Ellen Sussman: Viena diena Paryžiuje

– Mes negalime taip elgtis, tiesa?

– Turime taip elgtis.

Saimonas prisitraukė jos veidą arčiau ir pabučiavo.

– Kodėl? – paklausė Džousė.

– Turiu tikėti tuo, ką jaučiu. Aš žinau, kas yra meilė – myliu savo žmoną, myliu sūnų, nemeluosiu tau. Tačiau dar niekada neišgyvenau tokio... nežinau net kaip pavadinti... poreikio . Aistros . Niekada nebuvau to patyręs... – Saimonas priglaudė ją prie savęs ir baigdamas sakinį sušnibždėjo į ausį: – anksčiau.

Džousė akimirką žvelgė į jį.

– Aš nežinau, kas tai yra, – pasakė. – Esu turėjusi vaikinų, bet dabar visai kas kita, nei būdavo su jais. Kas tai?

– Pabučiuok mane, – paprašė Saimonas.

*

Džousė girdi, kaip batų pardavėja ir jos mokytojas kalbasi tarpusavyje. Girdi žodžius petite amie , tai reiškia „mergina“.

– Ar jūsų merginai dažnai taip nutinka?

Mokytojas nebando nieko aiškinti.

– Ne, – atsako. – Šiandien ji nekaip jaučiasi.

Džousė nusiplauna rankas mažoje praustuvėlėje parduotuvės tarnybinėse patalpose ir svarsto, gal galėtų įsimesti batų porą į rankinę. Gyvenime dar niekada nevogė iš parduotuvės, bet kas žino, ką gali iškrėsti dabar? Pardavėja nenorėjo įleisti Džousės į savo kiauliškos parduotuvėlės tualetą, tačiau Džousė vis tiek nužingsniavo tiesiai už užuolaidų ir susirado tualetą nusivemti, nes visai netroško to daryti ant balto marmuro grindų. Ji paima raudonus batus – jie primena Dorotės iš „Ozo šalies burtininko“ batelius – ir sukaukši kulniukais.

Visur gerai, namie geriausia.

Vis dėlto kodėl ji turėtų skristi namo sekmadienį? Kodėl nepasilikus Paryžiuje ir netapus Nikò mergina ir brangių batų vagiše?

Džousė pastato batelius atgal ant lentynos. Ir grįžta į salę.

– Ça va? – klausia Nikò. Atrodo susirūpinęs. Jai topteli, kad dauguma jo mokinių tikriausiai nėra nėščios kvanktelėjusios moterys.

– Ça va , – atsidūsta Džousė ir šypteli. Vargšas vaikinas. Jis vertas geresnės merginos. – Nebenoriu tų batų, – sako ji pardavėjai. – Atrodo, esu jiems alergiška.

Nikò linkteli, paima ją už rankos ir išsiveda lauk.

– Ar tavo vaikinas žino? – klausia jis, kai juodu jau stovi gat-vėje susiglaudę, minioje apsipirkti išėjusių žmonių, avinčių kuo neįprasčiausiais batais.

Džousė visai nenustemba, regis, šis mokytojas – visų galų meistras. Tai kodėl negalėtų įspėti jos paslapčių? Ji purto galvą.

– Ar jis apsidžiaugs? – neatlyžta jis.

– Taip, – patikina ji. – Labai apsidžiaugs.

– Tai gerai, – sako Nikò. – Kartą turėjau merginą, kuri mane metė, o po mėnesio paskambino ir pasakė, kad laukiasi. Ji norėjo gimdyti kūdikį. Pasakiau, jog auginsiu vaiką su ja. Ji pareiškė išvykstanti gyventi į Maroką ir pažadėjo retkarčiais atsiųsti vaiko nuotraukų. Nuo to laiko nieko iš jos negirdėjau.

– Tai siaubinga.

– Visą laiką apie tai galvoju. Dabar bambliui turėtų būti treji. Slampinėju po žaidimų aikšteles ir ieškau jo. Arba jos.

Dangų sudrebina griaustinis.

– Susiraskime kokią saugią vietelę, – pasiūlo Nikò, – kol neužlijo.

Tačiau dangus pratrūksta akimirksniu ir juos ima merkti lietus. Džousė pajunta, kaip Nikò apkabina ją per nugarą ir nusiveda rue de Grenelle . Lietus jai nė motais, jo ranka ant juosmens irgi nė motais. Nusprendžia leisti sau plaukti pasroviui. Taip lengviau, nei buvo kiekvieną dieną kelias pastarąsias savaites.

Nikò atidaro duris ir leidžia jai įeiti pirmai. Tai nedidelis muziejus, nors visai nepanašus į muziejų. Lubos skliautinės, sienos ir grindys šviesaus marmuro. Užrašas skelbia: MUSÉE MAILLOT. Už atitvaro stovintis paauglys berniokas čiaumoja gumą ir nė nepakelia akių. Džousė apsidairo – nepastebi, kad viduje būtų daugiau žmonių. Priešais juos stovi milžiniška nuogo vyro statula.

Nikò nusiveda ją prie kasos ir nuperka du bilietus.

– Galiu susimokėti, – sako Džousė.

– Ne. Prašau leisti man.

Berniokas susprogdina gumos burbulą ir paslepia savo komiksų knygą. Paduoda jiems du bilietus ir lankstinuką „Merilina Monro: paskutinės nuotraukos“.

Juodu praeina pro užtvarą. Nėra kam parodyti bilietų. Atsisukusi Džousė pamato, kad berniokas ir toliau skaito komiksus. Akimirką jis atrodo panašus į Bredį – rimtas ir drovus. Į tą Bredį, koks jis buvo prieš tapdamas žvaigžde. Ankstesnį Bredį.

Džousė paliečia ranka pilvą. Nebepykina, bet dabar jai sukasi galva, jaučiasi kiek apkvaitusi. Dar niekada nebuvo nėščia, niekada nesvarstė galimybės turėti kūdikį. Manė, tai bus dar negreitai, kai ištekės, o mokytojavimą pakeis pjesių rašymu – tikrąja savo aistra. Įsivaizdavo, kad turės jauną vyrą, namelį kaime, porą didelių šunų, daržą.

Bet ji laukiasi neturėdama nei vaikino, nei darbo, nei namo, nei šunų. Iš tiesų tai tik tiek ir teturi. Šitą kūdikį.

Ji neturi jokių teisių į šį kūdikį. Prisimena Saimono žmoną per laidotuves, jos pelenų pilkumo odą, bejausmes pavandenijusias akis. Ji neprisiminė Džousės. Linktelėjo priimdama nieko nereiškiančią užuojautą. Niekas nebūtų galėjęs prasiskverbti pro tą sielvartą. O kokią teisę Džousė turi į savo sielvartą?

– Ji labai liūdna, tiesa? – sako prancūzų kalbos mokytojas.

Džousė pakelia akis. Merilina Monro spokso į ją truputį pravėrusi lūpas, primerktomis akimis. Atrodo apsvaigusi nuo sekso, nuo girtuoklysčių ir nuo mirties. Atrodo sultinga, prisirpusi ir pasiruošusi mirti. Džousės akys pritvinksta ašarų. Ji žengteli atatupsta, toliau nuo to viliojančio žvilgsnio. Juodu galerijoje, kurioje pilna Merilinos. Kiekvienoje nuotraukoje – o nuotraukos didžiulės, vos telpančios į salę – Merilina. Merilina atlošusi galvą, su veide sustingusia šypsena. Merilina, traukianti cigaretę. Susiraukusi Merilina. Merilina, įsitaisiusi ant kušetės, ranką pasidėjusi ant klubo linkio ir siūlanti save. Mylėkite mane .

– Ji nusižudė po trijų dienų, kai buvo padaryta ši nuotrauka, – perskaito Nikò iš lankstinuko.

– Matyti, kad jau buvo pasirengusi, – sako Džousė.

– Mirti?

– Atsiduoti mirčiai. Atrodo, ji jau iš lėto mirė.

– Tu turėsi kūdikį, tiesa?

Džousė žiūri į jį. Į Nikò. Jo akys tokios mielos. Ji įsivaizduoja vaikelį su tokiomis pat akimis. Berniuką, jis laikosi įsikibęs mamai į ranką ir eina per turgų Marakeše. Su kupeta smėlio spalvos plaukų, visi sustoja paspoksoti į tokį mielą vaiką.

– Taip, – sako ji. Tą akimirką, kai ištaria šį žodį, tai tampa tiesa. – Jis mano.

– Bus berniukas?

– Manau, kad taip, – sako ji. Pilve ji nešioja Saimono sūnų. Tai neteisinga. Jo žmona nebeturi nieko. O ji turi.

– Tavo vaikinui labai pasisekė.

Ji nusišypso. Šypsena staiga dingsta ir iš akių pasipila ašaros.

– Atleisk, – sako Nikò.

– Ne, ne. Tai tik dėl nuotraukų, – sako jam Džousė. – Jos tokios liūdnos. Pažvelk į aną. – Ji pasisuka į sieną ir šešėlyje skendintį Merilinos veidą. Girdi, kaip lietus barbena į kiemelį dengiantį stiklinį stogą. Tai primena nelaimę pranašaujančią filmo melodiją – artinasi armija arba pamišėlis tuoj įsiverš į kažkieno namus. Džousė apsikabina save rankomis. Jos oda vis dar drėgna nuo lietaus, staiga ji pasijunta sušalusi.

– Ar tik ji neturėjo meilės romano su prezidentu Kenedžiu? – klausia Nikò.

– Regis, turėjo, – sako Džousė. – Akivaizdu, kad tais laikais Amerikos prezidentai sugebėdavo išsukti uodegą.