Чак Паланик - Pasprink

Jos senasis gynėjas su žmona.

Visi mano užrašai kaip būti Fredu Hastingsu liko namuose. Negaliu prisiminti, ką vairuoju fordą ar dodžą. Kiek reikėtų turėti vaikų. Kokia spalva galų gale išdažėme valgomąjį. Negaliu prisiminti nė menkiausios detalės, kaip turėčiau gyventi.

Peidž tebesėdi kėdėje, aš prieinu arčiau, uždedu ranką ant jos balto chalato peties ir sakau: „Kaip jaučiatės, ponia Mančini?“

Siaubinga pilkai žalia ranka pakyla ir pasisupa, rodydama tarptautinį ženklą, reiškiantį po truputį. Užsimerkusi nusišypso ir sako: „Tikėjausi, kad tai Viktoras?

Peidž peties truktelėjimu numeta mano ranką.

O aš tariu: „Maniau, kad labiau jums patinku.“

Sakau: „Viktoras niekam nepatinka?

Mano Mamulė atkiša pirštą į Peidž ir klausia: „Tu myli jį?“

Peidž žiūri į mane.

„Jį, Fredą, — sako Mamulė, — ar myli jį?“

Peidž pradeda spragsėti šratinuku, greitai. Nežiūrėdama į mane, vartydama savo užrašus, sako: „Taip?

Mamulė nusišypso. Tada atkiša pirštą į mane klausdama: „O tu myli ją?“

Gal tik kaip dygliakiaulė myli rąstą, jei galima tai vadinti meile.

Kaip delfinas myli baseino pakraščius.

Ir sakau: „Manau, taip?

Mamulė įsiremia smakru į kaklą ir, išpūtusi akis, sako: „Fredai“

Atsakau: „Na, gerai, myliu ją.“

Ji vėl pasideda tuos klaikius pilkai žalius pirštus ant išsipūtusio pilvo ir sako: „Jums taip pasisekė? Užmerkia akis ir ištaria: „Viktoras nemoka mylėti žmonių?

Tęsia: „Labiausiai bijau to, kad po mano mirties pasaulyje nebeliks nei vieno, kas mylėtų Viktorą?

Tie prietrankos seniai. Žmogaus griuvėsiai.

Meilė — tai pliurpalai. Emocijos — pliurpalai. Aš esu uola. Šunsnukis. Bejausmis šiknius, ir tuo didžiuojuosi.

Ko nedarytų Jėzus?

Jeigu reikia rinktis būti nemylimu ar būti pažeidžiamu, jautriu ir emocionaliu, tai galite susikišti savo meilę į vieną vietą. Tai, ką pasakiau apie meilę Peidž yra melas arba pažadas. Aš nežinau. Bet tai buvo pokštas. Dar didesnė krūva mėšlo. Nėra jokios sielos ir esu visiškai tikras, kad neapsižliumbsiu.

Mamulė vis dar užsimerkusi, o smakras ritmiškai susitraukinėja.

Įkvėpk. Iškvėpk. Įsivaizduok, kad tavo kūną slegia didelis svoris, spaudžia rankas ir kojas, vis labiau ir labiau.

Ir ji užmiega. Peidž atsikelia nuo kėdės, pamoja galva durų pusėn ir nuseku paskui ją į koridorių.

Ji apsižvalgo aplink ir klausia: „Nori nueiti į koplyčią?“

Aš nesu tam nusiteikęs.

„Pasikalbėti“, — sako.

Gerai. Eidamas sakau: „Ačiū, kad sugrįžai. Kad melavai, norėjau pasakyti?

Peidž taria: „O kas sakė, kad melavau?“

Ar tai reiškia, kad ji mane myli? Tai neįmanoma.

„Gerai jau, — sako, — gal kiek išgalvojau. Tu man patinki. Truputį.“

Įkvėpk. Iškvėpk.

Koplyčioje Peidž uždaro paskui mus duris ir paragina: „Paliesk? Prispaudžia mano delną prie savo plokščio pilvo: „Aš matavausi temperatūrą. Vaisingos dienos praėjo?

Jausdamas įtampą kažkur žemai žarnose, sakau: „Taip? Gal tai aš kaltas?

Tania su savo guminiais subinės žaisliukais.

Peidž apsisuka, pasitraukia nuo manęs ir lėtai, nežiūrėdama į mane, sako: „Nežinau, kaip tai pasakyti?

Saulė šviečia pro spalvotą lango stiklą, visa siena sudaryta iš šimtų atspindžių. Šviesaus medžio kryžius. Simboliai. Altorius ir Komunijos taurė. Peidž nueina ir atsisėda ant vieno iš suolelių, klaupto, ir atsidūsta. Viena ranka suspaudžia bloknoto viršutinę dalį, o kita pakelia keletą susegtų popieriaus lapų ir parodo kažką raudoną, gulintį po jais.

Mamulės dienoraštis.

Paduoda man dienoraštį ir sako: „Gali pats patikrinti faktus. Siūlau taip padaryti. Dėl šventos ramybės?

Aš paimu knygutę su visais tais prikraigliojimais. Na, gerai, itališkais prikraigliojimais.

O Peidž sako: „Vienintelė gera naujiena yra ta, kad nėra jokio patvirtinimo, jog buvo pasinaudota mums žinomo istorinio asmens genetine medžiaga?

Visa kita sutampa, sako ji. Datos, klinikos, specialistai. Ir dvasininkai, su kuriais kalbėjosi, patvirtino, kad pavogtoji medžiaga buvo vienintelė autentiška apyvarpė. Ji sako, kad tai Romoje sukėlė milžinišką politinį skandalą.

„Kita gera žinia yra ta, — tęsia, — kad aš niekam nepasakiau, kas tu esi?

Jėzus Kristus, — atsakau aš.

„Noriu pasakyti, kas tu esi dabar“, — sako.

Atsakau: „Aš tik nusikeikiau?

Jaučiuosi lyg būčiau sužinojęs blogus biopsijos rezultatus. Klausiu: „Ką visa tai reiškia?“

Peidž gūžteli: „Kai pagalvoji, tai nieko? Ji linkteli galva link dienoraščio mano rankoje ir sako: „Jei nenori susigadinti gyvenimo, siūlau jį sudeginti?

Klausiu, kaip tai paveiks mūsų santykius, jos ir mano.

„Mums nereikėtų daugiau matytis, — sako. — Jeigu apie tai klausi?

Klausiu jos, juk netiki šita nesąmone?

O Peidž ištaria: „Mačiau, kaip tu elgeisi su pacientėmis, kaip po pokalbio su tavimi jos atgaudavo ramybę? Sėdėdama atsiremia alkūnėmis į kelius, rankomis parėmusi smakrą sako: „Tiesiog negaliu atmesti galimybės, kad tavo motina sako tiesą. Ir nei vienas iš tų italų, su kuriais kalbėjausi, negalėjo paneigti. Galvoju, o gal tikrai esi tas nuostabusis dangiškasis Dievo sūnus?“

Palaimintasis ir tobulasis Dievo žemiškasis apsireiškimas.

Kažkoks kamuolys pakyla iš skrandžio į gerklę ir burnoje pajuntu rūgšties skonį.

RYTINIS PYKINIMAS nėra tinkamas žodis, tačiau jis pirmasis ateina į galvą.

„Nori pasakyti, kad miegi tik su mirtingaisiais?“ — klausiu.

Peidž, palinkusi į priekį, pasižiūri į mane tokiu pat gailesčio kupinu žvilgsniu kaip administratorė, įrėmusi smakrą krūtinėn, pakėlusi aukštyn antakius, ir sako: „Labai atsiprašau, kad man teko įsipainioti. Pažadu, niekam neprasitarsiu apie tai?

O mano Mamulė?

Peidž atsidūsta ir gūžteli pečiais. „Čia viskas paprasta. Jos psichika nestabili. Niekas ja nepatikės.“

Ne, aš klausiu ar ji greitai mirs.

„Tikriausiai, — sako Peidž, — nebent įvyktų stebuklas?

37 skyrius

Ursula stabteli atsikvėpti ir žvilgteli į mane. Ji papurto vienos rankos pirštus, suspaudžia riešą kita ranka ir sako: „Jei muštum sviestą, viskas būtų baigta prieš pusę valandos.“

Aš atsiprašau.

Ji spjauna ant delno, suima į saują mano pimpalą ir nusistebi: „Tai nepanašu į tave?

Bet aš ir pats nebežinau, koks esu iš tikrųjų.

Žinoma, tai tik dar viena 1734 metų diena ir mes voliojamės daržinėje ant šieno. Guliu susidėjęs rankas už galvos, o Ursula susirangiusi šalia. Mes judame lėtai, nes išdžiūvęs šienas duria net pro drabužius. Abu žiūrime viršun į gegnes, medines atramas ir drobes po stogo čerpėmis. Ant ilgų voratinklių kabo vorai.

Ursula pradeda tampyti ir klausia: „Matei Denį per televiziją“

Kada?

„Vakar vakare?“

Kodėl?

Ursula pakrato galvą: „Dėl kažkokių statybų. Žmonės skundžiasi, jiems atrodo, kad tai kažkokia bažnyčia, o Denis nesako!“

Liūdna, bet žmonės nesugeba susitaikyti su tuo, ko nesupranta. Kaip norime visur užklijuoti etiketes, viską išsiaiškinti ir išnagrinėti. Net ir nepaaiškinamus dalykus. Net Dievą.

SUMAŽINTI ĮTAMPĄ nėra teisingiausias apibūdinimas, bet jis pirmasis ateina į galvą.

Sakau, kad tai ne bažnyčia. Užmetu kaklaraištį ant peties ir išsitraukiu iš kelnių marškinius.

Ursula sako: „Bet per televiziją sakė, kad bažnyčia.“ Pirštų galiukais spaudžiu aplink bambą, lotyniškai umbilicus, tačiau pilvo palpavimas neleidžia padaryti galutinių išvadų. Plekšnoju ir klausausi ar nėra garso pakitimų, kurie gali reikšti, kad yra sukietėjimų, tačiau ir tai nėra pagrindas galutinei diagnozei.