Ellen Sussman: Viena diena Paryžiuje

– Į Paryžių atvykote su reikalais ar savo malonumui?

Keblus klausimas. Neturi ji čia reikalų, neieško malonumų. Prieš tris savaites Džousė metė darbą. Prieš tris savaites mirė vyras, kurį ji mylėjo.

– Atvykau čia pirkti batų, – pagaliau sako.

Jis pažvelgia jai į pėdas. Džousė avi raudonus Converse sportbačius – visada avėjo tokius batus. Mokiniams jos batai patiko. Buvusiems jos vaikinams, dykaduoniams ir visiems kitiems jos batai patiko. Bet Saimonas norėjo, kad ji įsigytų suaugusiųjų batus: kurpaites su trijų colių kulniukais, basutes su dirželiais, raudonus smailianosius. Todėl nupirko jiedviem lėktuvo bilietus į Paryžių.

– Vadinasi, vaikščiosime po parduotuves, – pareiškia mokytojas.

– Ne, aš tik...

– Nėra jokio reikalo sėdėti kabinete, – sako jis. – Paryžius mūsų kabinetas.

Jis dairosi aplinkui, o Džousė spaudžia delnu skrandį, kurį negailestingai tampo spazmai. Visai nenori apsivemti, kaip vakar metro. Dar viena priežastis grįžti į viešbučio kambarį ir pasislėpti po suplėkusiais patalais.

– Važiuosime autobusu, – sako mokytojas. – Daugiau matysime, turėsime daugiau apie ką pasikalbėti.

Jo entuziazmas ją žudo.

– Beje, aš Nikolas. Vadink mane Nikò.

– Džousė, – prisistato ji.

– Džousė, – pakartoja jis šypsodamasis, tarsi ką tik būtų išsiaiškinęs kažkokį nuostabų dalyką. – Eime pirkti batų.

Važiuodama autobusu Džousė paskęsta prisiminimuose. Tai nutiko prieš šešis mėnesius. Ji stovėjo mokyklos scenoje ir su vienu iš savo mokinių repetavo spektaklio sceną. Džousė pakėlė akis, kai atsivėrė ir vėl užsivėrė durys, į teatro salę įleisdamos blyksnį šviesos, ir jai pavyko akies krašteliu pamatyti aukštą vyrą juodu kostiumu. Sidabriniais plaukais. Tada vėl užgulė tamsa.

Ji pasisuko į scenoje stovintį berniuką.

– Na, pirmyn. Pabandyk dar kartelį, – švelniai paragino.

Tačiau berniukas stebeilijo į tamsą salės gilumoje. Dabar savo tekstą jis kartojo pašnibždomis. Išsirink drovų berniuką, pastatyk jį ant scenos – ir kas nutiks? Jis ras vidinės jėgos ir pasikeis bendraamžių akyse? Ką ji sau manė pagrindiniam vaidmeniui pakviesdama Bredį? Manė gelbstinti jį, ne kitaip. Tačiau Bredis, kad ir koks žavus, mielas ir protingas būtų, neįstengia išrėžti savo teksto ir nepajėgia garsiai pakštelėti į lūpas žavingajai Glynisei Džilmor.

– Tėtis, – išlemeno berniukas.

Džousė pažvelgė į salės tamsą. Tas vyras kažkur ten sėdi. Kad jį kur velniai.

– Bredi. Nekreipk dėmesio į tėtį. Turime dar penkiolika minučių.

Bredis pažvelgė į ją didelėmis baimės pilnomis akimis.

– Negaliu to padaryti, kai jis čia.

Džousė priėjo prie jo, stovinčio ant scenos. Bredis glaudėsi prie akmens iš papjė mašė, tarsi šis galėtų jį paremti. Reikėjo parodyti berniukui, kad scenoje jis turi elgtis kaip šeimininkas ir nesistengti pasislėpti už dekoracijų.

– Jis gali čia ateiti ir premjeros vakarą, – pasakė ji tyliai. – Kaip ir daugybė kitų žmonių. Aną erdvę tu turi pamiršti. Svarbu tik tai, kas vyksta čia.

Bredis linktelėjo. Ilgi tiesūs plaukai krito jam ant veido tarsi kokia uždanga. Tokį vaikiną ji būtų įsimylėjusi mokydamasi vidurinėje. Galbūt dėl to jį ir pasirinko. Dvidešimt septynerių metų, o vis dar elgiasi kaip paauglė.

– Pabandyk dar kartą pasakyti tekstą. Man.

Jis linktelėjo. Neatitraukė nuo jos žvilgsnio. Įkvėpė gurkšnį oro. Ir sušnibždėjo:

– Negaliu pasakyti jums tų žodžių. Negaliu jų pasakyti niekam.

Mylėk mane. Mylėk mane. „Kartok ir kartok tai, – vėliau sakys ji Bredžiui. – Tark taip, tarsi lieptum jai paklusti.“

Bet tada, salėje sėdint jo tėvui, Džousė sušnibždėjo:

– Eik namo. Rytoj padirbėsime ilgiau.

– Mano sūnus įsitikinęs, kad jūs nuostabi, – pasakė vyriškis. Jis žvelgė į ją savo žaliomis akimis, o ji žiūrėjo jam į lūpas, paskui į „V“ formos megztinio iškirptę. Pilko megztinio po juodu švarku. Sidabriniai plaukai ant sprando susiraitę. Džousė neturėjo kur dėti akių.

– O aš manau, kad jis labai neblogas.

– Jūs mokote prancūzų kalbos ir vaidybos? – paklausė jis.

– Mokau prancūzų kalbos ir sukinėjuosi teatre.

Jis nusišypsojo. Buvo gražus – toks kurią nors dieną gali būti Bredis. Tačiau šis aukštas drąsus vyras tikriausiai niekada nebuvo drovus ir mielas. Ar todėl Bredis neįstengė suvaidinti savo vaidmens scenoje?

– Saimonas, – prisistatė vyras tiesdamas ranką.

– Džousė. – Paspaudusi jam ranką ji pajuto, kad jo delnui prisiglaudus prie josios tarp jų šmėstelėjo lyg ir kažkokia paslaptis.

– Ar jis įveiks? – paklausė Saimonas mostelėjęs į sceną. Bredis buvo nuėjęs pasiimti knygų ir švarko. Juodu stovėjo beveik pačiame salės gale. Džousė buvo pamiršusi įjungti šviesą. Tamsi salė, medžiu kvepiančios naujos dekoracijos, į tolį nusidriekusios tuščių kėdžių eilės – Džousė jau tada jautėsi taip, tarsi jie darytų ką nors neleistina.

– Įveiks, – sumelavo ji.

– Vadinasi, jūs išties puiki, – pasakė Saimonas.

– Tėti! – šūktelėjo Bredis šuoliuodamas laiptais į viršų.

– Buvo malonu susipažinti, – pasakė Džousė ir pasisuko eiti.

– Palaukite, – paprašė Saimonas.

Laukti ji negalėjo. Iš jaudulio gniaužė kvapą.

– Gero judviem vakaro, – palinkėjo ir išmovė pro duris.

Mylėk mane . Džousė buvo užklupta netikėtai, taip vėliau ir pasakė savo draugei Vitnei. Koridoriuje ji atsišliejo į sieną prie krūtinės spausdama scenarijų. Kažkokio berniūkščio tėtis. Viena šelmiška šypsena – ir ji iki ausų įsimylėjo.

– Nė negalvok apie tai, – perspėjo ją Vitnė.

– Daugiau apie nieką nebegaliu galvoti, – tą vakarą pareiškė ji telefonu draugei. – Metu mokyklą ir įsirašau į Taikos korpusą.

– Tu juk nieko nepadarei, – priminė jai Vitnė.

– Šįvakar jis paskambins, – pasakė jai Džousė.

– Be jokios rimtos priežasties tau paskambinau, – prisipažino jis.

– Neturiu rimtos priežasties su tavimi kalbėtis, – atsakė ji.

Kurį laiką abu tylėjo. Džousė jau prieš valandą atsigulė į lovą ir audė mintį apie jį: jo žodžius, jo akis, kaklą ir „V“ formos megztinio iškirptę, jautėsi išsekusi, tarsi sumušta. Kai telefonas suskambėjo, jos ranka akimirksniu atsidūrė ant ragelio.

– Paprastai aš taip nesielgiu, – pasiteisino jis keistai netvirtu balsu. – Neskambinėju moterims, ypač savo sūnaus mokytojoms, į namus naktimis.

– Tu vedęs.

– Aš vedęs.

– Tada įsirašau į Taikos korpusą. Nusprendžiau šįvakar.

– Ar galime pasimatyti prieš tau išplaukiant?

Juk galėjo pasakyti „ne“. Galėjo pasakyti: „Prarasiu darbą. Prarasiu save.“ Bet atsakė – „taip“. Taip.

– Kaip susiklostė, kad tapai prancūzų kalbos mokytoja? – klausia mokytojas.

Nikò. Jo vardas neužsilaiko, visai kaip ir jos dėmesys. Nikò vis kalba, autobusas darda sausakimšomis gatvėmis, keleiviai įlipa ir išlipa stumdydami juos, sudvisęs oras pakvimpa dešrelėmis, o retkarčiais, kai jis liaujasi kalbėti, ką nors pasakyti reikia ir jai. „Juk anksčiau tai būdavo visai lengva, – primena sau Džousė. – Išties man puikiai sekdavosi.“

– Mano tėvai nebuvo labai turtingi, – pasakoja ji mokytojui prancūziškai. Juodu su Nikò kalbasi tik prancūziškai ir ji stebisi, kaip natūraliai einasi, tarsi svetimos kalbos žodžius rasti jai dabar būtų lengviau nei gimtuosius. – Mes niekada nekeliaudavome. Perskaičiau knygą apie jauną merginą Paryžiuje ir panorau būti ta mergina. Todėl ėmiau studijuoti prancūzų kalbą, tarsi prakalbusi kita kalba galėčiau pakeisti savo gyvenimą.