Ellen Sussman - Viena diena Paryžiuje

– Ei, Džouse, ateikite čia, – šūktelėjo Bredis iš kito kambario galo.

Džousė pakėlė akis. Bredis paprastai vadindavo ją panele Felton. Ji primygtinai prašė, kad mokiniai vadintų ją Džouse, ir matė, kaip sunkiai jie prisiverčia kreiptis vardu, tokiu vaikišku vardu vadinti mokytoją, jauną mokytoją, kuri rengiasi visai kaip jie, mokytoją, kuri negali pakęsti jokių užuominų į išskirtinumą, nebent to būtum pats nusipelnęs.

Jis stovėjo prie užkandžių stalo, rankoje laikė plastikinę taurę, tarsi joje būtų koks džinas su toniku, o kita buvo apkabinęs patrauklią vyresnę moterį. Tai buvo naujasis Bredis, spektaklio žvaigždė.

Džousė ėjo prie jo ir mintijo: „Taip, jis bus visai toks pat kaip tėvas: štai toji drąsi šypsena, įžūliai pakelta galva.“ Džousė stabtelėjo ir kažkas atsitrenkė į ją iš nugaros. Patraukli moteris, kurią Bredis laikė apkabinęs, buvo jo motina. Džousė ėjo susipažinti su savo meilužio žmona.

– Mama, čia Džousė. Panelė Felton. Režisierė!

Džousė paspaudė moteriai ranką nepakeldama nuo tos rankos akių, paskui, pastebėjusi žiedą su deimantu, pažvelgė aukštyn, į šiltas akis ir plačią šypseną. Ant aukšto skruostikaulio buvo matyti mažulytis pusmėnulio formos randas.

– Noriu jums padėkoti, – tarė moteris. Jos balsas buvo žemas ir meilus. Nuostabus balsas.

Džousė, kuri niekada neieškodavo žodžių kišenėje, stovėjo be žado. Moteris delnu perbraukė jos ranka aukštyn ir užlaikė ant žasto.

– Jūs tiek daug dėl jo padarėte, – sukuždėjo ji it sąmoksli-ninkė.

– Mama, – nepatenkintas burbtelėjo Bredis.

– Jis šaunus, – kvailai tarė Džousė, tarsi tik tiek tesugebėtų išspausti.

– Jis nuostabus, – patikslino moteris. – Bet iki šiol niekas to nežinojo. Tik mudu su jo tėvu. Net pats Bredis nežinojo.

Džousė spoksojo į ją.

– O štai jūs tikriausiai žinojote, – neatstojo moteris.

– Mama. – Bredis papurtė galvą. – Tėvai ir mokytojai niekada neturėtų susitikti. Tai žmogų žemina.

– Ar jau susipažinote su mano vyru?

– Ne.

– Jo, – paprieštaravo Bredis. – Anądien per repeticiją.

– Pamiršau. Ar jis šįvakar atėjo?

Džousė žinojo, kad Saimonas San Fransiske. Ji važiuos ir šią naktį praleis kartu su juo laikiname jo prieglobstyje.

– Jis turi reikalų mieste, – paaiškino Bredis. – Grįš rytoj vakare.

– Jūs puikiai padirbėjote, – pasakė moteris, o jos delnas vis dar lietė Džousės žastą. – Toje vietoje, kur Bredis sako: „Ar tu myli mane“... o gal: „Ar mylėsi mane“... kaip ten...

– Mylėk mane, – patikslino Bredis, jo balsas švelnus, o akys paslėptos po plaukų uždanga.

– Taip, tikrai, – tęsė jo mama. – Kai jis ištarė tai merginai – ji taip puikiai vaidino ir yra tikra gražuolė... na, aš vos neapsiverkiau. Nežinau kodėl. Tiesiog... labai mane sujaudino.

– Ta pjesės vieta išties jaudinanti, – sutiko Džousė.

Moteris buvo labai miela. Šilta, tiesi ir energinga. Džousė būtų norėjusi pamatyti žiežulą. Deja, ši moteris tik nusišypsojo ir tarė:

– Jūs talentinga.

Juodu kopė laiptais į trečią aukštą. Džousė žvelgė į kiekvienas šio Rusų kalvos daugiabučio duris ir mintyse meldė: „Tik neišeikite.“ Ji nė neįsivaizdavo, ką Saimonas pasakytų savo kaimynams. Čia mano sūnaus mokytoja! Čia mano meilužė! Čia Džousė. Susipažinau su ja prieš kelias savaites, o dabar veduosi namo, išbandysime greituką!

Jis atrakino savo butą ir Džousė puolė į tamsų kambarį. Uždaręs paskui save duris Saimonas ištiesė ranką, surado ant sienos jungiklį ir įjungė šviesą. Tada priėjęs iš už nugaros ją apkabino.

– Tu drebi, – pasakė.

– Aš bijau. Jaučiuosi lyg vagis, besilaužiantis į svetimus namus.

Saimonas apsuko ją.

– Pažvelk į mane. – Jis kilstelėjo jos smakrą.

Ji pažvelgė jam į akis ir nusišypsojo. Žiūrint į jį viskas tapo paprasta. Saimonas atrodė toks ramus, tarsi būtų visiškai natūralu, kad jie stovi čia apsikabinę ir žvelgia vienas į kitą. Galbūt jos baimės vaikiškos, gal tai nebrandžios moters reakcija. Vyresnei nebūtų virpėjusios kojos.

– Susipažinau su tavo žmona, – pasakė ji.

– Ššš, – nutildė jis lenkdamasis jos pabučiuoti. Džousė jautė, kaip daužosi jos širdis prie pat jo krūtinės. O paskui paskendo bučinyje ir akimirką pamiršo viską pasaulyje. Kai Saimonas atitraukė lūpas, ji sulaikė kvėpavimą. – Kas negerai? – paklausė jis.

– Čia jos butas, – tarė ji.

– Ne. Jis mano, iš tikrųjų. Na, priklauso mums abiem, bet ji retai čia būna. Pasilieku čia, kai turiu susitikti su kuo nors vėlai vakare arba ankstyvą rytą. Labai retai pasiliekame čia atvykę į kokį renginį arba vakarienės.

Džousė atsitraukė nuo jo ir apsidairė. Kambarys buvo vyriškas – visur oda ir tamsus medis, vieną sieną puošė paveikslas, vaizduojantis šaltą mėlynos spalvos vandenyną. Kambario viduryje ant vielos kabėjo lėktuvo modelis. Pakėlusi ranką Džousė palietė sparną ir jis ėmė suktis ore.

– Aš turiu piloto licenciją, – paaiškino Saimonas. – Čia mano Cessna modelis.

Džousė pasižiūrėjo į jį.

– Tavo žmona tobula, – tarė ji. – Noriu pasakyti, visai ne tokia, kokią įsivaizdavau.

– O kokią įsivaizdavai?

– Tokią, kurios galėčiau nekęsti.

– Įsimylėjau tave ne todėl, kad nekenčiu savo žmonos.

– O kodėl mane įsimylėjai? – Džousė nusisuko nuo didžiulės lūžtančios bangos paveiksle ir pažvelgė Saimonui į akis.

– Negalėjau susilaikyti, – paprastai atsakė jis. – Pamačiau tave ant scenos tą dieną... pats nesuprantu... mane it žaibas trenkė. Ar taip būna?

– Ar atsivesdavai čia kitų moterų?

– Ne. Juk sakiau tau. Niekada anksčiau to nedariau.

– Aš tikra kvaiša. Nes tikiu tavimi.

Saimonas čiupo ją į glėbį.

– Prisiekiu.

Juodu bučiavosi ir ji prisispaudė prie jo, apsikabinusi rankomis per liemenį glaudė vis arčiau. Juto: juos skiria pernelyg daug drabužių sluoksnių. Ji ėmė traukti nuo jo paltą.

– Palauk. Čia sulankstoma lova. Turiu ją išskleisti.

Džousė nustebusi apsidairė. Butas buvo vieno kambario ir, aišku, be lovos.

Saimonas priėjo prie sekcijos, pastūmė į šalį knygų lentynas ir pasirodė prie sienos pritvirtinta lova.

– Nuostabu, – nusprendė ji.

Jis patraukė už virvutės ir lova grakščiai nusileido. Buvo tvarkingai paklota, su šviesiai mėlyna patalyne ir pilka antklode.

– Negaliu, – tarė Džousė. Jautė, kaip užgniaužia gerklę.

Saimonas pažvelgė į ją.

– Čia jos lova. Joje tu miegi su savo žmona.

– Džouse.

Ji papurtė galvą.

– Jaučiuosi kaip Snieguolė pas septynis nykštukus – ne savo namuose. Negaliu.

– Patalynė švari. Šįryt perklojau lovą.

– Ne.

Jis priėjo ir vėl ją apkabino.

– Ji niekada nesužinos, – pasakė.

– Eime. Kur nors kitur. Bet kur.

Vėliau jie gulėjo vienas kito glėbyje Clift Hotel viešbučio kambaryje keturioliktame aukšte; buvo pasimylėję, užkandę Ghirardelli šokolado, išgėrę viskio ir dar kartą pasimylėję.

– Kaip sekėsi Bredžiui? – paklausė Saimonas.

Džousė pažvelgė į jį.

– Svarsčiau, kodėl apie tai neklausi.

– Turėjau ten būti.

– Ateisi rytoj.

– Nenorėjau eiti ten su žmona. Nenorėjau stovėti prie jos ir spausti tau rankos. Ji pernelyg gerai mane pažįsta.

Džousė užsiropštė ant jo. Pažvelgė žemyn Saimonui į veidą.