Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Tai gerai. Man atrodo, kad nuo pat vestuvių iš jos nebuvo jokių žinių.

– Buvo užsiėmusi.

– Neabejoju.

Tikriausiai tenkino kiekvieną Porterio kaprizą. Savo dukters sąskaita, – susiraukęs galvojo Nikas prisimindamas, kaip Sašai trūko motinos dėmesio po jųdviejų vestuvių. Argi ne motinai pridera nerimauti dėl tik ką ištekėjusios dukters? O gal jis darosi kiek per daug senamadiškas?

Saša lyžtelėjo sausas lūpas.

– Tiesa, mama labai susijaudinusi. Ji tikisi, kad aš galiu jai padėti.

– Ir kaipgi?

– Mano tėvas tikisi pasirašyti su Valenčių bendrove pervežimų laivais sutartį, bet akivaizdu, kad tai vis atidėliojama. Tėvas nesupranta kodėl.

Nikas atsilošė kėdėje ir kreivai šyptelėjo.

– Tai jis pasiuntė savo žmoną, kad ji paklaustų mano žmonos?

Saša pasijuto nesmagiai ir nervingai kramtė lūpas.

– Jis tiesiog nori žinoti, kas atsitiko, supranti? Jei sutartis nebus pasirašyta, jam gali tekti dairytis palankios progos kitur.

– Progos kitur? – Nikas vos susilaikė neprunkštelėjęs.

Senis Porteris per daug tingus, kad ieškotų kitų kelių, kai šalia yra Sezaras Valentis.

– Tai tik verslas, Nikai.

– Būtent.

Saša maištingai kilstelėjo smakrą.

– Ir ką gi tai turėtų reikšti?

– Nesikišk į šeimos verslo reikalus, Saša.

Ji aiktelėjo.

– Maniau, kad dabar ir aš priklausau šiai šeimai.

Jis kietai suspaudė lūpas.

– Bet ne verslui. Verslo reikalai su tavimi neturi nieko bendro.

– Ak šit kaip. – Žalių moters akių žvilgsnis prigeso, ji padėjo servetėlę ant stalo ir atsistojo. – Tokiu atveju mums ko gero derėjo pasirašyti vedybinę sutartį. Tada negalėčiau paliesti nė trupinėlio iš tavo nuostabiojo verslo, jei kada nors skirtumės.

Taip pasakiusi Saša išėjo iš kambario.

Nikas susiraukęs žiūrėjo jai pavymui. Jie juk ką tik susituokė, kodėl, po velnių, ji kalba apie skyrybas?

O gal Saša iš tikrųjų tekėjo už jo tik dėl pinigų? Ne, Nikui taip nebeatrodo. Tik pats nežino kodėl.

Be to, jam nėra ko nerimauti. Ji jokiu būdu negalės pretenduoti nė į mažiausią Valenčių bendrovės gabalėlį. Teisinė verslo pusė susukta tvirčiau nei siūlų kamuolys.

Po velnių, Sašai vis tiek dera laikytis nuo visko atokiau. Ji turi savo darbą, o jis savo. Ir ko, po galais, siekia Porteris? Šis vyras neturi jokių skrupulų – slapstosi už žmonos ir dukters sijonų. Tiesa, jis toks buvo visada.

Lieka tik apgailestauti, kad senis taip gerai užuodžia nemalonumus. Jis akivaizdžiai įtaria, kad sandorio pasirašymas vilkinamas. Ir ne be reikalo. Nei Nikas, nei jo broliai prie šio sandorio nenori nė piršto prikišti, kažkas jame yra ne taip. Nė vienam iš Valenčių Porteris nepatinka, bet čia yra kažkas daugiau nei paprasta antipatija. Kamuoja nuojauta, kad senis jiems pučia į akis miglą, tačiau broliai Valenčiai neturi akivaizdžių įrodymų, o ir pasitarti su Sezaru negali – juk jis serga – bet ilgiau atidėlioti sutarties nebepavyks.

Po velnių tą Porterį Bleiką.

Staiga Nikas suprato, kad apie paskutinius įvykius dera pasakyti Aleksui. Jis nenorėjo kalbėtis telefonu, kad ką nors nugirdusi Saša neperduotų tėvui, todėl čiupo automobilio raktelius ir išėjo iš namo.

Jis porą valandų prabuvo pas Aleksą, kur broliai vėl kalbėjosi apie laivybos sutartį, vis bandė suprasti, kodėl ji atrodo tokia nepatikima. Į galvą neatėjo jokia išganinga mintis, todėl pokalbis galiausiai pakrypo apie kvepalų pristatymą Jungtinėje Karalystėje.

– Gal dar puodelį kavos, Nikai? – pasiūlė Olivija, kyštelėjusi galvą pro kabineto duris.

Jis nusišypsojo brolienei.

– Na, gal dar vieną, dėkoju, Olivija.

Olivija pažvelgė į Aleksą.

– O tau, mielasis?

– Ne, aš nieko nenoriu.

Olivijos akys vėl šoktelėjo į Niką, tada – į Aleksą, moteris keistai nusišypsojo ir išėjo. Nikas žinojo, kad brolis su žmona svarsto, kodėl jis neskuba namo pas savąją žmoną.

– Nesutariate su Saša? – tiriamai žiūrėdamas broliui į akis paklausė Aleksas, kai juodu liko vieni.

Nikas pasitrynė sprandą.

– Ir Roma ne per vieną naktį pastatyta.

– Suprantu.

Nikas susimąstė.

– Taip, juk iš tikrųjų suprati?

Aleksas truputį patylėjo, tada atsakė:

– Saša tikrai puiki turint omenyje, koks jos tėvas.

Nikas kreivai nusišypsojo broliui.

– Kurioje tu pusėje?

– Neabejoju, kad viskas susitvarkys.

Staiga Nikas panoro važiuoti namo. Vadinasi, Saša tik norėjo įtikti tėvui. Jam nederėjo taip užsipulti žmonos.

Jis atsistojo.

– Manau, kad kavos nebelauksiu.

Aleksas išsišiepė.

– Pasakysiu Olivijai.

Kai Nikas parvažiavo namo, Saša jau miegojo. Jis nusiprausė po dušu, įsimuko į lovą ir atsigulė šalia jos. Neatsispyrė pagundai prisitraukti ją arčiau, tik atsargiai, stengdamasis nepažadinti. Galų gale užmigo ir jis. Diena buvo labai ilga.

***

Kitą dieną Saša buvo labai užsiėmusi: lakstė po visokias parduotuves, bet iš galvos niekaip neišėjo Nikas ir vakarykštė jo reakcija. Jo žodžiai kažkur viduje sukėlė kvailą skausmą. Jai irgi nepatiko klausinėti apie tą laivybos sutartį, bet juk ji nieko blogo nepadarė. Nelabai didelis nusikaltimas. Tai kodėl Nikas šoko taip įnirtingai gintis?

Žinoma, vaikiška buvo leptelėti apie tą priešvedybinę sutartį, bet juk ji būtų labai paranki Nikui, kuris nori smėlyje nubrėžti aiškią liniją. Saša juk žino, kad Nikui nieko nereiškia. Jai nebūtina kartoti, kad privalo tūnoti šešėlyje kaip maža gerutė žmonelė. Toks požiūris per daug atsiduoda jos tėvu.

– Vėluoji.

Sašai vos nesusipainiojo kojos, kai įėjusi pro pagrindines duris pakėlė galvą. Nikas jos laukia namuose ir reikalauja pasakyti, kur ji buvusi?

Ir dar tada, kai praėjusį vakarą paliko ją besikankinančią, ar tik vyras nebus išvažiavęs susitikti su viena kita sena drauguže.

Saša padėjo rankinę ant stalo.

– Tai dabar imsime vienas kitą kontroliuoti?

Jo veide blykstelėjo keistas nuoširdumas.

– Tiesiog pradėjau nerimauti.

Sašos pyktis nuslūgo.

– Gerai, jei jau būtinai turi žinoti, aš buvau išėjusi susitikti su keliais rangovais. Užtrukau ilgiau, nei buvau numačiusi.

Niko akys apsiniaukė ir jis iš karto pasuko į svetainę, jo judesiai buvo keisti, nenatūralūs.

– Ką gi, džiaugiuosi, kad sugrįžai namo.

Saša nusiviepė jo nugarai. Negi jis sutriko dėl to, kad jaudinosi? Nuo tokios minties Sašą užliejo švelnumas.

– Galėjai paskambinti man į mobilųjį, – tyliai priminė ji sekdama jam iš paskos į kambarį.

– Nežinau numerio.

Žlugo net ir menkiausia Sašos viltis.

– Reikėjo tik paklausti.

– Žinau.

Tai labai daug pasako apie jų santykius.

– Kad ir kaip ten būtų, – toliau kalbėjo Nikas, – aš kiek anksčiau skambinau Irisai ir pasakiau neruošti šiandien vakarienės. Pamaniau, kad geriau nusivesiu tave į vietinį restoraną.

Ar tai būdas atsiprašyti?

– Būtų labai miela.

Nikas atrodė patenkintas, tada vėl prabilo:

– Saša, atleisk, kad vakar taip tave užsipuoliau. Sugrįžęs iš Alekso norėjau atsiprašyti, bet tu jau miegojai.

Aha, vadinasi, jis buvo Alekso namuose. Ar Saša juo tiki? Labai keista, bet taip. Ji tik apgailestavo nežinojusi to praėjusį vakarą, kai jautėsi tokia nelaiminga ir apsimetinėjo mieganti.

– Ir tu man atleisk, – išgirdo pati save tarsi iš šalies. – Man nederėjo tavęs klausinėti. Bet labai susirūpinau dėl savo tėvų.