Ellen Sussman: Viena diena Paryžiuje

– Ar pavyko?

Džousė pažvelgia į jį.

– Ne, – atsako. – Bet galbūt pamėginsiu dar kartą.

– Ar tai pirmoji tavo kelionė į Paryžių?

– Taip, – meluoja ji. Čia praleido trečią studijų kursą, tačiau jaučiasi pernelyg pavargusi pasakoti. O ir nėra ką apie tuos metus pasakoti, jeigu nenori atvirauti apie vaikinus, seksą, hašišą ir pagirias.

– Atvykai viena? – klausia jis.

– Ne, – toliau riečia ji. – Mano draugė Vitnė leidžia laiką meno galerijose.

Anksčiau Džousė niekada nemeluodavo, o dabar melas pats sprūsta iš lūpų. Vitnė negali pakęsti Paryžiaus, negali pakęsti meno galerijų, tiesą sakant, dabar ji negali pakęsti ir pačios Džousės. „Jeigu su juo permiegosi, – pareiškė Vitnė kitą rytą, kai Džousė pasakė susitinkanti su Saimonu išgerti, – aš pasitraukiu. Jis vedęs, senas, be to, tavo mokinio tėvas. Neketinu sėsti su tavimi į šį meilės traukinį, mergyt. Ir neketinu pulti į pagalbą, kai jis nusivers nuo bėgių.“

Nusivertė.

– Paryžius tau patiks, – begaliniu optimizmu trykšta mokytojas. – Aš tuo pasirūpinsiu.

Džousė nustebusi žiūri į jį.

– Aš samdžiau prancūzų kalbos mokytoją. Ne ambasadorių.

Jis nesiliauja šypsojęsis.

– Už šias paslaugas papildomo užmokesčio neimu.

Ji nusisuka. Norėtų, kad jis būtų ne toks patrauklus ir ne toks energingas. Norėtų jo neapkęsti, bet štai lipa paskui jį iš autobuso, tarsi kaip tik tai ir norėtų daryti. Jie pačioje Paryžiaus širdyje, triukšmingoje Šeštojoje apygardoje, Raudonojo kryžiaus skvere, ir Džousė stabteli ant šaligatvio sukaustyta panikos. Ką ji čia veikia? Ir kaip sugebės žengti dar vieną žingsnį į priekį?

– Nesijaudink, – sako jai Nikò. – Čia parduotuvės pernelyg brangios. Mes tik apsimetame pirkėjais.

Apsimetame? Gal ji blogai suprato? Kol kas viskas, ką ji daro po Saimono mirties – apsimetinėjimas. Viskas, išskyrus gilų bedugnį miegą, į kurį tarsi nuo uolos žemyn krinta kiekvieną vakarą.

– Aš nesuprantu, – sako ji.

Nikò paima ją už rankos ir be menkiausių pastangų su visu srautu perveda per gatvę. Ji apstulbusi, kad tai šitaip paprasta – jis veda, ji eina. Vakar, nieko neturėdama šalia savęs, Džousė tarsi suparalyžiuota daugiau nei valandą stypsojo priešais Per Lašežo kapinių vartus. Norėjo pamatyti, tačiau ką? Džimo Morisono kapą? Oskaro Vaildo mauzoliejų? Galiausiai ji apsisuko, prie medžio nusivėmė, sėdusi į metro grįžo į viešbutį ir vėl krito į lovą.

Nereikėjo jai važiuoti į Paryžių. Verčiau jau būtų išmetusi lėktuvo bilietus. Vieta lėktuve šalia jos buvo tuščia. Saimono vieta verslo klasėje badė jai akis ir priminė, kaip viskas galėjo būti. Šampanas, vynas, ilgi pokalbiai apie Monmartrą ir Živerni, pašnibždomis ištarti pažadai, galbūt net po antklode nuslydusi ranka. Tačiau to nebuvo, todėl ji išgėrė dvi tabletes migdomųjų ir apspangusi atsibudo Paryžiuje.

– O kaip šie? – klausia mokytojas. Nikò. Jeigu jau įstengia prisiminti jo vardą, vadinasi, gali susiimti, ištraukti save iš savo pačios minčių labirinto ir grįžti į Paryžių. Batai. Tiesiai jai prieš veidą Nikò laiko žalsvai melsvos spalvos lakuotos odos batelį. Batas su keturių colių kulnu, primenančiu durklą.

– Tobuli, – atsako Džousė.

– Šituos ji matuosis, – sako Nikò pardavėjai.

Jie batų parduotuvėje, bet Džousė neįstengia prisiminti, kaip įėjo. Pardavėja supranta, kad čia pokštas. Ji su panieka žvelgia į Džousę, tarsi raudoni sportbačiai galėtų supurvinti balto marmuro grindis. Džousė sako jai nešiojanti trisdešimt aštuntą dydį ir pardavėja suburba po nosimi: Américaine .

Nikò prisėda šalia jos ant zebro dryžiais marginto suolo.

– Tavo kalba nepriekaištinga, – sušnibžda. – Tai batai tave išduoda.

– O kiek kainuoja mėlynieji bateliai? – klausia jo Džousė.

– Visą tavo atlyginimą. Nė negalvok pirkti. Mes žaidžiame žaidimą.

– Ji supranta.

– O kam tai rūpi? Juk šioje kvailoje parduotuvėje daugiau nėra nė gyvos dvasios.

Parduotuvėje nuo lubų kabo plastikinės kiaulaitės. Viskas čia iš lakuotos odos. Net trumputis pardavėjos sijonas ir batai iki kelių.

Moteris padeda dėžutę ant suoliuko prie Džousės.

– Turime tik trisdešimt devinto dydžio. – Ir nueina.

– Net mano kojos šiai parduotuvei per mažos, – tyliai šnabžda ji Nikò.

– Tavo kojos tobulos, – nesutinka jis.

– Aš turiu vaikiną, – sako jam Džousė. Žodžiai patys išsprūsta iš lūpų.

– Aš tuo neabejoju, – atsako Nikò. Jis nesustabdomas.

Keista, bet jai malonu. Šešis mėnesius ji negalėjo ištarti: „Aš turiu vaikiną.“ Negalėjo pasakyti: „Trečiadienio vakarą aš vakarieniauju su savo vaikinu. Savaitgalį susitinku su savo vaikinu San Fransiske. Skrendu su savo vaikinu į Paryžių.“ Šešis mėnesius jos laimė buvo paslaptis. O dabar paslaptis – jos gedulas. Ji neturėjo jokių teisių į savo vaikiną. O dabar neturi teisės į gedulą.

Nikò išima batus iš dėžutės ir vieną ištiesia jai. Šis aukštakulnis gniaužia kvapą. Džousė laiko jį abiem rankomis, beveik su meile.

– Apsiauk, – ragina Nikò.

Ji nusiauna sportbačius ir įmauna vieną basą koją į batelį. Tinka, iš tiesų priglunda prie pėdos tarsi nauja oda ir apima be galo malonus jausmas. Jai praverstų nauja oda. Gal jos naujoji oda kaip tik ir yra tie šūdini žalsvai melsvos spalvos batai. Apsiavusi antrąjį batą Džousė atsistoja.

Kojos virpa. Ji sukikena ir pati nustemba dėl savo juoko. Pasižiūri į Nikò ir jaučia, kaip rausta.

– Tik pažvelk į save, – sako jis.

Džousė pasižiūri į veidrodį. Mūvi džinsus ir juodą aptemptą palaidinę be rankovių. Žalsvai melsvos spalvos bateliai pavertė ją kitu žmogumi. Veidrodyje ji mato save aukštą, aukštesnę, nei kada yra buvusi. Per kelias pastarąsias savaites ji sulyso ir dabar mato, kokie išsišovę jos skruostikauliai ir raktikauliai žemiau kaklo. Dabar ji ne mokyklos mokytoja. Ji – moteris, išsiruošusi su vaikinu į Paryžių. Jis negalėjo vykti drauge, bet ji parsiveš kelias poras batelių, kurie ir jam patiks. Džousė nusišypso – moteris veidrodyje irgi nusišypso jai. Velniška šypsenėlė.

– Pirksiu juos, – sako Džousė.

Nikò nusijuokia.

– O, kad galėčiau juos tau nupirkti.

– Rimtai, – sako Džousė. – Aš jų noriu.

– Jie kainuoja keturis šimtus eurų.

Džousės skrandis verčiasi kūliais, atrodo, ji tuoj apsivems. Ir tą sekundę, užuot galvojusi apie nežmonišką šių batelių kainą, ji skaičiuoja savaites, daug savaičių, kurios praėjo nuo to laiko, kai ji paskutinį kartą mylėjosi su Saimonu, daug savaičių nuo savo paskutinių mėnesinių. Ji laukiasi. Mato tai pakėlusi akis į veid-rodį ir nužvelgdama savo atvaizdą nuo virpančių kojų iki pilvo. Pilvas toks pat plokščias kaip anksčiau, liemuo toks pat lieknas. Bet dabar ji nešioja Saimono kūdikį.

– Eime, – sako ji savo prancūzų kalbos mokytojui. Negali prisiminti jo vardo. Svirduliuodama ant pavojingai aukštų kulniukų Džousė grįžta prie suolo ir sudrimba šalia vaikino. Greitai nusimauti batų nepavyksta. Pardavėja piktdžiugiškai šypsosi atsišliejusi į aukštą kėdę už prekystalio, o jai virš galvos kyburiuoja kiaulė rausvu šnipu.

Džousė nuleidžia galvą tarp kojų.

– Ar viskas gerai? – klausia mokytojas. Jis uždeda delną jai ant nugaros. Jo delnas degte dega, tas karštis prasiskverbia pro ploną jos palaidinę, pasklinda po kūną, sušildo pilvą.

– Ne, – atsako Džousė ir kvėpuoja giliai, iš lėto.