Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Jis juk vedęs. Ir čia ne jo butas. Jis Valenčių dvare ir garsai, kuriuos girdi, turbūt maisto tiekėjų, tvarkančių paskutinius vestuvių pobūvio likučius.

Saša!

Nikas kilstelėjo galvą ir pasijuto prispaustas prie lovos – jam ant krūtinės miegojo nuoga moteris. Vyras pažvelgė į šviesiaplaukį viršugalvį, ir kraujagysles užliejo karštis.

O Dieve, ji juk buvo nekalta.

Savo paties nuostabai, jis jautė didžiulį pasitenkinimą žinodamas, kad jis buvo vienintelis vyras ją lietęs taip, kaip lietė šią naktį. Kad jis pirmas buvo joje. Nikas niekada nemanė, kad tokiam vyrui kaip jis tai teiks palaimos. Jis nedažnai norėdavo triumfuodamas daužytis kumščiais krūtinę.

Tačiau šį kartą jam norėjosi kaip tik to.

Nekalta, dėl Dievo meilės!

O tai, žinoma, reiškia, kad Saša jam prieš daugelį metų melavo, kai pasakojo, kaip išvažiavusi su Rendalu Tremeinu ir su juo permiegojusi. Tai nutiko praėjus vos keletui savaičių po incidento bokštelyje, tuo metu, kai jis kaip sugebėdamas pažemino merginą, kuri dar pati gerai nesuprato ko nori.

Vis dėlto jis neįveikė noro užvožti tam vyriokui, kai pamatė juos besikalbančius kitame vakarėlyje. Nikas prisiminė tada pagalvojęs, kodėl Rendalas vaidina tokį abejingą. Nieko nuostabaus. Vargšelis buvo tik atsitiktinė marionetė.

Visiškai nekaltas.

Visai kaip Saša.

Po velnių, gal jis buvo aklas? Visi požymiai rodė, kad ji tebėra nekalta, tik jis nežiūrėjo. Tik palaikė ją truputį nepatyrusia.

Dabar jam buvo viskas aišku: tas jos drovumas, pirmasis orgazmas, prašymas išjungti šviesą.

Nikas tyliai sudejavo pagalvojęs apie galimybę vėl būti joje, jis žinojo, kad gali pažadinti Sašą ir vėl ją paimti. Ir jiems abiem būtų gera.

Velniškai gera.

Bet ji ne tokia moteris, su kuria galima pasimylėti, o paskui pabučiuoti ir atsisveikinti. Saša jo žmona .

Tokios mintys iškėlė jį iš lovos ir nuginė į vonią. Šiai santuokai jis jau paaukojo savo laisvę, neprivalo dar ir darbo prarasti.

Tačiau šiąnakt... taip, šiąnakt... jis mėgausis mokydamas Sašą mylėtis.

***

Saša atsimerkė ir pamatė, kad pro langus veržiasi saulė, o lova šalia jos tuščia.

Dabar aš moteris visomis šio žodžio prasmėmis. O mano širdis tebėra nepaliesta.

Praėjusią naktį Saša baisiai nuogąstavo. Giliai įsikerojo baimė, kad pasimylėjus su Niku gali prasiverti vartai, už kurių prieš daugelį metų ji paslėpė meilę jam. Baimės jausmas buvo visiškai tikras.

Tačiau ji jaudinosi be reikalo. Ačiū Dievui. Niko patirtis lovoje pavertė pirmąją naktį labai ypatinga, ir, nors gali būti, kad tokį pasitenkinimą padėjo patirti senos paaugliškos meilės atspindžiai, grynai fizinis susižavėjimas pakreipė reikalus į gerąją pusę.

Koks palengvėjimas!

Taip, su fiziniais santykiais man pavyks susitaikyti, – mintijo Saša ir nusviedusi apklotus žengė porą žingsnių. Ji staiga išraudo pajutusi, kaip maloniai maudžia kūną visose vietose, kurias lietė Nikas.

Ir bučiavo.

Karštas dušas turėjo nuraminti kūną, bet duše moteris prisiminė, kaip švelniai Nikas ją čia atnešė praėjusią naktį. Nuo tokių minčių gerklėje įstrigo kietas tumulas. Jis buvo toks švelnus.

Ir rūpestingas.

Kol apsirengė, Saša jau buvo pasirengusi susidurti akis į akį su laukiančia diena. Visų svarbiausia – ji Niko nemyli, o jis net neįtaria, kad buvo jį įsimylėjusi prieš daugelį metų.

Tai verta atšvęsti, – nusprendė Saša ir nusileido laiptais į virtuvę. Šiandien, kaip ir visada, jos vyras tvarkys verslo reikalus, o ir ji pati neketino sėdėti sudėjusi rankų. Ji turi dirbti savo darbą.

Turi savo planų.

Daugybę.

Pusryčiaujant terasoje moteriai jau panižo pirštai, protas net dūzgė nuo susijaudinimo, ji nekantravo grįžti prie projektų, pradėtų prieš kelias savaites.

Šis dvaras – tikra interjero dizainerio svajonė. Didžiulė svetainė su puikios formos langais ir dvivėrėmis stiklinėmis durimis per visą sieną, už jų driekiasi vaizdingi sodai ir kiemai. Name yra ir oficialus valgomasis, gyvenamieji šeimos kambariai, penki miegamieji su vonios kambariais, dar yra vienas kabinetas viršuje ir vienas apačioje, senovinio stiliaus virtuvė su moderniausia įranga.

Neilgai trukus ji jau buvo įsitaisiusi apatiniame kabinete, liejo mintis ir idėjas popieriuje, džiaugsmas dėl namo dekoravimo projekto ir toliau liejosi per kraštus, ji kupina entuziazmo dirbo iki vėlyvos popietės.

– Negi visą dieną buvai čia? – iš tarpdurio šūktelėjo Nikas.

Saša krūptelėjusi pažvelgė aukštyn. Vos pamačius vyrą, širdis ėmė plakti smarkiau. Jis toks gražus, o praėjusią naktį juodu mylėjosi. Nuo šios minties Saša net įkaito.

Ji paskubomis nusuko akis.

– Ar jau šešios?

Nikas susiraukęs įėjo į kambarį ir žengė artyn.

– Dirbi prie dekoravimo planų? – jo skruoste sutrūkčiojo raumuo. – Tai vis dėlto ketini tuo užsiimti? – paklausė sustojęs priešais stalą.

Šiltos gaidelės išnyko. Saša atrėmė jo žodžius ne mažiau ryžtingu žvilgsniu.

Apie remontą jie daugiau nesikalbėjo, bet Saša buvo padariusi išvadą, kad Nikas jai leis perdažyti namą.

– Turbūt viskas priklauso nuo tavęs. Tu čia viršininkas.

Nikas prisimerkė.

– Dabar čia ir tavo namai, juk pati žinai.

– Ko gero taip.

Ji nė akimirkos nesijautė šio dvaro šeimininkė. Ir kaip galėtų? Tai Niko namai. Jie visada priklausys Nikui, net jei Saša su juo gyvens ir penkiasdešimt metų.

Jai užgniaužė kvapą.

Nikas pasilenkė prie jos brėžinių ir pažvelgė į didžiojo valgomojo projektą. Po minutės jis nenoromis pripažino:

– Geras projektas.

Kad ir kaip nenorėdama, Saša suvirpėjo.

– Čia tik idėjos. Dar daug ką reikia padaryti.

Nikas įdėmiai pažvelgė į žmoną.

– Tau šis darbas labai svarbus?

– Taip.

Jis kiek patylėjo.

– Gerai. Tada duodu tau visišką laisvę – daryk kas tau patinka.

– Tikrai? – entuziazmas tiesiog ūžtelėjo, bet Saša jį suturėjo ir jau gerokai santūriau padėkojo: – Ačiū.

– Tik mano senasis miegamasis liks toks koks buvęs.

– Tikrai? – Saša nebeprasitarė ketinusi jo miegamąjį ir šalia esantį kambarį paversti apartamentais. – Jei tu taip nori...

– Kaip tik taip.

– Gerai. – Tiek Saša gali nusileisti. Juk galų gale jai lieka visa kita namo dalis.

– Eisiu nusiprausiu ir persirengsiu vakarienei, – pasakė Nikas ir savininkiškai nužvelgė Sašą – iš baimės ji net pašiurpo.

Saša sunkiai nurijo seiles. Ar vyras kviečia ją pridėti?

– Hmm... pirmiausia norėčiau užbaigti kai kurias smulkmenas. Nusiprausiu po kelių minučių.

Supratingai žvilgterėjęs Nikas pasisuko link durų.

– Ilgai neužtruk.

– Neužtruksiu.

Jie abu žinojo, kad Saša neketina sekti paskui jį laiptais. Vos pajutusi, koks užkrečiamas gali būti įprotis mėgautis Niko glėbiu, Saša nusprendė laikytis nuo jo kuo toliau, kitaip rizikuoja tapti jo sekso verge.

Moteris nusišypsojo pati sau. Ar būtų taip jau blogai?

Sugrįžo tikrovės pojūtis. Gal derėtų dažniau sau priminti, kad net bučinuko ir mieloji, aš jau namuose ji neturi teisės reikalauti. Nori jis jos lovoje ar ne, visiškai aišku, kad už miegamojo durų nežiūri į ją kaip į tikrą žmoną. Bent jau ne tada, kai juodu vieni.

Gal čia tik tėvų santuokos šešėliai?

Ne, geriau Saša taip negalvos.

Mintis per daug skausminga, kad ji galėtų ilgai ją svarstyti. Saša pažvelgė į savo eskizus ir ėmė dirbti toliau. Darbas visada padėdavo jai susikaupti ir sulaikydavo liūdnas mintis apie praeitį, gindavo nerimą dėl vienišos ateities. Darbas buvo visas jos išsigelbėjimas. O dabar, jei tik jai pavyktų pritaikyti spalvą šiam...