Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Tikrai puikiai. – Saša kiek padvejojo. – Ar norėtum pažiūrėti, kai pavakarieniausime?

– Žinoma.

Paskui pokalbis pasisuko apie keletą sunkumų, kurių sukėlė vienas rangovas, juodu dar pasikalbėjo apie šeimos reikalus ir keliomis bendromis temomis.

Vos tik abu baigė valgyti, Nikas atsistojo ir nuėjo prie Sašos eskizų. Moteris plastančia širdimi nusekė iš paskos – baiminosi, kad jam gali nepatikti. Ji įdėjo labai daug darbo derindama savo projektus prie dvaro, norėjo, kad viskas tiktų puikiai.

– Tavo eskizai man padarė didelį įspūdį. Tu išlaikei šios vietos žavesį ir tikrai nieko per daug iš jos neatėmei.

Saša pajuto palengvėjimą.

– Niekada neketinau siūlyti radikalių pokyčių. Ir man šis dvaras patinka toks, koks yra, Nikai.

Jo akys įsmigo į moters veidą.

– Taip, dabar suprantu.

Saša nukaito iš malonumo, jautė, kad jos skruostai darosi beveik tokios pat spalvos kaip rožinis bikinis, kurį ji vilki.

Tiksliau, vilkėjau, – dingtelėjo Sašai ir ji stipriau suspaudė chalatą prie krūtų, Niko akys nuslydo į tą vietą, kurios nuogumą Saša bandė nuslėpti.

– Tu mane stebini, – sumurmėjo jis, lėtai gundančiai skverbdamasis į jos mėlynas akis. – Maniau, kad iškart užsisegsi liemenėlę.

Sašai kilo noras prieštarauti.

– O gal iš tiesų nesu tokia davatka, kaip tu manai?

Visai netikėtai Nikas prispaudė piršto galiuką jai prie smakro.

– Hm... gal ir ne, – kuždėjo jis, ir dundanti Sašos širdis pasileido šuoliais. Paskui jo pirštas nuslydo jos kaklu, stabtelėjo prie įsišėlusio pulso. – Su šiuo chalatu atrodai velniškai gundanti.

Saša apsilaižė lūpas.

– Nikai...

– Galėčiau nuplėšti jį nuo tavęs čia ir dabar, o tu manęs nesulaikytum... Ar stabdytum?

Saša labai išsigando, kad jis taip ir padarys.

– Galėčiau nutraukti tas bikinio kelnaites ir tu nė žodeliu nepasipriešintum... tiesa?

O dangau, taip! Šią akimirką Nikas galėtų ją paimti ir ji tikrai jam leistų. Būdama su juo Saša nori daryti dalykus, kurių paprastai nedarytų.

Kad ir kaip norėtų, meluoti nepajėgė.

– Nikai, tu žinai, kad esi teisus, bet...

Jis atitraukė ranką nuo moters kaklo.

– Bet?..

– Vis dėlto jausčiausi labai nejaukiai, juk nuolat galvočiau, kad Irisa arba leo gali mus pamatyti.

Jo akys nušvito iš pasitenkinimo.

– Tai vis dėlto tu esi davatka.

Saša susiraukė.

– Ar džiaugiesi dėl to, kad pripažįstu savo drovumą? O gal dėl to, kad buvai teisus?

– Dėl abiejų priežasčių. Man patinka laimėti.

Nikas tikrai nepasiduoda, iki kol pasiekia savo – dėl to Sašai abejonių nekilo.

Jis netikėtai pasakė:

– Negaliu pasikeisti – esu toks koks esu, Saša.

Ji pažvelgė į Niką, bet nepamatė nė lašelio savigraužos – jis tik konstatavo faktą, paskatinusį Sašą pasiduoti troškimui būti kartu. Taip, jis tikrai yra toks koks yra.

– Nikai, maldauju, veskis mane į lovą.

PENKTAS SKYRIUS

Kiekvienas vakaras iki savaitės pabaigos buvo kaip mažulytis medaus mėnuo. Oras vis dar buvo šiltas, Nikas sugrįždavo namo, juodu plaukiodavo baseine, paskui aptingę valgydavo vakarienę, o kai sutemdavo, eidavo į miegamąjį.

Ten Saša sužinojo, kad nė iš tolo nėra drovi. Jai tereikėjo atsikratyti noro save slopinti, o Niko padedama ji nesunkiai tą norą įveikė.

Ir širdis vis dar buvo nepaliesta.

Vieną rytą eidama pro senąjį Niko miegamąjį ji nežinodama kodėl sustojo ir įėjo. Kambaryje buvo didžiulė lova ir baldai, tinkami turtingam paaugliui. Sienos išdažytos šviesiais ir tamsesniais rudais atspalviais. Ant tualetinio staliuko puikavosi mokyklos laikais laimėti kriketo, futbolo ir plaukimo trofėjai. Saša pati nežinojo, ką tikėjosi pamatyti, bet kambaryje buvo kažkas daugiau, kažkas piršo jai mintį, kad Nikas – gerokai gilesnė asmenybė, nei ji iš pradžių manė.

Tik kol kas Saša negalėjo to tiksliai įvardyti.

O gal bus geriausia, jei apskritai to nesužinos.

Tegul jis būna toks koks yra, reikia nesistengti jo pakeisti. Sašos gyvenime ir taip pakanka painiavos. Beje, dėl painiavos... Ji pajuto šleikštų sunkumą skrandyje, kai po kelių valandų – kaip tik prieš pietus – atvažiavo jos motina, kaip Saša numanė, norėdama patikrinti, kaip čia klostosi reikalai. Neliko nieko kito, teko pakviesti motiną kartu papietauti. Saša tam neprieštaravo. Tiesiog buvo numačiusi kitokią darbotvarkę.

Be to, ji taip pat numanė, kad motinos vizitas kažkaip susijęs su tėvu.

– Ar jau pailsėjai po vestuvių? – paklausė Salė, kai jos atsisėdo prie stalo ankstyvos vakarienės.

– Taip, jau atsigavau.

Iki pat šio vakaro Saša neleido sau liūdėti dėl to, kad mama nuo pat vestuvių dienos jai nepaskambino. O štai Niko motina sugebėjo paskambinti jiems net kelis kartus.

– Atleisk, kad tau nepaskambinau, mieloji, – atsiprašė Salė tarsi perskaičiusi dukters mintis. – Tiesiog pagalvojau, kad bus geriau, jei paliksiu tave ramybėje, kol... apsiprasi.

Saša vangiai šyptelėjo.

– Dėkoju.

– Brangioji, tik ką susituokusias poras visada geriausia palikti ramybėje, nesikišti į jų reikalus.

– Ar taip pataria vedybų žinynai? – burbtelėjo Saša, bet tuojau pasigailėjo, nes pastebėjo, kokia sugniuždyta atrodo motina. – Mama, atleisk man. Santuoka sukėlė nemažai įtampos. Nebuvau pasirengusi tekėti. Nesitikėjau taip staiga. Šiaip ar taip, tik ne artimiausiais metais.

Salė linktelėjo.

– Nieko tokio. Suprantu. Bet, maldauju, nepamiršk, kad mudu su tavo tėčiu labai džiaugiamės dėl šios santuokos. Aš tokia laiminga, kad jis vėl ėmė šypsotis.

Nuvijusi šalin mintį, kad tėvas turbūt įsitaisė naują draugužę, Saša spustelėjo motinai ranką.

– Tada ir aš laiminga.

Salė dėkinga nusišypsojo, bet tuojau susiraukė.

– Mieloji, yra vienas nesklandumas... – prabilo ji, ir Saša įsitempė. – Atrodo, kad niekaip nesiseka užbaigti sandorio su Sezaru. Bijau, kad tavo tėvas nebegali ilgiau laukti.

– Jei gerai suprantu, dabar jie labai užsiėmę kvepalų pristatymu Jungtinėje Karalystėje.

Nors, gerai pagalvojus, tokio delsimo priežastys Sašai ir pačiai nebuvo iki galo aiškios.

– Aš tikėjausi, kad tu galėtum pasiteirauti Niko. Tik pasistenk užuolankomis. Tiesiog sužinok, ar kyla kokių nors sunkumų ir, jei taip, kokių. Neprašyčiau tavęs, jei nebūtų taip svarbu.

Saša sunkiai nurijo kąsnį.

– Mama, judu su tėčiu stumiate mane į labai nepatogią padėtį.

Dar kartą.

Motina, regis, net neišgirdo.

– Nikas juk tavo vyras. Jis tau viską papasakos.

Yra daugybė dalykų, kurių motina gali paprašyti savo dukters.

– Mes su Niku nemylime vienas kito, mama. Jis nekalba su manimi apie darbo reikalus. Aš nieko negaliu tau pažadėti.

– Jei gali, tai bent pabandyk, širdele.

Saša atsiduso.

– Gerai, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Vos baigus valgyti motina išėjo, ko gero baimindamasi, kad dėl kokio neatsargiai ištarto žodžio duktė nepersigalvotų.

Ji išlydėjo motiną sunkia širdimi. Saša labai myli savo mamą, bet niekada nepajėgė suprasti jos jausmų vyrui, kuris visiškai užgožė jos asmenybę.

Jai taip niekada neatsitiks.

Niekada.

O norėdama sau tai įrodyti ji prabils šia nemalonia tema, kai šiandien vakarieniaus su Niku.

***

– Šiandien pas mus pietavo mano mama.

Nikas pakėlė akis nuo lėkštės, jis džiaugėsi dėl Sašos.