Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Vakarienė beveik paruošta. – Nikas vėl ją išgąsdino.

Pakėlusi akis Saša pamatė, kad jis jau nusiprausęs ir persirengęs, ji dėbtelėjo į save ir suraukė nosį.

– Visiškai užsimiršau, tiesa?

– Akivaizdu, kad nesiverti per galvą norėdama kuo ilgiau pabūti su manimi... – nutęsė jis nė nesistengdamas vynioti žodžių į vatą.

Ko čia abejoti – Nikas turėjo galybę moterų, kurios tikrai būtų persivertusios per galvą, kad tik pabūtų su juo, – mąstė Saša. – Na, aš nesu viena jo moterų.

Ji aukštai pakėlė galvą.

– Ne, nesiverčiu.

Nikas įvertino tokį atsakymą.

– Tu ne tokia kaip kitos?

Ar čia komplimentas? Saša suabejojo.

– Turbūt ne.

Jo veidas vėl tapo neįskaitomas.

– Turi dešimt minučių, – šiurkščiai metė ir išdrožė.

Akimirką Saša tiesiog stovėjo kaip įbesta. Kodėl jis taip elgiasi? Ar dėl to, kad ji buvo skaisti? Jaučiasi nusikaltęs? Nėra jokio reikalo.

Ji nuskubėjo į dušą, dar kartelį šiek tiek pasidažė, šviesius plaukus paliko palaidus, jie krito ant pečių. Ji atsižvelgė į tai, kuo vilkėjo Nikas, – kelnėmis ir polo marškinėliais, – tad vakarienei per daug nesipustė: užsivilko vasarinę kelius vos siekiančią švelnios medžiagos suknelę.

Po penkiolikos minučių Saša įėjo į valgomąjį pas Niką. Jo akys žybtelėjo iš malonumo, ir moters širdis pradėjo pašėlusiai daužytis. Ji priėjo prie Niko laikomos kėdės.

Abu atsisėdo prie stalo. Irisa patiekė vakarienę ir pasakė, kad skambino Sezaras, jis norėjo priminti jiems apie artėjantį Valenčių kvepalų Moteris pristatymą Anglijoje. Tada moteris išėjo ir paliko juos valgyti.

– Kada tas pristatymas Jungtinėje Karalystėje? – pasmalsavo Saša.

– Po poros savaičių.

– Jiems ten tikrai puikiai seksis.

Nikas linktelėjo.

– Kaip ir visur.

Saša nusišypsojo.

– Ko šypsaisi? – paklausė Nikas.

– Kad esi toks pasipūtęs.

Jo lūpų kampučiai virptelėjo.

– Tokie jau tie Valenčiai.

– Žinau.

Jiems valgant, įsivyravo tyla. Saša vis dar negalėjo atsistebėti, kad ji iš tiesų ištekėjo už Niko Valenčio. Kas galėjo pagalvoti?

Ji tikrai nenumanė.

Susirūpinusi, kaip išvengti šių minčių, moteris ėmė mąstyti, kiek daug darbo reikalauja naujų kvepalų pristatymai.

– Tu turėtum važiuoti su Aleksu. Jam gali prireikti pagalbos.

– Aleksas susitvarkys pats. Juodu su Olivija pasirūpins, kad viskas vyktų sklandžiai.

Saša nenorėjo, kad Nikas liktų namie tik dėl jos.

– Tai, kad mes neseniai susituokę, visai nereiškia, kad privalai sėdėti su manimi namuose.

Nikas kreivai šyptelėjo.

– Taip greitai bandai manimi atsikratyti?

– Žinoma, ne. Aš tik pamaniau, kad turi ir kitų įsipareigojimų, o vedybinis gyvenimas neturėtų jiems trukdyti.

Jis įdėmiai pažvelgė į Sašą, tada atsakė:

– Jei manyčiau, kad Aleksui iš tiesų manęs reikia, važiuočiau. Bet aš jam nereikalingas, o jei jau atvirai, tikrai mieliau liksiu namuose.

Saša pastebėjo, kad jis nepasakė norįs likti su ja .

Keista, bet ji apsidžiaugė, kad Nikas niekur nevažiuoja ir nepalieka jos vienos. Matyt, paskutiniaisiais metais jai tikrai netrūko vienatvės.

O jam?

Saša abejojo, ar jis kada nors buvo vienišas.

Jie ėmė kalbėtis apie vestuves – negi jos įvyko tik vakar? – pavalgė gerokai anksčiau, nei Irisa patiekė desertą ir netrukus, jį suvalgius, vakarienė baigėsi.

Ji svarstė, kas bus toliau...

Išgers kavos?

Arbatos?

Eis tiesiai į lovą?

– Ar norėtum pažiūrėti televizorių?

Saša nekreipė dėmesio į vyro žvilgsnius: Nikas puikiai suprato, apie ką ji galvoja.

– Neatsisakyčiau.

Saša atsistojo, pakilo ir Nikas.

– Tu eik pirma, aš tuojau ateisiu. Pirmiausia turiu paskambinti keletui žmonių.

Moteris pasijuto kiek nusivylusi, bet nedelsdama atsikratė liūdesio. Pabus truputį viena – aprims pulsas, nusiramins širdis.

Praėjo valanda, o ji vis dar sėdėjo ir laukė, kol prie jos prisidės Nikas. Net mėgstamiausia situacijų komedija neprikaustė Sašos dėmesio, o po jos turėjo prasidėti kažkokia nuobodi laida. Geriau jau ji eitų prie savo eskizų ir toliau pieštų, bet ir nuo darbo reikia pailsėti. Tuo labiau kad ji nenorėjo trukdyti kabinete užsidariusiam Nikui. Gali būti, kad jis skambina labai rimtais reikalais.

Saša nusižiovavo.

Ji jautėsi pavargusi.

Gal tiesiog užsimerks kelioms akimirkoms.

Staiga pajuto, kaip stiprios vyro rankos ją kelia ir neša. Ji bandė atsimerkti, bet buvo taip šilta ir jauku, kad tenorėjo įsitaisyti patogiau.

– Nikai.

– Ką?

Taip sunku praplėšti akis.

– Nuleisk mane ant grindų, – murmėjo Saša. – Aš moku vaikščioti.

– Ne.

Ji lengvai atsiduso. Per daug vargo su juo ginčytis, tuo labiau kad skruostas jaukiai priglaustas vyrui prie krūtinės, o tiesiai po ausimi plaka Niko širdis.

Jis kopė laiptais ir taip maloniai kvepėjo: švarių drabužių dvelksmas buvo sumišęs su vyro kūno aromatu, burna kvepėjo šviežia kava.

Dar niekada joks vyras nėra jos nešęs. Ar tik ne dėl tų visų saldžių filmų būti nešamai ant rankų atrodo taip romantiška?

Tada jai kažkas toptelėjo ir Saša ėmė kikenti. Niekaip nepajėgė susivaldyti.

Užlipęs į viršų Nikas sustojo ir pažvelgė į ją.

– Kas čia juokingo?

– Tu pritrūkai kvapo.

Niko akyse suspindo linksmos kibirkštėlės.

– Nori pasakyti, esu per senas, kad galėčiau užnešti tave laiptais?

– Negi išdrįsčiau?

– Taip.

Saša pastebėjo, kad griežtų jo lūpų kampučiai kilstelėjo. Niko akys žvilgėjo.

– Bet tikrai nesu per senas... Ir man nepritrūks kvapo... pamylėti tave, mano brangioji, – kuždėjo jis nešdamas ją į miegamąjį.

Priėjęs paspyrė duris ir įnešęs pastatė priešais save.

Mėlynos Niko akys lempos šviesoje žėrėjo žiūrėdamos į Sašą, jis palenkė galvą ir ją pabučiavo. Jis nesiliovė bučiavęs ir bučinys virto kova, kurioje nė vienas nenorėjo patirti pralaimėjimo. Galų gale jai teko nuo jo atsiplėšti ir įkvėpti oro.

Nikas triumfuodamas dėbtelėjo į Sašą ir nieko nelaukdamas nuvilko jai drabužius, tada ėmė bučiuoti gerokai intymesnes vieteles.

Net jei pagaliau ir pritrūko kvapo, to tikrai neparodė. Vienintelis dalykas, kurį Nikas atskleidė – tai aistringas alkis, kuris Sašai buvo labai netikėtas.

***

Kai Nikas kitą vakarą anksčiau sugrįžo iš darbo, Saša plaukiojo baseine. Ji ketino palįsti po dušu ir persirengti, kol jis negrįžo, bet vasara jau ėjo į pabaigą, ir moteris susiviliojo šiltu oru.

Jis atsisėdo ant krėslo prie baseino krašto ir atlaisvino kaklaraištį. Buvo labai gražus, tačiau po akimis mėlynavo ratilai. Saša pasijuto kalta, kad neleido jam išsimiegoti praėjusią naktį, nors tokia nemiga ir buvo naudinga abiem pusėms.

Ji stačiomis plūduriavo baseino viduryje.

– Atrodai pavargęs.

Jis atrodė nustebęs, kad Saša tai pastebėjo.

– Taip, ko gero nusiplūkiau.

Ji susiraukė.

– O dar tas važinėjimas į miestą ir atgal atima nemažai jėgų.

Važiuodamas į miestą jis kaskart užtrukdavo gerą pusantros valandos į vieną pusę, o kur dar ilgos įtemptos darbo dienos.

Nikas tik gūžtelėjo pečiais.

– Priprasiu.

– Neturėtum taip vargti, Nikai. – Saša kilstelėjo į jį akis. – Kodėl nepasisamdai vairuotojo? Tavo tėvas jau daugelį metų jį turi.