Ellen Sussman - Viena diena Paryžiuje

– Liaukis.

*

– Tu patiktum mano tėvui, – sako Džousė Nikò. Jie stovi vienas šalia kito ir spokso į Merilinos nuotrauką – ji nuoga, susisiautusi tik į permatomą skraistę.

– O mamai nepatikčiau? Paprastai manimi susižavi mamos.

– Mano mama mirusi.

Ji eina prie kitos nuotraukos ant galerijos sienos – Merilina tingiai traukia cigaretės dūmą.

– Plaučių vėžys. Mirė prieš aštuonerius metus. Per gyvenimą nė cigaretės nesurūkiusi.

– Man labai gaila.

– O tėvas rūkė. Metė tą pačią dieną, kai jai nustatė diagnozę. Tiesa, truputį per vėlai.

– Tu buvai tokia jauna.

– Papasakosiu tau istoriją, kurios niekam nesu pasakojusi. Apie savo motinos mirtį.

Jis atrodo pamalonintas. Šis vaikinas labai jau paprastas.

– Paskutinę žiemą mano tėvai praleido Palm Springse, mėnesį svečiavosi pas mano tetą. Nuskridau ten likus kelioms dienoms iki mamos mirties, o atgal grįžau su tėčiu. Mamos kūną reikėjo parskraidinti, tėtis norėjo palaidoti ją kapinėse netoli mūsų namų. Aš sukroviau mamos drabužius, su kuriais turėjome palaidoti. Tarptautiniame San Fransisko oro uoste mes laukėme bagažo stovėdami prie... – Džousė nutyla. Staiga ji vėl atsiduria ten ir laukia bagažo, o ne pasakoja istoriją. Palm Springse kepino karštis, o čia šalta netgi oro uoste. Jos paltas supakuotas lagamine, todėl ji stovi kalendama dantimis ir laukia, kol atveš bagažą.

– Prie ko?

– Nežinau, kaip pavadinti.

– Ką pavadinti?

– Tą daiktą, ant kurio sumetami lagaminai. Tai... o Dieve, negaliu prisiminti net angliško žodžio.

– Le carrousel de bagages ?

– Taip. Tas įrenginys.

– Pasakok.

Džousė pajunta, kaip ją apima panika. Apsidairo. Merilina, cigaretė, martinis, papūstos lūpos, ilgi lakuoti nagai. Merilina, Merilina. Ji apgirtusi nuo Merilinos.

– Stovėjome ten laukdami bagažo ir pirmiausia pasirodė batas – ne lagaminas, o tik vienas batas. Apvažiavo takeliu ratą, visi jį apžiūrėjo. Kai batas antrą kartą važiavo pro mane, aš jį atpažinau. Tai buvo tamsiai mėlynas mano mamos batas. Kažkas nusijuokė. Čiupau ir pasikišau jį po pažastimi kažkodėl susigėdusi. Tada pasirodė apatiniai – nejuokauju, gėlėtieji mamos apatiniai. Tie, kuriuos buvau paėmusi iš jos stalčiaus ir su kuriais norėjome ją palaidoti. Tada palaidinė. Persikų spalvos šilkinė palaidinė, ją mama apsivilkdavo ypatingomis progomis. Nupleveno žemyn, tarsi ją vilkėtų koks sumautas vaiduoklis. Rinkau drabužius ir gniaužiau glėbyje. Jos liemenėlę. Įsivaizduok, kaip visi spoksojo. Ant takelio nukrito C dydžio rausva mamos liemenėlė. Mano tėvas atsitraukė. Pagaliau pasirodė ir mano lagaminas – praviras, daiktai virsta lauk. Čiupau lagaminą ir ėmiau viską kimšti atgal.

Džousė verkia, ašaros ritasi skruostais, o ji negali liautis. Nikò prisitraukią ją ir apkabina. Ji nesipriešina. Nusišluosto byrančias ašaras, bet jos nesiliauja.

Saimono nebėra.

*

– Sėdėjau automobilyje kitapus gatvės. Laukiau, kol tavo tėtis išvažiuos.

Džousė ištiesia ranką ir uždeda Saimonui ant krūtinės.

– Norėjau prieiti prie jo ir pasakyti: „Aš Džousės vaikinas. Jai nereikia kito.“

– Bet tai netiesa. Nesi mano vaikinas. Tu kitos moters vyras. Tu esi vyras, su kuriuo aš einu paslapčiomis susitikti ir pasimylėti. Dėl tavęs net nebesikalbu su geriausia drauge.

– Liaukis.

– Negaliu savo tėvui suteikti vienintelio malonumo.

– Žinau, Džouse. Todėl ir sėdėjau automobilyje pastarąsias dvi valandas.

– Šįvakar turi nueiti į Bredžio spektaklį. Jis prasidės po valandos.

– Negaliu ten eiti.

– Mes galime palaukti. O Bredis palaukti negali.

– Negaliu tau duoti nieko daugiau.

– Žinau. Daugiau man nė nereikia.

– Tau reikia vyro, kurį galėtum pristatyti savo tėvui.

– Kodėl atvažiavai? Ko nori?

– Noriu tavęs.

– Nebelyja, – sako Nikò. – Eime pietauti.

Rankinėje susiradusi drėgną servetėlę Džousė nusišluosto veidą. Verkti jau liovėsi, bet peršti odą. Sužinojusi apie Saimoną – tą šeštadienio rytą Vitnė jai paskambino ir liepė įsijungti televizorių – ji negalėjo verkti, negalėjo nei klykti, nei draskytis. Sėdėjo apstulbusi prie savo kompiuterio ir naršė internetą stengdamasi surasti viską, kas tik įmanoma, apie nedidelio lėktuvo katastrofą kalnuose netoli Santa Barbaros. Telefonas nesiliovė skambėjęs, bet ji nė karto neatsiliepė. Vėliau gavo daugybę žinučių iš kitų mokytojų, Bredžio klasės draugų, net ilgą verksmingą žinutę nuo Glynisės Džilmor. Prisipažino premjeros vakarą įsimylėjusi Bredį.

Dabar absurdiškas nutikimas, susijęs su motinos mirtimi, išlaisvino jos jausmus. O prancūzų kalbos mokytojas ėmė ir atjojo ant balto žirgo.

Jie paskubomis apleidžia muziejų, tarsi genami alkanų Merilinos akių. Bilietus parduodantis berniokas jiems išeinant nė nežvilgteli.

– Žinau vieną restoraną, – sako Nikò ir paėmęs ją už rankos skubiai nusiveda slidžiomis gatvėmis. Nuo balų ir šlapių automobilių atsispindi saulė, Džousė pasirausia rankinėje akinių tamsintais stiklais. Ji apkvaitusi, mintys klaidžioja tamsiais tuneliais – mama, Saimonas, Merilina. Jai reikia daugiau oro, plaučiai jau plyšta nuo pastangų.

– Voilà , – pareiškia Nikò, tarsi pats būtų įkūręs restoraną ant šio kampo, tarsi pats būtų atsakingas už žaviai geltonas jo sienas, melsvas staltieses ir daugybę gėlių. Jis perkėlė juodu į Provansą ir Džousė giliai įkvepia. – Patinka? – klausia jis didžiuodamasis.

– Labai.

– Žinojau, kad patiks, – sako jis.

Jie įsitaiso nedidelės salės tolimiausiame kampe ir Nikò užsako picket rožinio vyno.

Kol jis kalbasi su padavėja, Džousę mintys neša tamsiais keliais į Saimono laidotuves. Net šis linksmas restoranėlis negali jos išgelbėti.

Prisimena Saimono žmoną, Bredžio motiną, bažnyčios priekyje. Pasitraukusi toliau nuo savo seserų, motinos ir draugų ji sustojo priešais du karstus. Niekas nedrįso prie jos prieiti. Tai buvo jos gedulas, gniuždantis praradimas. Parklupusi ant kelių ji ėmė raudoti ir tas garsas aidėjo visoje bažnyčioje. Džousė apsigręžė ir nuėjo atgal prie savo automobilio, kurį buvo palikusi beveik už mylios, nes susirinko didžiulė minia žmonių. Eidama tą ilgą kelią ji taip gniaužė kumščius, kad nagai iki kraujo susmigo į delnus. Ji prarado Saimoną, o dabar prarado ir teisę į sielvartą.

Mylėk mane . Džousė nė nenutuokė, kad gyvenime jai reikia tokios aistros, kuri visai išmuštų iš pusiausvyros, neštų pražūtin. Visada manė esanti pernelyg paviršutiniška meilei. Tačiau su Saimonu ji visai prarado orientaciją, atsidavė jausmams. Ir meilė pripildė ją, praturtino, suteikė pilnatvės.

– Mano vaikinas mirė, – sako ji garsiai.

Nikò nustebęs žiūri į Džousę. Padavėja atneša picket vyno, juodu tyli, kol ji pripila taures. Padėjusi ant stalo valgiaraštį padavėja nueina.

– Aš melavau, – sako Džousė. – Atvykau čia ne su drauge. Esu viena. Turėjau skristi į Paryžių su juo. Su Saimonu.

– Kas jam nutiko? – švelniai teiraujasi Nikò.

– Prieš tris savaites jis pasiėmė savo sūnų Bredį į Santą Barbarą apžiūrėti universiteto. Saimonas pilotavo nuosavą lėktuvą – buvo geras pilotas, skraidė daug metų. Niekas nežino, kas nutiko. Lėktuvas nukrito kalvose šalia Santa Barbaros. Abu žuvo.

– Dieve mano.

– Su niekuo negalėjau apie tai pasikalbėti. Iš pradžių nuo visų slėpiau mūsų santykius. Dabar turiu slėpti ir savo sielvartą. Buvau jo meilužė, ne žmona.