Чак Паланик - Pasprink

Pasilenkiu prie Denio veido ir vienu pūstelėjimu užgesinu liepsną. Viena ranka prilaikydamas Denio žandikaulį, kad nejudėtų, kita ištraukiu iš ausies popierinį vamzdelį. Parodau jam lipnų ir patamsėjusį nuo liepsnos ištirpdyto ausų vaško popierių. Betė įjungia šviesą virtuvėje.

Denis parodo apdegusį vamzdelį, Betė jį pauosto ir sako: „Smirda!“

Aš sakau: „Gal stebuklai yra panašūs į talentą, ir reikia pradėti nuo mažų dalykų.“

Denis užsidengia delnu ausį ir vėl atsidengia. Dar kartą užsidengia ir atsidengia, tada patvirtina: „Žymiai geriau!“

„Aš nesakau, kad Jėzus rodė triukus su kortomis, — kalbu, — bet gal tiesiog nebeskaudinti žmonių būtų gera pradžia?

Betė prieina ir, viena ranka suėmusi plaukus, pasilenkia pasižiūrėti į Denio ausį, prisimerkia ir pasuka galvą, kad galėtų apžiūrėti iš visų pusių.

Sukdamas į vamzdelį kitą popieriaus gabalėlį sakau: „Girdėjau, aną dieną tave rodė per televiziją?

Tariu: „Atsiprašau? Vis kiečiau sukdamas popierių sakau: „Tai aš kaltas?

Betė išsitiesia ir pažvelgia į mane. Atmeta atgal plaukus. Denis įkiša pirštą į ausį ir pakrapšto, paskui apuosto.

Laikydamas popierinį vamzdelį sakau: „Norėčiau nuo šiol būti geresniu žmogumi?

Springimas restoranuose, žmonių kvailinimas — neketinu daugiau imtis šito mėšlo. Gulėjimo su bet kuo, atsitiktinio sekso ir panašaus šūdo.

Sakau: „Paskambinau į miesto valdybą ir tave apskundžiau. Paskambinau į televiziją ir prišnekėjau krūvą nesąmonių?

Man maudžia skrandį, nežinau ar tai kaltė, ar skrandžio spazmai.

Bet kuriuo atveju, prisiėdžiau šūdo.

Po sekundės jau lengviau žiūrėti į tamsų virtuvės langą virš kriauklės ir už jo esančią naktį. Lange matau savo atspindį, tokį pat išsekusį ir liesą kaip Mamulė. Naujas teisuoliškasis, o gal dieviškasis, šventasis Aš. Matau Betę, žiūrinčią į mane, sukryžiavusią rankas ant krūtinės. Denį, sėdintį prie virtuvės stalo, besikrapštantį nagais ausį. Paskui apžiūrintį panages.

„Tiesa tokia, kad tiesiog norėjau būti tau reikalingas, — sakau. — Norėjau, kad prašytum mano pagalbos?

Betė ir Denis žiūri į tikrąjį mane, o aš žiūriu į mūsų trijų atvaizdus lango stikle.

„Taip, žinoma, — sako Denis. — Man reikia tavo pagalbos? Jis klausia Betės: „Kada ten mus rodė per televiziją?“

Betė gūžteli ir sako: „Manau, kad antradienį? Pasiteirauja: „Palauk, o kokia šiandien diena?“

O aš klausiu: „Tai aš tau reikalingas?“

Denis tebesėdi ant kėdės, jis parodo galva į mano paruoštą popierinį vamzdelį. Atsuka savo nevalytą ausį ir sako: „Bičeli, padaryk tai dar kartą. Man patiko. Išvalyk antrą ausį?

39 skyrius

Kai atvykstu, prie bažnyčios jau tamsu ir pradeda lyti, o Niko laukia manęs automobilių stovėjimo aikštelėje. Ji kariauja su paltu, akimirkai nukrenta tuščia rankovė, bet tuojau pat vėl įkiša ranką. Niko užkiša pirštus už rankovės atvarto ir ištraukia kažkokį baltą nėriniuotą daiktą.

„Pasaugok tai man“, — sako ir paduoda šiltą saujon telpantį daikčiuką iš nėrinių ir elastino.

Tai liemenėlė.

„Tik keletą valandų, — sako. — Neturiu kišenių.“ Ji šypsosi lūpų kampučiu, viršutiniai dantys lengvai kandžioja apatinę lūpą. Akyse atsispindi lietus ir gatvės žibintai.

Sakau, kad neimsiu jokių jos daiktų, nebegaliu. Daugiau niekada.

Niko gūžteli ir vėl sukemša liemenėlę atgal už rankogalio. Visi seksoholikai jau nuėjo į vidų, į 234-ą kambarį. Koridoriuose nė gyvos dvasios, tik spindi išvaškuotas linoleumas ir ant sienų kabo skelbimų lentos. Visur prikabinėta bažnytinių pranešimų ir vaikų piešinių. Pirštais tapyti Jėzaus ir jo apaštalų portretai. Jėzaus ir Marijos Magdalietės.

Pakeliui į 234-ą kambarį žingsniu lenkiu Niko, bet ji staiga stveria mane už diržo ir priremia prie skelbimų lentos.

Man skauda vidurius, pilvas išpūstas, jaučiu žarnyno spazmus, todėl, kai trukteli diržą, galugerklyje pajuntu kartų tulžies skonį. Prirėmusi mane prie sienos, įkiša vieną koją tarp manųjų ir uždeda rankas man ant galvos. Pajuntu šiltas ir minkštas krūtis, Niko burna paliečia manąją, užuodžiu kvepalus. Jos liežuvis — mano burnoje. Jos koja trinasi, bet sukelia ne erekciją, o žarnyno skausmus.

Spazmai gali būti tiesiosios žarnos vėžio simptomas. Gali būti ūmaus apendicito požymis. Hiperparatiroidizmo. Antinksčių nepakankamumo.

Taip pat žr. Žarnyno nepraeinamumas.

Taip pat žr. Tiesiosios žarnos svetimkūnis.

Rūkymas. Nagų kramtymas. Buvau įpratęs viską gydyti seksu, tačiau dabar, nors Niko mane vyte apsivijusi, tiesiog nebegaliu.

Niko sako: „Na, gerai, susirasime kitą vietą.“

Ji atsitraukia ir aš susiriečiu nuo skausmo žarnose, paskui klupinėdamas pasuku į 234-ą kambarį, iš paskos piktai šnypščiant Niko.

„Ne“, — šaukia ji.

234-ame kambaryje girdėti grupės vadovo balsas: „Šį vakarą mes dirbsime su ketvirtuoju žingsniu.“

„Tik ne čia“, — sako Niko, kai sustojame tarpduryje, stebimi žmonių, susėdusių aplink didelį žemą stalą, nusėtą dažų dėmėmis ir sudžiūvusių klijų kauburėliais. Kėdės — plastikinės ir tokios žemos, kad atsisėdus keliai atsiduria ties smakru. Visi tie žmonės tylėdami spokso į mus. Vyrai ir moterys. Miesto legendos. Seksoholikai.

Grupės vadovas klausia: „Ar kas nors iš čia esančių dar tebedirba su ketvirtuoju žingsniu?“

Niko prisišlieja prie manęs ir sušnabžda į ausį: „Jeigu įeisi į vidų pas šituos nevykėlius, daugiau su tavimi nebesusitikinėsiu?

Taip pat žr. Liza.

Taip pat žr. Tania.

Aš apeinu aplink stalą ir atsisėdu ant plastikinės kėdutės.

Visi žiūri, o aš sakau: „Sveiki. Mano vardas Viktoras?

Žiūrėdamas tiesiai Niko į akis pakartoju: „Mano vardas Viktoras Mančinis ir aš esu seksoholikas?

Dar pasakau, kad esu įstrigęs ketvirtajame žingsnyje ir, atrodo, amžiams.

Apima jausmas, lyg pradėčiau kažką visiškai nauja, o ne mėginčiau atsikratyti seno.

Niko vis dar tebestovi tarpduryje, akys pilnos ašarų, jos rieda, palikdamos juodus tušo pėdsakus, ir šluostosi jas ranka. Niko rėkia: „Na ir gerai, o aš — nesu!“ Ir tuo metu iš palto rankovės iškrinta liemenėlė.

Linkteliu galva jos pusėn ir sakau: „O čia — Niko?

Niko šūkteli: „Užsikruškit jūs visi? Pastveria nuo grindų liemenėlę ir išbėga.

Visi man pasako: „Labas Viktorai?

O grupės vadovas sako: „Na ir puiku?

Jis kalba: „Kaip jau esu sakęs, geriausias būdas viską suprasti — prisiminti, kada praradai nekaltybę...“

40 skyrius

Kažkur į šiaurę ar šiaurės rytus virš Los Andželo man pasidaro negera, todėl paprašau Treisės liautis minutėlei. Tai dar vienas mano buvusio gyvenimo epizodas.

Tarp mano pimpalo ir jos lūpų nutįsusios seilės, o Treisė, nuo čiulpimo išraudusiu ir įkaitusiu veidu, saujoje tebelaikydama mano daiktą, atsitupia ant kulnų ir sako, kad Kama Sutroje pasakojama kaip padaryti lūpas raudonesnes, įtrinant jas prakaitu nuo balto eržilo kiaušių.

„Iš tiesų“, — sako.

Burnoje pajuntu keistą skonį ir pasižiūriu į jos lūpas, kurios kaip ir mano pimpalas yra vienodos spalvos — ryškiai raudonos. Sakau: „Tikiuosi tu taip nedarei, ką?“

Sujuda durų rankena ir mes abu tučtuojau įsistebeilijam į ją, kad įsitikintume, jog tikrai užsirakinome.

Tai pirmasis kartas, kai suvokiu, kad bet kokia priklausomybė gali sugrįžti. Tai pirmasis kartas, kai pajuntu, kad tinkamo laiko niekada nebūna.