Чак Паланик - Pasprink

Gal pradurti padangas arba palikti meilės laiškelį. Nežinau.

Denis pareina ir išeina, o namuose kasdien lieka vis mažiau akmenų. Kai retai ką nors matai, greitai pastebi pasikeitimus. Man žiūrint pro viršutinio aukšto langą, Denis vežioja vis didesnius akmenis parduotuvės vežimėliu ir atrodo, kad kiekvieną dieną vis labiau išauga savo senus drobinius marškinius. Jo veidas įdegė, krūtinė ir pečiai paplatėjo tiek, kad marškiniai jau nebekaro klostėmis. Jis nėra stambus, bet stambesnis nei buvo ankstesnis Denis.

Stebėdamas Denį pro langą, jaučiuosi akmeniu. Aš esu sala.

Saukiu, ar nereikia pagalbos.

Stovėdamas ant šaligatvio Denis apsidairo, rankomis spausdamas akmenį prie krūtinės.

„Aš viršuje! — šaukiu. — Gal reikia pagalbos?“

Denis įmeta akmenį į vežimėlį ir gūžteli pečiais. Jis papurto galvą, pasižiūri į mane, viena ranka prisidengęs akis nuo saulės. „Man pagalbos nereikia, — atsako, — bet jeigu nori, gali padėti.“

Pamiršk.

Viskas, ko norėjau, tai pasijusti reikalingu.

Viskas, ko reikia, tai būti kam nors nepakeičiamu. Man reikia ko nors, kas užimtų visą laisvalaikį, mano ego, mano dėmesį. Kad kas nors būtų priklausomas nuo manęs. Abipusė priklausomybė.

Taip pat žr. Peidž Maršai.

Panašiai narkotikai, jie gali padėti arba pakenkti.

Nemiegi. Nevalgai. Negali pasisotinti Liza. Miegodamas su Sara Bernar iš tikrųjų neužmiegi.

Seksualinės priklausomybės magija pasireiškia tuo, kad niekada nesijauti alkanas ar vienišas, niekada nenuobodžiauji.

Ant valgomojo stalo susikaupė krūvelė naujų atvirukų. Visi tie čekiai ir linkėjimai nuo nepažįstamų žmonių, kurie nori jaustis didvyriais. Įsitikinę, kad kažkam reikalingi. Kažkokia moteris parašė, kad pradėjo kalbėti už mane rožinį. Dvasinės piramidės schema. Tarsi ruoštumeisi pulti Dievą. Tyčiotis iš jo.

Kokia plonytė linija skiria maldą nuo priekabiavimo.

Antradienio vakarą balsas atsakiklyje prašė mano leidimo perkelti Mamulę į trečiąjį Šv. Antano centro aukštą, kur perkeliami rašantieji. Pirma, ką aš suvokiu — kad tai ne daktarės Maršai balsas.

Sakau atsakikliui, taip, žinoma. Kelk tą nukvakusią kalę aukštyn. Įkurdink ją patogiai, bet aš neketinu mokėti už jokius didvyriškus žygius. Maitinimo vamzdelius. Respiratorius. Galėčiau ir ramiau reaguoti, bet tas malonus administratorės tonas, tie nutylėjimai jos žodžiuose... Tai, kad ji mane laiko geru žmogumi.

Liepiu jos maloniam įrašytam balseliui daugiau man neskambinti iki pat ponios Mančini mirties.

Jeigu taip labai nereikėtų pinigų, norėčiau, kad žmonės manęs nekęstų, užuot gailėję.

Šita žinia manęs nesupykdė. Ir nenuliūdino. Jaučiu tik, kad niekas nebesvarbu.

O trečiadienis reiškia Niko.

Moterų tualete minkštas jos klubas spaudžiasi prie mano nosies. Niko trinasi prie veido. Dvi valandas Niko abiem rankom spaudžia mano galvą prie savęs, aš vos nepaspringstu jos gaktos plaukeliais.

Darbuodamasis liežuviu aplink jos klitorį įsivaizduoju, kad laižau daktarės Maršai ausytę. Kvėpuodamas pro nosį, tiesiu liežuvį link Komunijos.

Ketvirtadienis — Virdžinija Vulf, pirmiausia. Vėliau — Anais Nin. Dar lieka laiko seansui su Sakadžava, o tada išaušta rytas ir turiu eiti į darbą, į 1734 metus.

O tarp šių užsiėmimų surašinėju į sąsiuvinį savo praeitį. Tai mano ketvirtasis žingsnis, mano bebaimė pilna moralinė inventorizacija...

Penktadieniai reiškia Tanią.

Iki penktadienio Mamulės name nelieka nei vieno akmens.

Tania ateina į namus, Tania — tai analinis seksas.

Dulkinimo per užpakalį magija pasireiškia tuo, kad kiekvieną kartą jautiesi lyg atimdamas nekaltybę. Dar Tania atsineša žaisliukų. Karoliukai, strypeliai, kamšteliai, kurie skleidžia baliklio kvapą, visada juos vežiojasi automobilio bagažinėje, juodame odiniame krepšyje. Tania smauko mano pimpalą ranka ir burna, prie sėklidžių bei išangės prispaudžia ilgą virvelę su slidžiais raudonais guminiais rutuliukais.

Užsimerkiu ir stengiuosi atsipalaiduoti.

Įkvėpk. Ir iškvėpk.

Galvok apie beždžionę su kaštonais.

Lėtai ir tolygiai, įkvėpk ir iškvėpk.

Tania sukioja pirmą rutuliuką, o aš sakau: „Pasakysi, jei būsiu tau švelnus, taip?“

Pirmasis rutuliukas įsmunka vidun.

„Kodėl žmonės netiki, kai sakau, kad man niekas nė velnio nerūpi?“ — klausiu.

Įstumia antrą rutuliuką.

„Viskas yra šūdas“, — sakau.

Įsmunka dar vienas rutuliukas.

„Niekas daugiau manęs nebeįskaudins“, — sakau.

Įeina dar kažkas.

Tania čiulpia mano pimpalą ir timpteli virvelę.

Įsivaizduokite moterį, traukiančią lauk visus jūsų vidurius.

Taip pat žr. Mano mirštanti motina.

Taip pat žr. Daktarė Peidž Maršai.

Tania timpteli dar kartą, mano draugelis sutrūkčioja ir balta masė šauna į miegamojo apmušalus šalia jos veido. Ji dar kartą timpteli, mano draugelis iššaudo viską, bet ir toliau trūkčioja.

Tebetrūkčiodamas sakau: „Velnias. Rimtai, aš pajutau tai.“

Ko nedarytų Jėzus?

Palinkęs į priekį, rankomis įsirėmęs į sieną, sulinkusiais keliais, sakau jai: „Tau tai lengvai pavyko. Bet tikiuosi, kad su žoliapjovę nebandysi?“

Tania tuo metu klūpi man už nugaros ir žiūrėdama į lipnius dvokiančius rutuliukus sako: „Oi, vaikeli!“ Ji pakelia virvelę su raudonais guminiais rutuliukais ir rodo man sakydama: „Turėtų būti dešimt.“

Ant ilgos virvelės jų yra tik aštuoni.

Man labai skauda subinę, įkišu ten pirštą ir patikrinu, ar nėra kraujo. Nustembu, kad kraujo nėra, nors skausmas tikrai stiprus.

Sukandęs dantis sakau: „Geras pokštas, nemanai?“

„Pasirašyk mano paleidimo lapą, kad galėčiau grįžti atgal į kalėjimą.“ Ji įsideda kamuoliukus atgal į juodąjį krepšį ir sako: „Tau reikėtų užsukti į skubios pagalbos kabinetą!“

Taip pat žr. Gaubiamosios žarnos sužeidimas.

Taip pat žr. Žarnų nepraeinamumas.

Taip pat žr. Susiaurėjimas, uždegimas, septinis šokas, širdies ritmo sutrikimas.

Jau penkias dienas jausdavau alkį ir galėdavau pavalgyti. Nesijaučiau pavargęs. Nejaučiau nei nerimo, nei pykčio, nei baimės, nei troškulio. Nepajusčiau net smarvės. Žinau tik tiek, kad šiandien yra penktadienis, nes atėjo Tania.

Peidž ir dantų siūlas. Tania ir jos žaisliukai. Gvena ir slaptažodis. Visos šios moterys tąso mane, prisirišusios prie virvelės.

„Ne, iš tikrųjų“, — sakau Taniai. Pasirašau jos lapą grafoje Rėmėjas ir sakau: „Tikrai, nieko blogo nenutiko. Nejaučiu, kad kas nors būtų pasilikę viduje.“

Tania pasiima lapą ir sako: „Netikiu.“

Juokingiausia, kad aš taip pat nesu tuo tikras.

34 skyrius

Nors neturiu nei draudimo, nei vairuotojo pažymėjimo, vis tiek išsikviečiau taksi, kad padėtų užvesti senąjį Mamulės automobilį. Per radiją girdėjau pranešimus apie eismo kamščius, du susidūrusius automobilius aplinkkelyje, apie vilkiką, sustojusį ant oro uosto pakilimo tako. Vos tik prisipyliau degalų, nuvažiavau ten, kur buvo susidaręs kamštis dėl avarijos ir sustojau ilgoje automobilių eilėje. Kad pasijusčiau esąs kieno nors dalimi.

Laukiant kamštyje širdis plakė įprastu ritmu. Aš nesu vienas. Įkliuvau čia kaip bet kuris eilinis pilietis, skubantis namo pas žmoną ir vaikus. Galėjau apsimesti, kad mano gyvenimas yra ne tik dar vienos nelaimės laukimas. Kad žinau, ką turiu daryti. Kaip vaikai žaidžia „namus“, taip aš galėjau žaisti „dalyvavimą“.