Ellen Sussman - Viena diena Paryžiuje

– Dabar jau nebepavyksta. Čia mums kelia juoką tokios istorijos, kokia nutiko Klintonui. Ir kodėl tai turi kam nors rūpėti?

– Išskyrus jo žmoną, – priduria Džousė.

– Taip. Tai asmeninis reikalas. O ne viešas. Su politika niekaip nesusijęs.

– Man įdomu, – sako Džousė spoksodama į svajingas Merilinos akis, – su kuo susijęs. Kodėl vyrai būna neištikimi. Kodėl gulasi į lovą su gražiomis merginomis.

– Nes tą akimirką, kai būna gražios moters glėbyje, jie neįveikiami, – sako jai Nikò.

– Tada turėtų ten ir likti, – tyliai sako Džousė.

– Ar mes vis dar kalbame apie jūsų prezidentus?

Džousė neatsako. Ji apžiūrinėja ant sienos kabančias Merilinos nuotraukas. Jaučiasi apgirtusi nuo Merilinos, geidulinga ir purvina, tarsi jos pačios paklodės būtų iškabintos parodai, ją apnuogindamos.

Kartą, pasimylėjusi su Saimonu savo namelyje, ji užsnūdo. Pabudusi rado jį stovintį šalia lovos ir ją stebintį. Buvo apsirengęs ir pasiruošęs išeiti, bet laukė norėdamas atsisveikinti. Negalėjęs jos žadinti. Sakė stovėjęs ten pusę valandos, nors jau vėlavo į susitikimą, negalėjo atplėšti nuo jos akių.

– Grįžk į lovą, – pakvietė ji.

Ir Saimonas grįžo.

Tai matyti ir Merilinos lūpose, jos akyse, išraiškingame klubo linkyje. Grįžk į lovą .

Nikò stovi šalia jos.

– Ar tu turi merginą? – klausia Džousė. Une petite amie. Jai patinka, kaip tai skamba prancūziškai. Mažoji draugė. Net vaikinas yra petit ami . Ištarusi šiuos žodžius lūpomis pajunta jų saldumą.

– Neturiu, – atsako Nikò. – Laukiau tavęs.

– Bet aš jau užimta, – sako jam Džousė. Jųdviejų pokalbis toks lengvas kaip Merilinos cigaretės dūmas.

Čia, šiame Merilinos pilname kambaryje, viskas tvoskia seksu. Tarsi jie ką tik būtų tai padarę ir dabar ruoštųsi pakartoti. Grįžk į lovą .

– Jeigu būtum užimta, – sako Nikò, – nebūtum taip labai

liūdna.

– Kodėl tu neturi vaikino? – paklausė Džousės tėvas, pasirodęs jos namelyje tą rytą, kai ji grįžo iš San Fransisko, rytą, kuris išaušo po nakties su Saimonu Clift viešbutyje.

Tėvas sėdėjo mažutėje jos virtuvėje ir gėrė kavą, ko gero, tądien jau kokį penktą ar šeštą puodelį. Atvažiavo iš San Chosė į Mariną norėdamas padaryti jai staigmeną. Buvo Džousės motinos mirties metinės, bet apie tai jie nesikalbėjo. Tačiau mintys apie ją sklandė tarp jųdviejų visą dieną. Jie galėjo kalbėtis apie įdomų jos darbą privačioje mokykloje, murkšliną jo bakalėjos parduotuvėlę, jos geriausią vaikystės draugę Emilę, gyvenančią šalia savo senosios motušės, naktinius jo širdies ūžesius, bet tik ne apie velionę jos motiną, jo žmoną.

– Neturiu laiko, tėti. Pernelyg daug dirbu.

– Jaunai merginai nedera tiek daug dirbti.

– Man tai patinka, – paaiškino Džousė įsitaisiusi priešais jį kitoje stalo pusėje. – Aš myliu savo darbą.

– Myli. Mylėti reikia vaikinus, o ne darbą.

Tėvas atrodė pasenęs, gerokai nuplikęs, senatvės dėmėmis išmarginta oda, atsikišusiais skruostikauliais. Džousė suskaičiavo: jis trisdešimt penkeriais metais vyresnis už ją ir tik dešimčia metų už Saimoną.

Negali būti, pagalvojo. Saimonas stiprus ir tvirtas, nors jam miegant pastebėjo, kad jo oda suglebusi, ir tai ją nustebino. Lyg atšokusi nuo kaulų ir Saimonas pasirodė jai pažeidžiamas, silpnas. Tai Džousę sujaudino, tarsi ir jam reikėtų žmogaus, kuris juo rūpintųsi.

Bet jos tėvas buvo senas, ekscentriškas ir toli nuo jos pasaulio. Saimonas jai neatrodė senas. Tiesa, jis toli gražu nepriminė vaikinų, kuriais ji paprastai susižavėdavo: ilgaplaukių, išsitaršiusių verksmingų berniokų. Berniokų, kurie pernelyg greitai baigia. Berniokų, kurie rengiasi vakarykščiais drabužiais. Berniokų, kurie gyvena pusrūsiuose ir atsiduoda „žole“ bei alumi.

– Ar tu rūpiniesi savimi, tėti? Vis dar eini kasdien pasivaikščioti?

– Ar manai, kad sėdžiu sau ir nieko neveikiu? Manai, kad tunku?

– Netunki, tėti. Atrodai puikiai.

– Nieko tu neišmanai.

Džousė nusišypsojo. Taip visada ir gyveno jos tėvai – kivirčydamiesi dėl niekų. Atrodė baisiausiai patenkintas, tarsi ką tik miniai pademonstravęs geležinius raumenis.

– Aš nerimauju dėl tavęs, – pareiškė jis.

– Nėra ko nerimauti, – švelniai atsakė ji. – Aš savimi pasirūpinu.

– Tai kas tavo vaikinas?

– Nėra jokio vaikino, tėti. Juk sakiau.

– Gal turi kokio pyrago? Ko nors prie kavos?

Džousė atsistojo ir nuėjo prie spintelės. Paėmusi kepalą ragaišio atpjovė kelias riekes ir įdėjo į skrudintuvą. Kol sunešė uogienę, sviestą, lėkštes ir peilius, tėtis papasakojo jai apie naująjį Emilės vaikiną, teisininką iš San Chosė.

– Emilei pasisekė, – tarė Džousė, padėjusi skrebutį tėčiui prieš nosį.

– Judvi su Emile buvote geriausios draugės. Niekur be tos mergiotės neidavai.

– Tai buvo labai seniai, tėti.

– Tu tai vadini pyragu?

– Daugiau nieko neturiu.

– Turėjau perspėti tave, kad atvažiuoju. Būtum nupirkusi man pyrago.

– Būčiau nupirkusi, tėti, – šypsodamasi sutiko Džousė.

– Kartais man patinka padaryti staigmenėlę. Bet už tai tenka sumokėti. – Jis iškėlė ragaišio skrebutį.

– Užsitepk uogienės, – paragino Džousė. – Jį reikia pagardinti.

– Tai kas nutiko tarp judviejų su Emile?

– Nieko, tėti. Toks gyvenimas. Mudvi suaugome. Aš išsikrausčiau, ji liko namie. Žmonės keičiasi.

– Aš nesikeičiu.

– Ir ačiū Dievui.

– Tu iš manęs šaipaisi?

– Jokiu būdu.

Jis nusišypsojo ir Džousė pagalvojo apie savo motiną, įsivaizdavo ją sėdinčią greta jo, abu nedidelio ūgio ir apvalaini, abu riejasi dėl kiekvienos smulkmenos, pliaukši vienas kitam per ranką, tarsi komikai iš televizijos šou. Džousė visada jų gėdijosi, gėdijosi savo meilės jiems, o kai mama mirė, ėmė ilgėtis tų rietenų.

– Galėtum susirasti draugę, – atsargiai pasiūlė Džousė. – Jau daug laiko praėjo.

– Cha, – atrėžė tėvas, – tu manai, kad kur nors yra dar viena Franė?

– Nemanau.

– Ji buvo vienintelė.

– Žinau, kita gal bus kitokia, bet irgi nebloga.

– Kitos nebus.

– Galėtum pamėginti.

– Galėtum paprašyti Emilės, kad ji paklaustų savo mielojo vaikino, gal savo teisininkų kontoroje jis turi kokį draugą, kuris tiktų tau.

– Ne, tėti.

Suskambėjo telefonas ir Džousė šoko prie jo.

– Alio.

– Pasiilgau tavęs.

– Tėtis atvažiavo į svečius. Gal galiu tau paskambinti vėliau?

– Ne. Esu pakeliui į susirinkimą. Tik norėjau tau pasakyti...

Jis nutilo. Ji laukė. Žiūrėjo į tėtį, kuris nepatenkintas vartė rankose skrebutį.

– Ar jis bus vakare?

– Ne.

– Aš užsuksiu.

– Ne.

– Kodėl?

– Klausyk, Vitne. Mano tėtis nori, kad pradėčiau vaikščioti į pasimatymus. Gal pažįsti tinkamų vienišų vaikinų, su kuriais galėtum mane supažindinti?

– Nepažįstu.

– Gerai. Pagalvok apie tai. Jis teisus. Man reikia susirasti vaikiną. Turėčiau ką nors įsimylėti ir supažindinti su savo tėčiu.

Tėtis šypsodamasis linktelėjo, jis buvo išsitepęs lūpas gervuogių uogiene.

– Norėjau tau pasakyti, kad pradedu tave įsimylėti, – tarė Saimonas.

– Išprotėjai, – pareiškė Džousė. – Turėtum pažinoti vieną kitą vaikiną. Juk negali būti, kad visi geri jau vedę.