– Nieko baisaus, žmogau. Nekaltinu tavęs. Ji karšta. Tik pa-žvelk. Gali pamanyti, kad ji įsitempusi kalė. Bet ji išties karšta.
– Filipai, – sako Šantalė. Jos balsas graudus.
Nikò prisimena, kaip jį nustebino Šantalės oda. Tą naktį laiveliui siūbuojant ant bangų, o vasaros mėnesienai skverbiantis pro liuką jis iš lėto ją nurengė. Tikėjosi rasti visai ką kita – baltą, saulės nepaliestą odą ir ištįsusį liesą kūną. Tačiau Šantalės oda buvo įdegusi, o kūno linijos dailiai apvalios. Ji gulėjo ant šono ir juodu žiūrėjo vienas į kitą. Jis laukė, kol ji sustabdys jį, kol apsigalvos ir paprašys išeiti, tačiau įdėmiu žvilgsniu, žaisminga šypsena ir tyla Šantalė davė jam leidimą. Jis perbraukė pirštu išilgai banguojančio jos kūno, nuo kaklo link peties, liemens, klubo ir per visą jos nuostabią koją. Šantalės peizažas, pagalvojo.
Seksas iš keršto, priminė jis sau. Šantalei nereikėjo pamatyti to, kas šįryt vyko ant gatvės kampo, kad patvirtintų, ką jau žinojo.
– Papasakok mums apie savo knygą, Nikò, – prašo Šantalė.
Jis nustebęs pasižiūri į ją. Šantalė prisiverčia nusišypsoti. Ar jis prarado ją? Žinoma, kad prarado. Juk niekada net neturėjo.
– Ne dabar, – sako Nikò. – Šįvakar. La Forêt restorane nupirksiu butelį šampano.
Jis prisimena, kokią euforiją vakar sukėlė redaktorės skambutis. Papasakosiu Šantalei, tuojau pat pagalvojo. Ir visą ilgą bemiegę naktį svajojo, kaip ją pradžiugins jo naujiena. Įsivaizdavo subtilius Šantalės klausimus, susižavėjimą, didesnę jos pagarbą. Savo eiles Nikò kruopščiai slėpė ir saugojo, o dabar, užuot, kaip tikėjosi, mėgavęsis jį užplūdusiu išdidumu, jaučia keistą praradimo jausmą. Nejau manė poezija galįs ją pavergti? O gal kvailai vylėsi pavergęs per vieną naktį aistringu seksu?
– Susitinkame septintą? – klausia ji. Žinoma. Penktadieniais vakare jie visada susitinka. Bet dabar viskas kitaip.
Pasirodo padavėjas ir sustato ant staliuko jų kavą.
– Du sucre , – sako Filipas. Padavėjas nuolat pamiršta atnešti cukraus.
– Ar ateisi? – klausia Šantalė Filipo, padavėjui nužingsniavus.
– Šįvakar? Kas žino. Iki vakaro tu jau gali būti pabėgusi su savo amerikiečiu, – atrėžia Filipas.
– Užteks, – sako Šantalė užčiaupdama jį lengvu rankos mostu.
Pribėgęs padavėjas pastato ant stalo cukrinę su gabaliniu cukrumi. Filipas įsimeta tris gabalėlius į puodelį. Visi gurkšnoja kavą. Nikò pažvelgia į jauną porelę prie gretimo staliuko – dabar jie bučiuojasi.
Pagaliau Šantalė pakelia akis į Nikò ir taria:
– Būtų puiku išgerti šampano.
– Tai susitinkame septintą.
– Aš irgi ateisiu, – pareiškia Filipas ir taukšteli tuščią puodelį ant stalo.
Nikò žvilgteli į Šantalę. Ji pasiunčia jam paslapčių kupiną šypseną. Jam? Juk jis net nepažįsta jos, žino tik tiek, kiek patyrė per tą vieną meilės naktį, ir nuo tada kasdien trokšta vis daugiau. Ar tikrai trokšta vis daugiau jos? Net to gerai nežino. Jis juk tik sukčius, poetas, nesusigaudantis savo paties aistrose. Gal jis ilgisi aistros? Ne, trokšta tik meilės, patikina save Nikò.
– Aš pavargau nuo Paryžiaus, – sako Šantalė.
– Kodėl? – klausia jis.
– Čia per daug triukšmo. Pernelyg slogu. Kartais atrodo, kad man trūksta oro.
Nikò apsidairo. Išilgai rue de Paradis mato tarp gyvenamųjų namų įspraustas tabac , papeterie ir plombier . Ši gatvė tokia kaip beveik visos kitos Paryžiaus gatvės, vis dėlto jam patinka, kaip prašvitusi saulė atsimuša aukštuose devynioliktojo amžiaus pa-statų languose, kaip gatvėje išsibarsčiusios kavinės, kaip pro šalį srautu plūsta pėstieji, jie skuba ir yra nekantrūs. Paryžius pakerėjo jį nuo tada, kai sulaukęs aštuoniolikos jis išvyko iš Normandijos ir ten nebegrįžo. Jam patinka net tas negailestingas lietus. Šiandien, nors dangus ir giedras, jis vis tiek laukia audros. Lietus jam tinka – laisvadieniais sulaiko jį namie, tada jis rašo ir klausosi džiazo. Bet Šantalė tikriausiai nepakenčia tokio oro. Ji gimusi saulėkaitai.
– Aš vykstu į Londoną, – sako Filipas. – Rugsėjį.
– Nieko man nesakei, – šnibžda Šantalė.
– Koncertuosime ten... nežinau, gal net ir pasiliksiu. Ko gero, Londone įrašysime bandomąjį albumą. Mano būgnininkas ten turi draugą, kuris tikriausiai įleis mus į studiją.
– Šaunu, – sako jam Nikò.
Filipas dėbteli į jį.
Nikò pasirausia kišenėje, ištraukia porą eurų susimokėti už kavą.
Šantalė žvilgteli į laikrodį. Ieškodama rankinėje pinigų sako:
– Kraustyčiausi į kokią nors šiltesnę vietą. Kur labai daug žalumos.
Metęs ant stalo kelias monetas Filipas greitai nueina, per petį permestas krepšys daužosi jam į nugarą. Nė neatsisveikina.
– Kodėl pasakei jam? – klausia Nikò Šantalės.
– Atleisk.
– Maniau, tai tik tarp mūsų.
– Taip nebūna.
– Kaip nebūna? – Jis bando pažvelgti jai į akis, tačiau Šantalė palenkusi galvą teliūškuoja puodelyje paskutinį gurkšnį espreso.
– Visi su savimi į lovą pasiimame daugybę žmonių. Niekada nebūname ten vieni.
– Jis įsiutęs.
– Todėl, kad pakeičiau taisykles. Neturėčiau žaisti tokio pat žaidimo, kokį žaidžia jis.
– O dabar? Kokį žaidimą dabar žaidi?
Šantalė pakelia akis. Ištiesia ranką ir paliečia jam skruostą.
– Nežinau. Filipas pavertė mane kitu žmogumi. Norėčiau ir vėl tikėti meile.
Tą naktį pasimylėję juodu dar ilgai gulėjo lovoje ir kalbėjosi. Kai Nikò papasakojo jai apie savo mokyklos meilę, kaip jie vidury nakties išsliūkindavo iš namų ir miegodavo kluone ant šieno, Šantalė jam pasakė: „Pirmoji meilė išmoko mus mylėti. Tau labai pasisekė. Dauguma iš mūsų ilgus metus bandome išmokti mylėti.“
Nikò žino, kad Šantalė tiki meile. Bet tą naktį ji buvo girta, išdavė savo vaikiną, todėl nori užmiršti tai, ką juodu padarė.
Atsistojusi ji susirenka daiktus. Persimetusi rankinę per petį patraukia link metro stoties. Grįžteli atgal.
– Man jau gana viso šito, – pareiškia ji. – Esu pasiruošusi bet kam, ką man atneš ši diena. Tada žaviai nusišypso ir ta jos šypsena sklidina vilties, kad bus kaip nors kitaip ir su kuo nors kitu.
Nikò nulydi ją žvilgsniu. Stengiasi kuo ilgiau nepaleisti iš akių. Saulė pasislepia už debesies, netrukus vėl pasirodo ir išmaudo gatvę spinduliuose. Šantalė dingsta duryse į metro stotį. Nikò išsitraukia iš užpakalinės kišenės popieriaus lapą ir išlanksto. Džousė Felton . Pažvelgia į laikrodį. Jau laikas.
Džousė ir Nikò
Džousė nustebusi, kad jos mokytojas yra vyras, kad jis jaunas, be to, stulbinamai gražus. Jau svarsto, ar nevertėtų grįžti į biurą tame siaubingai šiuolaikiškame pastate ir pasakyti tai perkarusiai mergelei priimamajame, kad ji suklydo, kad mokytojo vienai dienai jai visai nereikia, kad ji nori grįžti į viešbučio kambarį gerti degtinės su oranžadu.
Mokytojas paspaudžia jai ranką ir Džousė nustemba, kokia ji šilta – jau daug dienų ją purto šaltis. Atitraukia ranką it nusvilusi.
– Tai jūs prancūzų kalbos mokytoja, – sako jis prancūziškai.
– Oui , – atsako ji. – Bet jau labai seniai kalbėjau prancūziškai su kuo nors, išskyrus paauglius amerikiečius.
Nesako: „Jau labai seniai iš viso kalbėjau.“
Mokytoją dienai nusisamdyti ji sugalvojo tik vakar, kai susigriebė per tris dienas Paryžiuje teištarusi vos kelis žodžius – užsisakydama prancūzišką ragelį, taurę vyno ir viešbučio kambarinės prašydama papildomo rankšluosčio. Staiga mintis, kad visą dieną teks palaikyti pokalbį, ją išgąsdina. Nesijaučia galinti kalbėtis.
Читать дальше