Чак Паланик: Pasprink

Didelį tarpvietės raumenį, kuris sulaiko šūdą, daktarai vadina išangės raumenimis., ir jeigu kažką įkiši giliau, neišsiversi be išorinės pagalbos. Ligoninių skubios pagalbos kabinetuose tai vadinama tiesiosios žarnos svetimkūnių pašalinimu.

Prašau Ursulos, kad priglaustų ausį prie mano apnuoginto pilvo ir pasakytų, jei ką nors išgirs.

„Denis niekada nebuvo visiškai sveiko proto“, — sako ji ir priglaudžia ausį prie bambos. Bamba. Umbilicus, kaip sako daktarai.

Statistinis pacientas, kurio tiesiojoje žarnoje įstrigęs svetimkūnis, yra keturiasdešimties — penkiasdešimties metų vyras. Svetimkūnis beveik visada būna, kaip sako daktarai, savarankiškai įvestas.

Ursula klausia: „O ką turėčiau išgirsti?“

Taisyklingus žarnų peristaltikos garsus.

„Gurgėjimą, cypimą, dundesį, bet ką“, — sakau. Bet ką, kas galėtų paliudyti, kad vieną dieną žarnyno judesiai išstums svetimkūnį, kad jis nėra įstrigęs žarnose.

Klinikiniai duomenys rodo, kad tiesiosios žarnos svetimkūnių paplitimas paskutiniu metu dramatiškai išaugo. Pranešama apie svetimkūnius, išbuvusius ten kelerius metus, bet neužkimšusius žarnų ir nesukėlusius jokių pastebimų sveikatos sutrikimų. Net jei Ursula ką nors išgirs, negalima daryti galutinės išvados. Reikėtų pilvo ertmės rentgenogramos ir proktosigmoidoskopijos.

Įsivaizduok, kad sėdi ant apžiūros stalo, pritraukęs kelius prie krūtinės, vadinamąja lenktinio peiliuko poza. Sėdmenys atskirti ir apklijuoti lipnia juosta. Vienas daktaras atlieka periabdominalinį spaudimą, o kitas tuo metu įkiša du strypus į analinę angą, kad aptiktų ir ištrauktų svetimkūnį. Žinoma, viskas atliekama su vietiniu nuskausminimu, niekas nesišaipo ir nefotografuoja, bet vis tiek...

Vis tiek. Kalbu apie save.

Įsivaizduok sigmoidoskopo perduodamą vaizdą ekrane, šviečianti lemputė stumiama siauru raumenų tuneliu, drėgnu ir rausvu, į raukšlėtą tamsą. Kol visi pamato: negyvas žiurkėnas.

Taip pat žr. Lėlės Barbės galva.

Taip pat žr. Raudonas guminis subinės rutuliukas.

Ursula nustoja judinti ranką ir sako: „Girdžiu tavo širdies plakimą. Atrodo, kad esi išsigandęs?

Ne. Tikrai ne, sakau jai. Aš puikiai leidžiu laiką.

„Neatrodo“, — suabejoja, pilvo srityje jaučiu jos karštą kvėpavimą. Ji sako: „Mano rieše darosi kanalas?

„Tu kalbi apie riešo kanalo sindromą, — sakau. — Bet negali susirgti, nes jį atras tik po Pramoninės revoliucijos?

Kad svetimkūnis nepakiltų aukštyn į žarnyną, reikia jį patraukti žemyn, panaudojant Folio kateterį ir įtvirtinti balionėlį virš svetimkūnio gaubiamojoje žarnoje. Tada išleisti orą iš balionėlio. Labiau paplitęs būdas yra išsiurbti orą virš svetimkūnio, tai įprasta įsikištų vyno ar alaus butelių atveju.

Vis dar priglaudusi ausį prie mano pilvo, Ursula klausia: „Ar žinai, kas tėvas?“

Atsakau, kad visai nejuokinga.

Jeigu butelis įkištas atidarytu kakleliu į priekį, reikia įvesti Robinsono kateterį, apsukti aplink butelį, kad oras galėtų pratekėti ir neliktų vakuumo. Jeigu butelis įkištas dugnu, reikia įterpti plėstuvą į atvirą butelio kaklelį ir užpildyti gipsu. Kai gipsas prilips prie plėstuvo, reikia jį patraukti ir pašalinti butelį.

Kitas metodas — klizmos, bet jis mažiau patikimas.

Gulėdami daržinėje mes su Ursula išgirstame, kad lauke pradeda lyti. Lietaus lašai, atsimušę į čerpes, nuteka nuo stogo. Šviesa languose atrodo blankesnė, tamsiai pilka, girdėti, kaip kažkas bėga slėptis nuo lietaus, taškydamas balas. Juodai balti viščiukai — invalidai sulenda per skyles medinėje sienoje ir purtydamiesi džiovinasi plunksnas.

Aš klausiu: „Ką dar apie Denį sakė per televiziją?“

Denį ir Betę.

Klausiu: „Kaip manai, ar Jėzus iš karto žinojo, kad yra Jėzus, ar jam apie tai pasakė mama ar kas nors kitas, ir jis tiesiog priprato prie tos minties?“

Silpnas gurktelėjimas pasigirsta iš mano glėbio, bet tai sklinda ne iš manęs.

Ursula iškvepia orą ir vėl šniurkšteli nosimi. Jos rankos apglėbia, glosto mane. Plaukai išsidraiko man ant kojų. Jos šilta švelni ausytė nugrimzta į mano pilvą.

Pro marškinius nugarą bado stagarai.

Viščiukai krebžda šiene ir dulkėse. Vorai mezga voratinklius.

38 skyrius

Jei nori padaryti ausies žvakutę, reikia paprasčiausią popieriaus lapelį susukti vamzdeliu. Tai ne stebuklas. Tiesiog pasinaudoji tuo, ką žinai.

Dar yra visokių liekanų ir nuotrupų tų žinių, kurias įgijau mokydamasis medicinos mokykloje ir kuriomis dalinuosi su atvykusiais į Dansboro koloniją vaikais.

Tikriausiai reikia įdėti labai daug pastangų, kad ir tavo gyvenime įvyktų tikras stebuklas.

Denis ateina pas mane visą dieną mūrijęs akmenis lietui lyjant ir pasiskundžia, kad ausyje tikriausiai susidarė kamštis, nes negirdi. Jis atsisėda ant kėdės virtuvėje, o Betė stovi, užpakaliu atsirėmusi į virtuvinę spintelę prie galinių durų. Denis sėdi ant kėdės, vieną ranką padėjęs ant stalo.

Liepiu jam sėdėti ramiai.

Sukdamas popierių į vamzdelį, aš sakau: „Tai tik prielaida, bet manau, kad Jėzui Kristui teko daug mokytis, kad galėtų būti geru Dievo Sūnumi.“

Liepiu Betei išjungti šviesą virtuvėje ir įkišu vieną plono popierinio vamzdelio galą į ankštą tamsų Denio ausies tunelį. Ausyje išaugę keli plaukeliai, bet mes neaptarinėjame galimybės užsidegti, kaip darytų kiti žmonės. Stengdamasis neįkišti per giliai, įsuku vamzdelį į ausį tiek, kad jis tvirtai laikytųsi.

Kad galėčiau susikaupti, stengiuosi negalvoti apie Peidž Maršai ausytę.

„Ar gali taip būti, kad Jėzus savo gyvenimą nugyveno nelabai teisingai, — kalbu, — iki pat tos akimirkos, kai įvyko vienintelis stebuklas?“

Denis sėdi ant kėdės tamsoje, su ausyje styrančiu vamzdeliu.

„Kodėl mes niekur negalime pasiskaityti apie tai, ar pirmieji Jėzaus darbai buvo sėkmingi, — sakau, — ar jis tikrai nepadarė didelių stebuklų iki savo trisdešimtojo gimtadienio?“

Betė išsitraukia iš aptemptų džinsų kišenėlės žiebtuvėlį, uždega juo virtuvinį degtuką ir atneša mažytę liepsnelę per kambarį iki Denio galvos. Aš uždegu popierinio vamzdelio galą.

Degtukas pripildo patalpą sieros kvapo.

Nuo degančio vamzdelio galo vingiuoja dūmai, o Denis klausia: „Man juk neskaudės?“

Liepsna pakrypsta link jo galvos. Apdegęs vamzdelio galas susisuka ir prasiplečia. Juoduose popieriaus pakraščiuose žioruoja oranžinės kibirkštėlės, degantys popieriaus kąsneliai kyla link lubų. Kai kurie gabalėliai susisuka ir nukrenta žemyn.

Štai iš kur toks pavadinimas. Ausies žvakutė.

Sakau: „O kas, jei Jėzus visą gyvenimą darė gerus darbus kitiems žmonėms, na, žinai, padėdavo senutėms pereiti gatvę ar perspėdavo, kai palikdavo įjungtus automobilio žibintus?“ Sakau: „Na, nebūtinai tai, bet pagavai mintį!“

Stebėdamas kaip ugnis vis labiau artėja prie Denio ausies, kalbu: „Gal Jėzus metų metus darbavosi su tinklais ir kitokiais žvejybos įrankiais? Turiu galvoje tą atsitikimą su Lozoriumi, manau, tai galėtų būti kažkaip susiję, tiesa?“

Denis, užvertęs akis, mėgina įžiūrėti kaip arti jo yra liepsna ir sako: „Bete, ar manęs neapdegins?“

Betė pažvelgia į mane ir klausia: „Viktorai?“

Aš atsakau: „Viskas gerai!“

Dar smarkiau atsirėmusi į virtuvinės spintelės kraštą nusuka veidą, kad nematyčiau, ir ištaria: „Tai panašu į kažkokį keistą kankinimo būdą.“

„Gali būti, — sakau, — gali būti, kad Jėzus iš pradžių ir pats netikėjo esąs Dievo sūnus!“