Чак Паланик - Pasprink

Garsiai groja muzika, kažkoks dance ir techno mišinys su šuns lojimo, automobilių signalų ir hiderjugendo šūkių intarpais. Dar galima išgirsti dūžtantį stiklą ir šūvius. Girdėti moters klyksmas ir ugniagesių mašinos sirena.

„Sveikas, Pikasai“, — sako šokėja ir nuleidžia kojas teisiai priešais Denį.

Net nežvilgtelėjęs į ją, Denis išsitraukia dolerį iš kelnių kišenės ir įkiša jai į tarpupirštį. Ant gretimos kėdės, susuktas į rausvą antklodėlę, guli dar vienas akmuo.

Rimtai, pasaulis kvanktelėjo, jeigu pradedam šokti pagal ugniagesių sirenas. Gaisro aliarmas jau seniai nereiškia, kad kas nors dega.

Jeigu kiltų tikras garsas, koks nors malonus balsas praneštų: „Biuiko, valstybinis numeris BRK 773, vairuotojau, jūs palikote įjungtus žibintus.“ Jeigu įvyktų branduolinis sprogimas, jie tiesiog pasakytų: „Skambutis Ostinui Letermanui prie baro. Skambutis Ostinui Letermanui!“

Pasaulio pabaigą skelbs ne raudos ar sprogimas, bet santūrus, neskoningas pranešimas: „Bilui Riverveilui skambina antrąja linija!“ Ir viskas.

Viena ranka šokėja išsitraukia pinigus iš tarpupirščio. Atsigula ant pilvo, alkūnėmis atsiremdama į scenos kraštą ir suspausdama krūtis, sako: „Parodyk, ką nupiešei!“

Denis greitai brūkšteli dar kelias linijas ir parodo piešinį.

Ji klausia: „Ar tai aš?“

„Ne, — sako Denis ir atsuka bloknotą į save. — Tai yra romėniška kolona. Žiūrėk, — sako rodydamas į kažką murzinu pirštu. — Matai, taip romėnai derino jonėninių kolonų voliutas su korintietiškais ornamentais, tačiau išlaikydavo tokias pačias proporcijas!“ Ši šokėja — tai Čeri Daikiri, tik šviesius plaukus spėjo nusidažyti juodai. Vidinėje šlaunies pusėje matyti nedidukas apvalus pleistras.

Aš prieinu prie Denio. Pasižiūriu jam per petį ir sakau: „Sveikas, biče!“

Denis atsako: „Sveikas!“

Aš sakau: „Panašu, kad vėl lankeisi bibliotekoje!“

Sakau Ceri: „Gerai, kad susirūpinai tuo apgamu!“

Čeri Daikiri apsuka plaukus aplink galvą. Ji pasilenkia, tada atmeta ilgus juodus plaukus ant pečių. „Aš nusidažiau plaukus“, — sako. Viena ranka suima sruogą ir atkiša man, trindama ją pirštais.

„Dabar aš juodaplaukė“, — šūkteli.

„Dėl saugumo, — paaiškina. — Sakei, kad blondinės dažniau suserga odos vėžiu“.

Aš iš eilės pakratau visus alaus butelius ieškodamas, kuriame dar liko alaus, ir pasižiūriu į Denį.

Denis piešia ir nieko negirdi, jo čia net nėra.

Korintinių toskaninio stiliaus antablemento architravų kompozicija... Kai kuriems žmonėms bibliotekose knygos turėtų būti duodamos tik su receptais. Rimtai, knygos apie architektūrą Deniui tapo pornografijos pakaitalu. Žinoma, prieš tai buvo keli akmenėliai. Dabar jis — skliautinių ornamentų fanas. Manau, tai atsitiko todėl, kad gyvename Amerikoje. Pradedi rankdarbiais ir, tobulindamas įgūdžius, pasieki orgijų stadiją. Pradedi paprasta žolyte — baigi hašišu. Tai visos mūsų kultūros pagrindas — daugiau, geriau, stipriau, greičiau. Raktinis žodis — PROGRESAS.

Amerikoje visada būsi nevykėliu, jeigu neatnaujinsi ir netobulinsi savo priklausomybių.

Žiūrėdamas į Ceri, pliaukšteliu sau per galvą. Tada parodau pirštu į ją. Mirkteliu ir sakau:

„Protinga mergaitė?

Mėgindama užkelti koją ant peties, atsako: „Atsargumo per daug nebūna? Jos gaktiplaukiai nuskusti, oda nusėta rausvomis dėmelėmis. Kojų pirštų nagai nulakuoti sidabrine spalva. Muzika keičiasi, pasigirsta kulkosvaidžio tratėjimas, paskui krintančių bombų švilpesys ir Čeri sako: „Pertraukėlė? Ji susiranda plyšį užuolaidoje ir pranyksta užkulisiuose.

„Tu tik pagalvok, draugeli“, — susirandu paskutinį alaus butelį, jis jau sušilęs. Sakau:

„Moterims užtenka tik nusirengti ir atiduodame joms visus savo pinigus. Kodėl mes esame jų vergai?“

Denis atsiverčia kitą lapą ir pradeda naują piešinį.

Aš padedu akmenį ant grindų ir atsisėdu.

Sakau jam, kad pavargau. Atrodo, kad moterys valdo visą mano gyvenimą. Anksčiau Mamulė, dabar daktarė Maršai. Dar yra Niko, Liza ir Tania, kad būčiau visiškai laimingas. Gvena, kuri net neleido jos išprievartauti. Jos visos puikiai tvarkosi vienos pačios. Visoms atrodo, kad vyrai nebereikalingi. Kad iš jų jokios naudos. Tarsi koks seksualinis apendiksas.

Tik gyvybės palaikymo sistema erekcijai. Arba piniginei.

Aš pareiškiu, kad nuo šios minutės daugiau niekada joms nebenusileisiu.

Aš streikuoju.

Nuo šios akimirkos tegu pačios atsidaro duris.

Pačios apmoka sąskaitas restorane.

Daugiau niekada nestumdysiu jokių sunkių sofų.

Nebeatsukinėsiu stiklainių dangtelių.

Ir niekada nebenuleisiu nė vieno unitazo dangčio.

Po velnių, nuo dabar pradedu ant jų šlapintis.

Dviem pirštais parodau padavėjai tarptautinį ženklą, reiškiantį du. Prašau, dar du alaus.

Sakau: „Dabar tegu moterys mane vilioja ir rodo man dėmesį. Noriu pamatyti, kaip eina velniop tas mažas moterų pasaulėlis?

Šiltu alumi dvelkia Denio burna, dantys ir jo pieštukas, štai kaip baisiai noriu išgerti.

„Tikrai, — sakau, — jei atsidurčiau skęstančiame laive, į gelbėjimosi valtį įlipčiau pirmas?

Man nereikia moterų. Pasaulyje yra daugybė sekso būdų, tereikia nueiti į seksoholikų susirinkimus ir užsirašyti. Yra mikrobangėje pakaitinti arbūzai, vibruojančios žoliapjovių rankenėlės, panašios į skylutę tarp kojų, dulkių siurbliai ir kėdės minkštomis, plastiko rutuliukais užpildytomis sėdynėmis. Interneto svetainės. Senos geros svetainės, kuriose pilna seksualių kalių, prisistatančių šešiolikmetėmis mergytėmis. Rimtai, FTB vyrukai puikiai vaidina seksualias kibermergaites.

Prašyčiau parodyti nors vieną dalyką, apie kurį nepagalvoji.

Sakau Deniui, kad su juo kalbuosi, postringauju: „Moterims nereikia lygių teisių. Jos turi daugiau galių būdamos diskriminuojamos. Vyrų joms reikia tik tam, kad turėtų priešų. Tuo pagrįstas visas jų identitetas?

Denis pasuka galvą kaip koks apuokas ir pasižiūri į mane iš po surauktų antakių. Jis sako: „Biče, tu prarandi kontrolę?

„Ne, aš kalbu rimtai“, — tariu jam.

Sakau, kad galėčiau užmušti tą, kuris sukūrė vibratorių. Tikrai galėčiau.

Muzika virsta oro atakos sirena. Pasirodo nauja šokėja, rausvais blizgančiais permatomais lėlytės apatiniais, matyti jos gaktos plaukų kuokštas ir krūtys.

Ji nusismaukia vieną petnešėlę nuo peties. Čiulpia smilių. Nukrenta kita petnešėlė, ir liemenėlė laikosi tik ant krūtų.

Mums su Deniu stebint, liemenėlė nukrenta ant grindų.

32 skyrius

Atvyksta autoklubo vilkikas ir administratorė turi išeiti jo pasitikti, todėl užtikrinu ją, kad pasaugosiu stalą.

Rimtai, kai ryte išlipau iš autobuso prie Šv. Antano centro, pastebėjau, kad jos automobilio dvi padangos nuleistos. Pasakiau jai, kad abu ratai remiasi ratlankiais ir prisiverčiau visą laiką žiūrėti tiesiai į akis.

Stebėjimo kameros monitoriuje matau valgomąjį, kur senutės priešpiečiauja įvairių atspalvių pilku trintu maistu.

Vidinio telefono jungiklis atsuktas ties skaičiumi vienas, girdėti lifto garsai ir kažkur tekantis vanduo.

Monitoriuje matyti darbo kambarys, tuščias. Praslenka dešimt sekundžių. Po to svetainė su išjungtu televizoriumi. Dar po dešimties sekundžių pasirodo biblioteka, ten Peidž stumia Mamulės vežimėlį pro lentynose surikiuotas senas knygas.

Suku jungiklį aplink, kol ties skaičiumi šeši išgirstu jų balsus.

„Norėčiau, kad man būtų pakakę drąsos viskuo neabejoti ir nekovoti“, — sako Mamulė. Ji pasistiebia ir paliečia knygos nugarėlę sakydama: „Kad būčiau galėjus nors vieną kartą pasakyti: „Štai. Tai yra gerai. Nes aš taip pasirinkau .“