Ellen Sussman - Viena diena Paryžiuje

– O tu? – teiraujasi Šantalė. – Kas šiandien laukia tavęs?

– Moteris. Nežinau, jauna ji ar sena. Taip pat amerikietė. Prancūzų kalbą moka gerai.

– Tau pasisekė.

– Pasirodo, ji vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoja. Kam prancūzų kalbos mokytojai reikia kalbos mokytojo dienai?

– Visai netrukus sužinosi.

Šantalė užsikiša plaukus už ausų. Ji taip pat atrodo vyresnė nei kėdėse nerimstančios mergaičiukės, kurios maigo mobiliuosius telefonus ir kikena su draugėmis. Nikò išgirsta spigų vienos merginos balsą. Mais non, c’est pas possible! – rikteli ji ir trenkia vaikinui per veidą. Vaikinas palinksta į priekį ir nykščiu perbraukia merginai per lūpas. Nikò nusuka žvilgsnį. Pasižiūri į espresą siurbčiojančią Šantalę. Jai dvidešimt aštuoneri. Palyginti su tomis mergaitėmis, ji – moteris. Ir vėl užsigeidžia ją paliesti. Žiūri į ramiai ant stalo gulinčius jos pirštus. Ji mūvi paprastą sidabrinį žiedą, tokį lengvai galima supainioti su vestuviniu.

Pasisiekęs jos ranką Nikò prisitraukia arčiau savęs. Ant žiedo kažkas išgraviruota. Pagaliau pastebi, kad tai vijoklis apsivijęs jos pirštą.

– Man patinka, – sako jai.

– Tai sulaužytas pažadas, – atsako Šantalė.

Jis laukia, kol ji paaiškins, o jos ranka degina jam delną.

– Filipas jį man padovanojo, – paaiškina Šantalė ir ištraukia ranką.

Nikò pažvelgia kitapus gatvės. Filipo vis dar nematyti.

– Turiu naujienų, – sako. Nori papasakoti, kol nepasirodė Filipas. Pasilenkia ruošdamasis pasidalyti paslaptimi. Dar niekam to nesakė. – Vakar pardaviau savo eilėraščių rinkinį!

– Valio! – šūkteli Šantalė ir išpučia akis. – O aš nė nežinojau, kad rašai eiles!

– Nedaug kam apie tai sakiau. – Iš tiesų savo kūrybines aspiracijas jis buvo atskleidęs tik tėvams, kurie paaimanavę patarė verčiau jau jų išsižadėti ir atsiduoti rimtai karjerai. Todėl vakar ir nepranešė jiems žinios. Be to, nebuvo tikras, ar jiems patiks jo eilės, kai pagaliau perskaitys.

– Apie ką rašai? – klausia Šantalė. Jos veidas nušvinta – štai šita Šantalė ir pakerėjo jį prieš kelias savaites, moteris, kuri išklausė ilgo pasakojimo apie jo pirmąją merginą iš Normandijos ir be galo šiltai pasiteiravo: „Ar ji visada bus tavo didžioji meilė?“ „Ne, – atsakė jis tada. – Tikiuosi, kad ne.“ Nikò nepasakė: „Galbūt tu būsi mano didžioji meilė.“

– Tai eilėraščių ciklas, pasakojantis vis tą pačią istoriją. Berniukas pagrobiamas iš namų. Jo nėra dvidešimt keturias valandas. Kiekvienas eilėraštis – nauja versija to, kas nutinka jam per tas dvidešimt keturias valandas.

– Kas buvo pagrobtas? – klausia Filipas kritęs į kėdę prie jų mažo apskrito staliuko. Savo krepšį jis pasistato ant žemės šalia kėdės.

Nikò pajunta, kaip įsitempia krūtinė – prarado galimybę papasakoti jai daugiau.

– Ar tu buvai pagrobtas? – teiraujasi Šantalė.

– Aš tik apie tai parašiau, – sako Nikò. Kitą kartą jis parodys Šantalei savo eilėraščius. Papasakos istoriją apie savo rūsyje praleistą dieną. Akimirką pajunta siaubą, su kuriuo taip ilgai gyveno. Jis – vaikas, stovintis medinių vyno dėžių bokšto viršūnėje. Oras kvepia žeme, bulvėmis ir vynu. Žiūri pro skylę virš rūsio durelių ir mato kojas policininko, daugybės policininkų, juodi sunkūs jų batai trypia pažliugusį molį. Net dabar, praėjus daugeliui metų, jis nežino, ko bijo labiau: kad jį suras ar kad niekada nesuras.

Apie tą dieną Nikò niekam nepasakojo. Dabar parašė trisdešimt eilėraščių, vis iš naujo kurdamas ir perkurdamas aną savo vaikystės patyrimą. Vakar telefonu jam paskambinusi redaktorė pasakė: „Ši knyga bus dovana mums visiems. Visi esame ką nors tokio patyrę vaikystėje. O tu turi ir prisiminimų, ir lakią vaizduotę. Kiekvieną dieną galima perkurti nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Galiausiai nė patys nebežinome, kas tiesa. Bet juk viskas yra tiesa, ar ne? Tai aibė gyvenimo galimybių per vieną dieną.“

Nikò nežinojo, ką jai atsakyti. Dabar svarsto – ar ši knyga padės jam išsilaisvinti? Po šitiek metų pats patyrimas jau mažai ką reiškia. Tačiau paslaptis pasidarė milžiniška, bjauri ir dvokianti. Jis išsikuopė ją ir sudėjo į eiles. Nejaugi ji tikrai galėjo pavadinti jo eilėraščius mielais? Žadą atimančiais? Nikò norėjo apie tai papasakoti Šantalei.

– Ar tai koks nors detektyvas? Trileris? – klausia Filipas.

– Kas tavęs šiandien laukia? – teiraujasi jo Nikò. Filipas prisidega cigaretę.

– Bof , – atsako jis. – Niekas. Vienuoliktą turiu savo nuolatinę mokinę. Ir daugiau nieko. Klaveras stengiasi mane įsiutinti. Nori manimi atsikratyti, bet atleisti neatleidžia. Todėl vis kartoja, kad neturi man mokinių. Jau kaip mane užkniso ši mokykla. – Filipas išpučia dūmų srovę. Skruostai įdumba, veidas persimaino – akimirką jis atrodo susirūpinęs. Tada nusišypso ir vėl pasidaro gražus ir susitvardęs. Nikò mano, kad jis iš turtingos šeimos, nors vaikšto apsirengęs pigiais marškinėliais ir nudrengtais džinsais.

– Ketini ieškotis kito darbo? – klausia Nikò Filipo.

– Ketinu dėmesį skirti muzikavimui. Turiu įdomesnių užsi-ėmimų nei būti aukle kažkokiai amerikietei mergelei, nesugebančiai išasmenuoti veiksmažodžio „ être “.

– Čia jis apie tą su papais, – paaiškina Šantalė.

– Aaa, – numykia Nikò. Filipas guodėsi, kad jei ne krūtys, niekaip neištvertų su ta moterimi dviejų valandų pamokos.

Nikò žiūri į Filipą su Šantale, sėdinčius kitoje staliuko pusėje, ir pastebi, kad kažkas ne taip: Šantalė truputį pasisukusi su kėde nuo Filipo. Nežiūri į jį. Įdomu, ar ji matė Filipą bučiuojantis?

Filipas su Šantale meilužiai ir Nikò tai žino. Vis dėlto sunku tuo patikėti dabar, kai jau praleido su jais šiek tiek laiko. Juodu kaip diena ir naktis. Ir kuo tamsūs Filipo gyvenimo užkaboriai patraukė Šantalę? Bet tada Nikò prisimena, kaip pirmą kartą juos pamatė mokyklos darbuotojų susirinkime. Jie stovėjo kabineto gale prie sienos. Filipas buvo apkabinęs Šantalę, o ši atsišliejusi į jį nugara. Abu atrodė vangūs ir svajingi, lyg visą dieną drauge praleidę lovoje ir tik paskutinę minutę užsimetę drabužius ir atskubėję į susirinkimą. Kol mokyklos direktorius bambėjo kažką apie japonų kalbos mokymo iššūkius, Filipas šnabždėjo Šantalei į ausį, ji užsimerkė, ranka nusliuogė Filipui už nugaros, o lūpos prasižiojo, atrodė, tuoj išleis garsą, pernelyg intymų tokiai viešai vietai. Nikò prisimena pagalvojęs: noriu ją pažinti.

O dabar jie abu žvelgia į jį iš kitos staliuko pusės tarsi kažko laukdami.

– Ar pakankamai intensyviai koncertuoji, užsidirbi pragyvenimui? – klausia Nikò. Jis nieko nenutuokia apie Filipo muzikinę veiklą.

– Vakar vakare patikrinau vieną vokalistę, – sako Filipas. – Tai bent pavarė.

– Todėl tu ją išdulkinai, – pareiškė Šantalė.

Nikò dar niekada nebuvo girdėjęs Šantalės besikeikiančios. Pagaliau Šantalė ir Filipas dėbteli vienas į kitą. Geriau jau manęs čia nebūtų, mąsto Nikò.

– Sapnavau tave praėjusią naktį, – prisipažįsta Filipas. – Stovėjai Eliziejaus laukų viduryje. Nuoga. O minia turistų sveikino tave ir mėtė po kojomis monetas.

– Praėjusią savaitę permiegojau su Nikò, – rėžia Filipui Šantalė.

Nikò žiūri į Filipą, bet nieko nesako. Šito jis nesitikėjo. Tai, kas tąnakt nutiko su Šantale, buvo taip asmeniška, taip intymu ir santūru, kad jis nemanė, jog ji galėtų pasisakyti Filipui.