arba kuriems norime suteikti emocinį atspalvį. Jei žmonės kalba nuoširdžiai, pabrėžimo ženklai laikytini universalia kūno kalba. Taip limbinė smegenų sistema dalyvauja pokalbyje ir praneša aplinkiniams, kad esame tikri savo žodžiais.

Priešingai, kartais limbinė sistema neparemia mūsų žodžių, kalbėdami atliekame silpnus pabrėžimo judesius arba visai jų nedarome. Remdamasis savo ir kolegų patirtimi galiu tvirtinti, kad meluodami žmonės nepabrėžia žodžių (Lieberman, 1998, p. 37). Norėdami nuspręsti, ką sakyti ir kaip apgauti, melagiai pasitelkia smegenų kognityviąsias funkcijas, bet retai kada susimąsto, kaip melagystes pateikti. Turbūt visiems tenka sumeluoti, bet dauguma žmonių nežino, kiek daug bežodžių pabrėžimo ženklų vartojama kasdieniuose pašnekesiuose.

Kai meluojantis asmuo stengiasi išgalvoti į tiesą panašų atsakymą, pabrėžimo ženklai iš šalies atrodo dirbtiniai ir pavėluoti; retai kada pabrėžiami tie žodžiai, kuriuos reikia, dažniausiai išryškinami palyginti nesvarbūs dalykai.

Savo teiginius pabrėžiame ir žodžiais, ir kūno kalba. Pabrėždami žodžiais pasitelkiame balsą, keičiame jo aukštį ir tembrą arba pakartojame. Kai kalbantis ar tardant reikia išsiaiškinti, kur tiesa, o kur melas, kūno kalba gali būti netgi tikslesnė ir naudingesnė už žodžius. Žmonės, kalbėdami įpratę pasitelkti rankas, jų gestais pabrėžia savo teiginius, užsimiršę netgi ima daužyti rankomis stalą, kad suteiktų daugiau svorio žodžiams. Kiti pabrėžia žodžius pirštų galiukais – gestikuliuoja jais arba liečia daiktus. Plaštakų judesiai papildo nuoširdžiai tariamus žodžius, reiškiamas mintis ir jausmus (Knapp ir Hall, 2002, p. 277–284). Norint išryškinti mintį pakeliami antakiai ir išplečiamos akys (Morris, 1985, p. 61; Knapp ir Hall, 2002, p. 68).