Чак Паланик - Pasprink

Po darbo einu aplankyti Denio tuščiame sklype, kur jis krauna savo akmenis, sename Meningtauno Kotedžų rajone jis mūrija vieną eilę akmenų po kitos ir dabar ten jau stūkso siena. Sakau jam: „Labas.“

Denis šūkteli: „Drauguži.“

Jis klausia: „Kaip laikosi tavo mama?“

Atsakau, kad man tai nerūpi.

Denis mentele glaisto grūdėtos pilkos masės sluoksnį ant viršutinės akmenų eilės. Metaliniu mentelės galiuku išlygina skiedinio paviršių. Lazdele pataiso sujungimus tarp jau sukrautų akmenų.

Po obelimi sėdi mergina, atpažįstu, kad tai Čeri Daikiri iš striptizo klubo. Ji sėdi pasitiesusi antklodę ir atidarinėja baltas kartonines dėžutes su maistu, išimdama iš rudo parduotuvės maišelio.

Denis pradeda krauti dar vieną akmenų eilę.

Aš klausiu: „Ką statai?“

Denis gūžteli pečius, įspaudžia kampuotą rudą akmenį giliau į skiedinį. Mentele įkrečia skiedinio tarp dviejų akmenų. Sujungia visus savo kūdikėlius į kažką didžiulį.

Klausiu, ar nereikėtų pirmiau suprojektuoti statinio, parengti plano? Juk statyboms reikalingi leidimai ir visokie patikrinimai. Reikia sumokėti mokesčius. Reikalingi statybų kodai.

Denis sako: „O kam?“

Koja paridena akmenis, suranda tinkamiausią ir įtvirtina jį. Juk nereikia gauti leidimo piešti, sako. Nereikia pateikti paraiškos, jei nori parašyti knygą. Yra tokių knygų, kurios padarė daugiau žalos, nei jis. Niekas neprižiūri, kaip kuri eilėraštį. Egzistuoja toks dalykas kaip kūrybos laisvė.

Denis kalba toliau: „Nereikia gauti leidimo kūdikiui pradėti. Tai kodėl reikia gauti leidimą namui statyti?“

Aš sakau: „Kas, jeigu pastatysi bjaurų ir keliantį pavojų namą?

O Denis atsako: „O jeigu užauginsi pavojingą ir niekam tikusį vaiką?“

Aš atkilu sugniaužtą kumštį ir sakau: „Tikiuosi, kad netaikai to man, bičeli.“

Denis atsigręžia į Čeri Daikiri ir ištaria: „Jos vardas Betė?

„Ar nemanai, kad miestas turėtų tau mokėti logikos trūkumo kompensaciją?“ — klausiu.

Ir dar sakau: „Iš tikrųjų ji nėra tokia patraukli, kaip tau atrodo.“

Marškinių apačia Denis nusišluosto prakaitą nuo veido. Matau, kaip sutvirtėję jo raumenys. Jis sako: „Turėtum ją aplankyti.“

Aš ir iš čia ją matau.

„Aš kalbu apie tavo mamą“, — sako.

Ji manęs nebepažįsta. Todėl ir nepasiges.

„Tai ne dėl jos, — sako Denis. — To reikia tau pačiam!“

Ant jo rankų raumenų virpa šešėliai. Denio rankos senų marškinėlių rankovėse. Ant liesų rankų atsirado raumenų. Sukumpę pečiai atsitiesė. Kiekvieną kartą tenka akmenis užkelti vis aukščiau. Jis stiprėja sulig kiekviena akmenų eile. Denis klausia: „Nori kinų maisto?“ Sako: „Atrodai truputį išsekęs?

Pasiteirauju, ar jis gyvena su šita mergina, Bete?

Klausiu, gal laukiasi jo vaiko, ar ką?

Denis, abiem rankom vilkdamas didžiulį pilką akmenį, tik gūžteli. Prieš mėnesį šitą patį akmenį vos pakėlėme dviese.

Aš sakau, kad jeigu reikia, Mamulės senasis automobilis jau sutvarkytas.

„Eik aplankyti mamos, — sako Denis. — Tada grįžk čia ir padėk man?

Dansboro kolonijos gyventojai siunčia jam linkėjimus, sakau aš.

O Denis ištaria: „Nemeluok man, bičeli. Ne mane reikėtų pralinksminti?

35 skyrius

Greitai persukinėju žinutes Mamulės atsakiklyje, štai, pagaliau tas švelnus balsas, tylus ir užjaučiantis, sakantis, „būklė pablogėjo... kritiška... motina... kažką daryti...“

Aš tiesiog spaudžiu persukimo mygtuką.

Šį vakarą lentynoje laukia kažkokia Kolina Mur, kad ir kas ji būtų, Konstancija Loid, Eva Braun. O visa kita yra antraeilis dalykas.

Balsas atsakiklyje nutyla ir vėl prabyla.

„...paskambino kažkas iš dirbtinio apvaisinimo klinikos, kuri minima jo motinos dienoraštyje...“ — sako balsas.

Tai Peidž Maršai.

Atsuku atgal.

„Labas, čia daktarė Maršai, — sako ji. — Man reikia pasikalbėti su Viktoru Mančiniu. Prašau perduoti ponui Mančiniui, kad paskambino kažkas iš dirbtinio apvaisinimo klinikos, kuri minima jo motinos dienoraštyje, ir panašu, kad ji teisėta. Net daktarai yra tikri? Sako: „Labai keista, bet jie susijaudino, kai paklausiau apie Idą Mančini?

Tęsia: „Panašu, kad yra kai kas daugiau, negu Idos Mančini fantazijos?

Balsas fone taria: „Peidž? Vyriškas balsas.

„Klausykit, — sušnabžda. — Atvyko mano vyras, todėl prašau, kad Viktoras Mančinis atvažiuotų pas mane į Šv. Antano slaugos centrą kiek įmanoma skubiau?

Vyriškas balsas sako: „Peidž? Ką ten veiki? Kodėl kalbi pašnibždom..?

Ir tada — tyla.

36 skyrius

Šeštadienis reiškia Mamulės lankymą.

Šv. Antano centro vestibiulyje, kalbėdamas su administratore sakau, kad esu Viktoras Mančinis ir atėjau aplankyti savo mamos, Idos Mančini.

„Jeigu, — sakau, — dar nenumirė?

Administratorė pasižiūri į mane tokiu žvilgsniu, na, tokiu, kai žiūrima nuleista galva ir su gailesčiu. Nulenki galvą ir pakeli akis į viršų, į tą, su kuriuo kalbiesi. Užuojautos žvilgsnis. Pakeli antakius į viršų beveik iki plaukų linijos. Tai — begalinio gailesčio žvilgsnis, įtrauk lūpas giliai į surauktą veidą ir gausi tikslią administratorės išraišką.

Sako: „Na, žinoma, jūsų mama vis dar su mumis?

O aš ištariu: „Suprask mane teisingai, bet aš labiau norėčiau, kad jau nebūtų?

Tą pačią sekundę ji pamiršta, kad manęs gailisi ir jos lūpos sugrįžta į vietą, atidengdamos dantis. Kaip dauguma moterų, kurios nusuka akis, kad apsilaižytų lūpas. Kurios daugiau akių nepakelia, rimtai, bingo.

Eikite, sako, ponia Mančini vis dar pirmame aukšte.

Panelė Mančini, pataisau ją. Mano mama netekėjusi, nebent įsivaizduotum tą šlykštų Edipo variantą.

Klausiu, ar yra Peidž Maršai.

„Žinoma, ji čia“, — atsako administratorė, dabar nusukusi veidą, stebėdama mane akies krašteliu. Nepasitikėjimo žvilgsnis.

Už saugomų durų visos tos nukvakusios senos Irmos ir Lavernos, Violetos ir Olivijos pradeda lėtai judėti link manęs vaikštynėse ir vežimėliuose. Užkietėjusios nusirenginėtojos. Trenktos bobulės ir voverytės, prigrūstomis kišenėmis sukramtyto maisto, pamiršusios kaip ryti, pilnais plaučiais maisto ir skysčių.

Visos man šypsosi. Lankstosi. Visos su tomis plastikinėmis apyrankėmis, kurios neleidžia atsidaryti durims, bet vis tiek atrodančios geriau, nei aš jaučiuosi.

Svetainėje dvelkia rožėmis, citrinomis ir pušimis. Mažas televizinis pasaulėlis garsiai maldauja dėmesio. Išsklaidytos dėlionės. Niekas dar neperkėlė Mamulės į trečią, mirtininkų aukštą, ir jos kambaryje randu Peidž Maršai, sėdinčią kėdėje su atrama, skaitančią savo užrašus, su akiniais, o pamačiusi mane ji sako: „Tik pažiūrėkit. Tavo mama ne vienintelė, kuriai reikia maitinimo vamzdelio.“

Sakau, kad gavau jos žinutę.

Mano Mamulė čia, guli lovoje. Ji ką tik užmigo, skrandis išsipūtęs ir atrodo kaip kauburėlis po apklotu. Kaulai — tai vienintelis dalykas, dar likęs rankose ir kojose. Galva nugrimzdusi į pagalves, akys kietai užmerktos. Burnos kampučiai patinę, dantys sukąsti, lyg ji bandytų nuryti visomis valios pastangomis.

Akys atsimerkia, ji atkiša savo pilkai žalius pirštus į mane, klaikiu judesiu, tarsi judėtų po vandeniu, lėtu plaukimo judesiu, drebėdama, tarsi apšviesta baseino lempų, kokias prisimenu iš vaikystės, kai nakvodavome kuriame nors pakelės motelyje. Ant riešo kabo plastikinė apyrankė ir ji sako: „Fredi?

Vėl nuryja, veidas pabrinksta nuo pastangų, ir ištaria: „Fredas Hastingsas? Akys nukrypsta į vieną pusę ir ji nusišypso Peidž. „Temi, — sako. — Fredas ir Temi Hastingsai?