Чак Паланик - Pasprink

Ji išsitraukia knygą, pasižiūri į viršelį ir įkiša atgal į lentyną, purtydama galvą.

Ir vėl mano Mamulės balsas, gergždžiantis ir duslus, sako: „Kodėl jūs nusprendėte tapti gydytoja?“

Peidž gūžteli pečiais. „Kai esi jaunas, ko nors mokaisi...“

Monitoriuje vaizdas pasikeičia ir dabar matau tuščią Šv. Antano krovinių aikštelę.

Garsiakalbyje pasigirsta Mamulės balsas: „Bet kodėl jūs taip nusprendėte?“

Peidž balsas atsako: „Nežinau. Vieną dieną tiesiog nutariau būti gydytoja...“ ir pranyksta kažkur kitame kambaryje.

Monitoriuje vaizdas vėl pasikeičia, dabar jame — stovėjimo aikštelė, kur stovi autoklubo vilkikas, vairuotojas atsiklaupęs prie mėlyno automobilio.

Suku jungiklį nuo vieno skaitmens prie kito ir klausausi.

Monitorius vėl persijungia ir parodo mane, prikišusį ausį prie vidaus telefono.

Ties numeriu penki girdžiu spausdinimo mašinėlės tarškėjimą. Ties devintu — džiovintuvo ūžesį. Ties antru girdžiu Mamulės balsą, sakantį: „Ar žinote seną patarlę: kas pamiršta praeities klaidas, pasmerkti jas pakartoti? Aš manau, kad tiems, kas jas prisimena, gali būti dar blogiau?“

Garsiakalbyje Peidž balsas atsako: „Tie, kas prisimena praeitį, gali smarkiai susigadinti gyvenimą?“

Monitoriuje matau jas, einančias koridoriumi, ant Mamulės kelių guli atversta knyga. Net juodai baltame ekrane aišku, kad tai dienoraštis. O ji skaito jį šypsodamasi.

Pasisuka, kad galėtų matyti Peidž, stumiančią vežimėlį, ir sako: „Mano manymu, tie, kas prisimena praeitį, yra joje įkalinti.“

Stumdama vežimėlį Peidž kalba: „Žinote šitą: tie, kas gali pamiršti praeitį, eina priekyje kitų?“

Ir jų balsai vėl pranyksta.

Kažkas knarkia ties numeriu trys. Dešimtame girdėti supamosios kėdės girgždesys.

Monitoriuje atsiranda stovėjimo aikštelė, kur mergina pasirašinėja ant kažkokio lapo.

Prieš man dar kartą surandant Peidž, mergina grįžta sakydama, kad automobilio padangos tvarkingos. Ji ir vėl šnairomis žvilgčioja į mane.

Ko įdarytų Jėzus?

Paaiškėjo, kad kažkoks šiknius tiesiog išleido iš padangų orą.

33 skyrius

Trečiadieniai — Niko.

Penktadieniai reiškia Tanią.

Sekmadieniai skirti Lizai, ir aš susitinku su ja bendruomenės centro stovėjimo aikštelėje. Dviem aukštais žemiau nei vyksta seksoholikų susirinkimas mes nuleidome truputį spermos sargo spintoje, šalia šluotos, įmerktos į nešvaraus vandens kibirą. Čia yra rankšluosčių laikiklis, per kurį Liza persisveria, o aš tratinu ją iš užpakalio taip smarkiai, kad ji galva daužosi į lentynėlę su šluostėmis. Laižau prakaitą jai nuo nugaros lyg norėdamas apsvaigti.

Tai toks mano gyvenimas. Kažkoks grubus skubotas seksas tokiose vietose, kur norisi prieš tai pasitiesti nors laikraštį. Stengiuosi viską savo gyvenime grąžinti atgal, kaip buvo prieš sutinkant Peidž Maršai. Atgimimo laikotarpis. Stengiuosi, kad mano gyvenimas vėl būtų toks, kaip prieš kelias savaites. Kai visos disfunkcijos atliko savo paskirtį kuo puikiausiai.

Klausiu trumpučių Lizos plaukų: „Pasakysi, jei būsiu per švelnūs?

Prisitraukdamas artyn jos užpakalį, sakau: „Tik sakyk tiesą.“

Dulkindamas ją pastoviu ritmu, klausiu: „Juk nemanai, kad pasidariau švelnesnis?“

Kad nenuleisčiau, įsivaizduoju sudužusio lėktuvo liekanas ir kitokį mėšlą.

Mano draugelis degte dega, todėl įsivaizduoju policijos darytas avarijų nuotraukas ir iš arti nušautųjų žaizdas. Taip mėginu užpildyti tą vietą, kurią turėtų užimti jausmai.

Įkištas draugelis, užblokuoti jausmai. Seksoholikui tinkamiausia būsena.

Giliai stumdamas, apkabinu ją. Prisispaudęs maigau abiem rankom kietus spenelius.

Prisispaudusi tamsiai rudu kūnu prie šviesiai rudo tualetinio popieriaus laikiklio, Liza sako:

„Ramiau. Ką tu mėgini įrodyti?“

Kad esu bejausmis šunsnukis.

Kad man niekas nerūpi.

Ko įdarytų Jėzus?

Liza, išleista trims valandoms, čiumpa popieriaus laikiklį, dūsauja ir kosčioja, jaučiu kaip kietėja jos speneliai mano rankose, kaip virpa po mano pirštais. Jos pilvo raumenys, pilvo sienelės raumenys, trumpiau vadinami PC raumenimis, jie trūkčioja ir tiesiog neįtikėtinai suspaudžia mano pimpalą.

Taip pat žr. Grafenbergo taškas.

Taip pat žr. Dieviškasis taškas.

Taip pat žr. Tantrinis šventasis taškas.

Taip pat žr. Daosistinis juodasis perlas.

Liza atsiremia išskėstomis rankomis į sieną ir atsilošia į mane.

Visais šiais vardais vadinamas tas pats dalykas. Moterų Sveikatos Priežiūros Centrų Federacija tai vadina šlaplės akytkūniu. Septynioliktame amžiuje olandų anatomas Renjė de Grafas šią tiesiųjų audinių, nervų ir liaukų masę pavadino moteriškąja prostata. Visais šiais vardais vadinamus du šlaplės colius galima apčiuopti priekinėje vaginos sienelėje. Priešakinėje vaginos sienelėje. Kai kas tai vadina gimdos kakleliu.

Galų gale, tai tik pupelės formos plotelis, kurį visiems rūpi kaip nors įvardyti.

Įsmeigti savo vėliavą. Savo simbolį.

Kad nenuleisčiau, įsivaizduoju pirmojo kurso anatomijos užsiėmimus ir pjūvį, einantį per klitorį, šlaunis, maždaug rodomojo piršto gylio. Įsivaizduoju kavernozinį pjūvį, du tiesiųjų audinių cilindrus penyje. Išpjauname kiaušinėlius. Išpjauname sėklides. Mokomės išpjauti visus nervus ir padėti šalia. Lavonai, dvokiantys formalinu, formaldehidu. Kaip ir nauji automobiliai.

Galvodamas apie lavonų smarvę gali dulkintis valandų valandas ir nenuleisti.

Gali taip praleisti visą gyvenimą, nejausdamas nieko daugiau, tik odą. Tai tokia tų mielųjų seksoholikų magija.

Kai esi priklausomas, nejauti nieko, išskyrus troškulį, šaltį ir alkį. Tačiau palyginus tai su kitokiais jausmais — liūdesiu, pykčiu, baime, nerimu, nusivylimu ir depresija, priklausomybė nebeatrodo toks baisus blogis. Ji tampa visai neblogu pasirinkimu.

Pirmadienį aš neinu į darbą ir peržiūriu Mamulės senas terapijos seansų juostas. Vienoje lentynoje telpa du tūkstančiai metų moteriškumo. Jose mano Mamulės balsas, ramus ir gilus, toks kaip tais laikais, kai aš buvau tik mažas šikniukas.

Pasąmonės bordelis.

Pasakėlės prieš miegą.

Įsivaizduok, kad tavo kūnas, slegiamas kažko sunkaus, spaudžia rankas ir kojas vis giliau į sofą. Įrašo klausykis per ausines, nepamiršk, kad užmigti reikia ant rankšluosčio.

Vienoje juostoje yra Merės Tod Linkoln vardas.

Nė velnio. Labai jau negraži.

Taip pat žr. Volis Simpson seansas.

Taip pat žr. Martos Ray seansas.

O štai trys seserys Bronte. Tai ne tikros moterys, bet simboliai, tik vardai, tarsi tuščios kriauklelės, kurias gali užpildyti senoviniais stereotipais ir klišėmis, pieno baltumo oda ir korsetais, batais su sagutėmis ir sijonais ant lankelių. Pusnuogės, tik su korsetais ir kojaraiščiais, Emilė, Šarlotė ir Ana Brontės karštą tvankią popietę nuogos guli ir nuobodžiauja svetainėje ant arklio plaukais kimštų sofučių. Sekso simboliai. Paveikslą užpildai sustatydamas į vietas įvairius daiktus, apskritą stalelį, vargonėlius. Save įsivaizduoji kaip Hatklifą ar poną Ročesterį. Tiesiog įženk į įrašą ir atsipalaiduok.

Jei tik mes iš viso galime įsivaizduoti praeitį. Praeitį, ateitį, gyvenimą kitose planetose, viską kaip išplėtotą projekciją tokio gyvenimo, kokį matome.

Man besėdint užsirakinus savo kambaryje, Denis vis pareina ir vėl išeina.

Netikėtai sugaunu save vedžiojantį pirštu per Maršai pavardžių sąrašą telefonų knygoje. Jos nėra sąraše. Kartais vakare po darbo sėdu į autobusą, važiuojantį pro Šv. Antano centrą. Nė karto nepamačiau jos pro jokį langą. Pravažiuodamas pro stovėjimo aikštelę spėlioju, kuris automobilis priklauso jai. Niekada neišlipu.