Чак Паланик - Pasprink

O Denis atsako: „Lyg ji galėtų padėti? Klausia: „Kada paskutinį kartą pagalvojai apie savo ketvirtąjį žingsnį?“

30 skyrius

Mamulė ir kvailasis apšiktakulnis kartą apsilankė zoologijos sode. Labai garsiame zoologijos sode, kurį supo neįtikėtino dydžio stovėjimo aikštelės. Kažkuriame aplankytame mieste. Ilgos eilės mamų ir vaikų laukė prie bilietų kasų.

Čia jie atvažiavo po netikros sirenos policijoje, kai detektyvai leido vaikiui nueiti į tualetą vienam, o gatvėje laukianti Mamulė paklausė:

— Ar nori padėti išlaisvinti žvėris?

Buvo ketvirtas, o gal penktas kartas, kai ji sugrįžo.

Visa tai vėliau teismas įvardijo kaip neteisėtu miesto nuosavybės naikinimu.

Tą dieną Mamulės veidas atrodė visai kaip tų šunų užkritusiais akių vokais, ir dėl to atrodančių mieguistais.

— Prakeiktas Šv. Bernardas, — pasakė, atsukdama į save veidrodėlį.

Ji vilkėjo baltus marškinėlius su užrašu Ramybės drumstėja , buvo nauji, bet jau su kraujo pėdsakais.

Kitos laukiančios mamos kalbėjosi su savo vaikais.

Eilėje teko laukti labai labai ilgai. Policijos aplink nebuvo matyti.

Kol laukė, Mamulė pasakė, kad jei nori pirmas įlipti į lėktuvą arba skristi kartu su augintiniu, tai padaryti visai paprasta. Oro linijų kompanijos leidžia su savimi vežtis gyvūnėlius protiškai neįgaliems žmonėms. Tai vyriausybės nutarimas.

Tai buvo tikrai gyvybiškai svarbi informacija.

Stovint eilėje ji padavė jam keletą vokų su adresais. Tada padavė keletą kuponų, kad sulankstytų ir sudėtų į vokus.

— Tereikia pasikviesti kompanijos atstovą ir pasakyti, kad nori vežtis savo paguodos gyvūnėlį, — pasakė ji.

Taip oro linijų kompanijos vadino šiuos gyvūnus. Tai galėjo būti šuo, beždžionėlė, triušis, bet jokiu būdu ne katė. Vyriausybė nusprendė, kad katė negali nieko paguosti.

Oro linijų kompanijos negali reikalauti įrodymų, kad esi psichinis ligonis, paaiškino Mamulė. Tai būtų diskriminacija. Negalima reikalauti, kad aklieji įrodinėtų savo aklumą.

— Jei esi nevisprotis, — pasakė ji, — negali būti atsakingas už savo išvaizdą ar elgesį.

Kuponuose buvo parašyta: Galima apmokėti vieno asmens sąskaitą Dobilo užeigoje.

Ji pasakojo, kad žmonėms su psichine ar fizine negalia oro linijų kompanijos suteikia pirmumo teisę, todėl tu su savo beždžione visada būsi eilės priekyje, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių lauktų. Ji perkreipė burną ir smarkiai įkvėpė viena šnerve, persuko į kitą pusę ir įkvėpė kita šnerve. Viena ranka visą laiką lietė nosį, trynė ją. Patampydavo nosies galiuką. Vis pauostydavo pirštų galiukus, spindinčiu laku nulakuotais nagais. Užvertė galvą ir šnirpštelėjusi įtraukė atgal kraujo lašelį. Bepročiams leidžiama viskas, sakė ji.

Padavė man pašto ženklus, kad palaižęs užklijuočiau ant vokų.

Eilė šiek tiek pasistūmėjo į priekį, ir priėjusi prie kasos langelio Mamulė paklausė:

— Gal galėčiau paprašyti paslaugos?

Ji padavė pro langelį vokus ir pasakė:

— Gal malonėtumėte juos išsiųsti?

Zoologijos sode žvėrys buvo uždaryti narvuose, atitverti storu plastiku ir giliais vandens grioviais, dauguma jų gulėjo išdrikę ant žemės ir laižėsi tarpkojus.

— Norisi šaukti, — pasakė Mamulė kiek per garsiai. — Suteikiame laukiniam gyvūnui puikią, švarią ir saugią vietą gyventi, sočiai šeriame geru sveiku maistu ir štai ką už tai gauname.

Kitos mamos kažką pašnibždėjo savo vaikams ir nusivedė juos prie kitų gyvūnų.

Priešais narve beždžionės masturbavosi ir švirkštė tirštą baltą spermą. Visa plastikinių langų vidinė pusė buvo nutaškyta sperma. Senesnė sperma buvo išdžiūvusi ir pasidariusi beveik permatoma.

— Kai gyvūnams nebereikia kovoti dėl išlikimo, jiems telieka tik šitai, — pasakė Mamulė.

Kai jie nuėjo pasižiūrėti į dygliakiaules, Mamulė papasakojo, ką šie gyvūnai daro su medžio rąstais. Kaip ragana joja ant šluotos, taip ir dygliakiaulės apsižergusios rąstą trinasi į jį tol, kol jis prasmirsta šlapimu ir sperma. Kai rąstas prisigeria kvapo, dygliakiaulė niekada jo nebepalieka.

Stebėdama jojančias ant rąstų dygliakiaules, Mamulė pasakė:

— Kokia subtili metafora.

Berniukas jau piešė vaizduotėje paveikslą, kaip išlaisvina visus gyvūnus. Tigrus, pingvinus, kaip jie kaunasi. Besikandžiojančius leopardus ir raganosius. Mažasis šiknius degte degė šita nuostabia idėja.

— Vienintelis dalykas, kuriuo mes skiriamės nuo gyvūnų, — pasakė, — tai pornografija.

Tik daugiau simbolių, — paaiškino. Ir ji nebuvo įsitikinusi, ar dėl to mes esame geresni už gyvūnus, ar blogesni.

Drambliai, kalbėjo ji, gali pasinaudoti straubliais.

Beždžionėlės gali pasinaudoti uodegomis.

Berniukas labai norėjo pamatyti įvykstant kažką pavojinga.

— Masturbacija, — pasakė Mamulė, — vienintelis būdas jiems ištverti.

Berniukas pagalvojo, kad taip buvo iki jiems atvykstant.

Vargšai transo apimti gyvūnai, žvairuojančios meškos, gorilos ir ūdros, susikūprinę, pusiau užmerktomis stiklinėmis akimis, sulaikę kvėpavimą. Nutirpę jų mažytės letenėlės. Akys aptrauktos migla.

Delfinai ir banginiai trinasi į lygius baseinų kraštus, pasakojo Mamulė.

Elniai trinasi ragais į žolę, kalbėjo ji, kol pasiekia orgazmą.

Tiesiai priešais juos japoninis meškiukas trynėsi pilvuku į uolas. Paskui meškiukas išsitiesė ant nugaros užmerktomis akimis. Atstatęs savo pimpaliuką prieš saulę.

Berniukas pašnibždomis pasakė, kad tai liūdna.

— Dar blogiau, — pasakė Mamulė.

Ji papasakojo apie garsų plėšrųjį banginį, kuris buvo filmuojamas, o paskui perkeltas į naują akvariumą, tačiau negalėjo liautis trynęsis į baseino kraštą. Prižiūrėtojus tai labai erzino. Galiausiai panoro išleisti jį į laisvę.

— Jis išsimasturbavo sau laisvę, — pasakė Mamulė. — Mišeliui Fuko tai patiktų.

Ji papasakojo, kad kai šunys, patinas su patele, kopuliuoja, šuns penis pabrinksta, o kalės vaginos raumenys susitraukia. Todėl abu šunys kurį laiką išbūna susirakinę, bejėgiai ir nelaimingi.

Mamulė pareiškė, kad toks scenarijus būdingas ir daugumai santuokų.

Po šio pareiškimo ten dar buvusios mamos nuginė savo vaikus šalin. Kai liko vienu du berniukas pasidomėjo, kaip gauti raktus nuo narvų ir išlaisvinti gyvūnus.

O Mamulė atsakė:

— Čia pat.

Stovėdama priešais beždžionės narvą Mamulė pasirausė rankinėje ir išsitraukė saują tablečių, mažų apskritų raudonų tablečių. Numetė saują tablečių pro virbus, jos išsibarstė po visą narvą. Kelios beždžionės susidomėjusios nulipo žemyn.

Akimirką išsigandęs berniukas net pamiršęs šnibždėti, paklausė:

— Čia nuodai?

Mamulė nusijuokė.

— Ne, tai mintis, — pasakė ji. — Branguti, mes juk nesiruošiame suteikti šioms beždžionėms perdaug laisvės.

Beždžionės, susigrūdusios į krūvą, ragavo tabletes.

O Mamulė pasakė:

— Nusiramink, vaikuti.

Ji pasikniso rankinėje ir išsitraukė baltą trichloretano flakonėlį.

— Čia, — pasakė ir įsidėjo į burną vieną raudoną tabletę, — tik paprastas vaistažolinis LSD variantas.

Ir ji, įsikišusi į vieną šnervę trichloretano flakonėlį, šniurkštelėjo. O gal ir ne. Gal buvo visai ne taip.

31 skyrius

Denis sėdi susirietęs tamsoje, ant kelių pasidėjęs geltoną bloknotą ir kažką piešia, šalia ant stalo stovi trys tušti alaus buteliai ir vienas pusiau nugertas. Jis nežiūri į šokėją, brunetę tiesiais juodais plaukais, kuri keturpėsčia ropoja scenoje. Ji krato galvą, šluodama sceną plaukais, kurie raudonoje šviesoje atrodo violetiniai. Ji ranka atmeta plaukus nuo veido ir prišliaužia prie pat scenos krašto.