Чак Паланик - Pasprink

Здесь есть возможность читать онлайн «Чак Паланик - Pasprink» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Obuolys, Жанр: на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Pasprink: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Pasprink»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Viktoras Mančinis, iš medicinos studijų išmestas vaikinas, sukūrė planą, kaip gauti pinigų Alzhaimerio liga sergančios motinos priežiūrai: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų". Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai ir antrojo „gimtadienio" atvirukai... Kai neužspringinėja, Viktoras su grupele nevykėlių ir narkomanų dirba Kolonijinio laikotarpio parke, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus (kad patenkintų savo žalingą įprotį) ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Ir viskas tik tam, kad herojus atrastų save.

Pasprink — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Pasprink», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Lietaus vanduo teka nuo jo trikampės skrybėlės. Kišenėse šlampa akmenys.

Liedamas prakaitą, tampydamas tokį svorį, Denis kasdien darosi vis liesesnis.

Nešiodamasis ryšulį, panašų į kūdikį, rizikuoji, kad koks nors kaimynas praneš apie vaiko nepriežiūrą ir kankinimą. Žmonėms tiesiog niežti pranešti apie netikusius tėvus ir įkišti kokį nors vaiką į prieglaudą ar atiduoti įtėviams, tai rodo ir mano patirtis.

Kiekvieną vakarą aš sugrįžtu namo išgelbėtas nuo mirties, vos nepaspringęs, ir randu Denį, parvilkusį naują akmenį. Kvarcas, agatas, marmuras. Lauko špatas, obsidianas, argilitas.

Kiekvieną vakarą sugrįžtu namo kokį nors nevykėlį pavertęs didvyriu ir randu veikiančią indaplovę. Man dar reikia sutvarkyti tos dienos sąskaitas, susumuoti čekius, išsiųsti padėkos laiškus.

Mano kėdė užkrauta akmenimis. Mano sąskaitos ir viskas, kas yra ant stalo, užkrauta akmenimis.

Iš pradžių paprašiau Denio nenešti akmenų į mano kambarį. Gali juos krauti kur nors kitur. Koridoriuje. Spintose. Paskui tiesiog pasakiau:

— Tik neužkrauk akmenimis mano lovos.

— Bet tu juk niekada nemiegi toje pusėje, — atsakė Denis.

— Ne tai svarbiausia, — pasakiau. — Svarbiausia, kad nedėtum akmenų ant mano lovos.

Sugrįžtu namo po grupinės terapijos užsiėmimų su Niko, Liza ar Tania ir randu akmenis mikrobangų krosnelėje. Akmenys drabužių džiovyklėje. Akmenys skalbimo mašinoje.

Kartais trečią ar ketvirtą valandą ryto išgirstu Denį takučiu velkantį dar vieną akmenį, kartais akmuo būna toks sunkus, kad tenka jį ridenti. Tada Denis uždeda jį ant krūvos kitų akmenų vonioje, rūsyje, Mamulės kambaryje.

Tai pagrindinis Denio dienos darbas — vilkti namo akmenis.

Paskutinę Denio darbo dieną, kai atlikinėjo bausmę, Jo Didenybė Kolonijos Gubernatorybė atsistojo prie Muitinės rūmų durų ir šį tą perskaitė iš mažos knygutės odiniais viršeliais. Knygutė beveik pranyko jo rankoje, buvo aptraukta juoda oda, paauksintais puslapių krašteliais, su keletu kaspinų, pritvirtintų prie nugarėlės, juodų, žalių ir raudonų.

— Kaip išsisklaido dūmai, taip ir tu išnyksi, kaip ištirpsta vaškas ugnyje, — skaitė jis, — taip tegu ir netikėlis pranyksta Dievo akivaizdoje.

Denis pasilenkė arčiau ir pasakė:

— Ta dalis apie dūmus ir vašką, manau, kad tai apie mane.

Pirmą valandą dienos miesto aikštėje Jo Aukštybė Lordas Čarlis, kolonijos gubernatorius, skaitė mums, pasilenkęs prie mažos knygutės. Šaltas vėjas sklaidė iš kaminų virstančius dūmus. Čia buvo melžėjos, batsiuviai, kalvis. Visi čia buvo — aikštė užtvindyta drabužiais, plaukais, kvėpavimu, prakaitu dvokiančiais perukais. Dvokiančiais nuodėme, atsispindinčia jų akyse, paraudusiose ir išsprogusiose.

Pribuvėja Landson ir siuvėja Plain rauda į savo prijuostes, bet tik todėl, kad tai įtraukta į jų pareigų aprašą. Vyrų sargyba stovėjo rankose laikydami muškietas, pasirengę palydėti Denį į automobilių stovėjimo aikštelės negyvenamus tyrus. Pusiau nuleista kolonijos vėliava suposi ant Miesto Valdybos stogo. Turistų minia viską filmavo vaizdo kameromis. Jie šlamštė kukurūzų spragėsius iš dėžučių, o po kojomis painiojosi viščiukai, lesiojantys trupinius. Turistai nusičiulpinėjo lipnius pirštus.

„Ar negalėtumėt man skirtos bausmės pakeisti akmenimis, — sušuko Denis, — tai būtų graži atminimo dovanėlė?

Visi nevykėliai kolonistai tiesiog pašoko, kai Denis prakalbo apie akmenis. Jie pažvelgė į kolonijos gubernatorių, tada nudelbė akis, o jų veidai išblyško.

Mes atiduodame šį kūną žemei, kur jis supus... — skaitė gubernatorius žemu balsu, panašiu į reaktyvinio lėktuvo gausmą leidžiantis.

Sargyba nulydėjo Denį prie Dansboro kolonijos vartų, dvi eilės ginkluotų vyrų, o Denis — viduryje. Pro vartus, pro automobilių stovėjimo aikštelę jie nužygiavo iki pat autobusų stotelės dvidešimt pirmojo amžiaus prieigose.

— Ei, bičeli! — sušukau jam nuo kolonijos vartų. — Dabar, kai numirei, ką ketini veikti laisvalaikiu?

— Geriau paklausk, ko neketinu veikti, — atsakė Denis. — Tik, manau, kad į pragarą neisiu.

Tai reiškė, kad jis nedykinės, bet rinks akmenis. Visą laiką užsiėmęs, alkanas, pavargęs ir nuskuręs, nebeturės jėgų žiūrėti porno ir tampyti pimpalą.

Tą patį vakarą kai neteko darbo Denis pasirodė Mamulės namuose nešinas akmeniu ir lydimas policininko. Denis skvernais šluostėsi nosį.

Faras paklausė:

— Atleiskit, ar pažįstate šį žmogų?

Paskui faras nustebo:

— Viktoras? Viktoras Mančinis? Sveikas, Viktorai, kaip sekasi? Kaip tu gyveni? — ir ištiesė man didelį platų delną.

Pastebėjau, kad tas faras labai aukštas, na, aš taip pat nesu mažiukas, bet man tektų pašokti aukštyn, kad susilyginčiau su juo. Nepaspaudęs rankos, pasakiau:

— Taip, tai Denis. Aš jį pažįstu. Jis čia gyvena.

Faras pasakė Deniui:

— Tik pamanyk. Išgelbėjau vyrukui gyvybę, o jis manęs net neprisimena.

Na, žinoma.

Sakau farui: „Ar tada, kai vos neužspringau?“

Faras apsidžiaugė:

— Prisiminei.

Pasakiau:

— Ačiū, kad pristatėte draugužį Denį namo gyvą ir sveiką.

Įtraukiau Denį vidun ir norėjau uždaryti duris.

Bet faras vėl paklausė:

— Ar dabar viskas gerai, Viktorai? Gal tau ko nors reikia?

Nuėjau prie stalo ir užrašiau vardą ant skiautelės popieriaus.

Padaviau farui ir pasakiau:

— Gal galėtumėte paversti šito tipo gyvenimą pragaru? Gal galėtumėt timptelėti keletą virvelių ir įkišti pagalį jam į šikną?

Ant lapelio parašiau Jo Aukštybės Lordo Čarlio, kolonijos gubernatoriaus, vardą.

Ko NE darytų Jėzus?

Faras nusišypsojo ir atsakė:

— Pažiūrėsiu, ką galėsiu padaryti.

Užtrenkiau duris jam prieš nosį.

Denis numeta akmenį ant grindų ir klausia, ar negalėčiau paskolinti kelių dolerių. Jis pamatė tašytą granito gabalą akmentašių dirbtuvėse. Geras statybinis akmuo kainuoja labai brangiai ir parduodamas tonomis, bet Denis įsitikinęs, kad galėtų nusipirkti tą vieną akmenį už dešimt baksų.

„Akmuo yra tik akmuo, — sako jis, — bet kvadrato formos akmuo — tai palaima?

Svetainė atrodo kaip po kalnų griūties. Iš pradžių akmenys apsupo sofą. Paskui stalai buvo palaidoti po akmenų krūvomis, iš jų kyšojo tik lempų gaubtai. Granitas ir smiltainis. Pilki, mėlyni, juodi, rudi akmenys. Kai kuriuose kambariuose jau tenka vaikščioti susilenkus, kad neatsitrenktum galva į lubas.

Klausiu, ką jis ruošiasi statyti.

Denis prašo: „Duok dešimt baksų. Tada galėsi man padėti?

„Tie tavo kvaili akmenys, — sakau. — Kam tau jų reikia?“

„Tam, kad kažką veikčiau, — atsako Denis. — Svarbu pats veiksmas, supranti, procesas.“

„Bet ką tu ketini daryti su tais akmenimis?“

Denis atsako: „Kai pakankamai pririnksiu, tada ir paaiškės?

„O kiek yra pakankamai?“ — klausiu.

„Nežinau, biče, — atsako Denis. — Tik noriu kam nors pašvęsti savo gyvenimą?

Denis sako, kad nenori kiekvienos gyvenimo dienos praleisti priešais televizorių, tokiu būdu jos tiesiog pradingsta, nori paženklinti kiekvieną dieną akmeniu. Kažkuo apčiuopiamu. Vieninteliu. Pastatyti paminklą kiekvienai praėjusiai dienai. Kiekvienai dienai be masturbavimosi.

ANTKAPIS nėra tinkamiausias žodis, bet jis pirmasis ateina į galvą.

„Gal šitaip mano gyvenimas kažkuo praturtės, — sako Denis. — Kuo nors, kas amžina?

Aš sakau, kad reikėtų sukurti dvylikos žingsnių programą, padedančią atsikratyti priklausomybės nuo akmenų.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Pasprink»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Pasprink» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Чак Паланик - Удушие
Чак Паланик
Чак Паланик - Колыбельная
Чак Паланик
Чак Паланик - Сочини что-нибудь
Чак Паланик
Чак Паланик - До самых кончиков
Чак Паланик
Чак Паланик - Обреченные
Чак Паланик
libcat.ru: книга без обложки
Чак Паланик
Чак Паланик - Удушье
Чак Паланик
Чак Паланик - Невидимки
Чак Паланик
Чак Паланик - Кто все расскажет
Чак Паланик
Чак Паланик - Невидими изчадия
Чак Паланик
Чак Паланик - Рождение звука
Чак Паланик
Отзывы о книге «Pasprink»

Обсуждение, отзывы о книге «Pasprink» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x