Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Nikas priėjo prie didžiulio lango, kelias akimirkas stovėjo nusisukęs ir žiūrėjo.

– Eikš čia.

Jai užgniaužė kvapą. Na štai.

Nenorėdama pasirodyti vaikiška ar baugšti ji žengė ištaigingu kilimu, bet priėjusi arčiau nesulaukė tokios reakcijos, kokios tikėjosi.

Nikas stovėjo ir žiūrėjo į nuostabias dvaro vejas ir sodus, saulėlydžio paskandintus giliuose šešėliuose.

– Ačiū, kad padėjai man tai išsaugoti, – sušnabždėjo jis kimiai.

Ak.

Ją užliejo džiaugsmo banga.

– Čia tavo vieta, Nikai.

Jis atsisuko ir suėmęs pirštais jos smakrą kilstelėjo galvą.

– Tai gražiausi mano kada nors girdėti žodžiai.

Ir staiga jo lūpos priartėjo.

Saša to nesitikėjo ir neturėjo laiko pasiruošti. Vieną sekundę jis dar stovėjo šalia, o kitą jo lūpos jau palietė jos ir paskandino bučinyje. Bučinys buvo švelnus ir lėtas, Saša sutirpo nuo jo kaip pavasario šalna, pašvietus ryto saulei.

Lygiai taip pat – neperspėjęs – jis pabučiavo giliau, nuskraidino ją į pasaulį, kuriame ji buvo tik kartą – prieš daugelį metų. Tas pasaulis pasviro ant ašies ir ėmė nesuvaldomai suktis.

Jo liežuvis maloniai glostė, rankos nuslydo ant klubų ir ją prispaudė, jo kūnas sakė, kad Nikas yra vyras, kuris trokšta, o ji – moteris, pasirengusi atsiduoti.

O tada jis atsitraukė.

Ir pasaulis... kiek sulėtėjo.

Nikas nubraukė jai nuo skruosto plaukų sruogelę.

– Gal norėtum nusiprausti po dušu? – kimiai paklausė, mėlynos jo akys tamsiai blizgėjo.

– Hmm... kartu?

Nikas nusišypsojo.

– Ar tai pasiūlymas?

Saša jautė, kaip išraudo jos skruostai.

– Ne.

Jis atsilošė švelniai į ją žiūrėdamas supratingomis akimis.

– Tu droviesi?

Išdžiūvusia gerkle ji sunkiai nurijo seiles.

– Tik pirmąjį kartą, – sušnabždėjo tikėdamasi, kad jis supras užuominą ir neteks to ištarti.

– O paskui? – erzino Nikas.

– Aš ne...

Jis sukikeno ir žengė atatupstas, jai nespėjus atsakyti.

– Nesijaudink, aš palįsiu po dušu savo senajame kambaryje, todėl galėsi saugoti savo privatumą. – Jis nuėjo durų link, bet ten stabtelėjo ir pažvelgė per petį. Jo akys daugiau nebejuokavo. – Šį kartą.

Saša stovėjo nekrustelėdama, kol visai nebegirdėjo kilimo prislopinto jo žingsnių aido ant laiptų. Tada lėtai iškvėpė. O Dieve. Iš kur jai žinoti, ar drovėsis tada, kai su juo pasimylės? Saša dar niekada nesimylėjo su jokiu vyru.

Ji tebėra nekalta.

Skaisti mergina, kuri niekada jokiam vyrui nejautė to, ką prieš daugybę metų jautė Nikui. Nikui, kurio bučinys ją tik ką nupūtė kaip vėjas. Kaip galėjo bučinys po vestuvių ceremonijos būti visai kitoks... toks švelnus... o šis tiesiog priblokšti?

Šis pabučiavimas buvo visai toks pat kaip tas bokštelyje...

Tik visai kitaip nei po įvykio bokštelyje Nikas nebeišeis su kita moterimi. Šiąnakt jo lovoje bus Saša . Ir visas kitas naktis.

Kol kas.

Drebančiomis rankomis jai pavyko atsitraukti suk nelės užtrauktuką ir nusivilkus atsargiai pakabinti ant kėdės. Tada moteris nuskubėjo į dušą baimindamasi, kad už nugaros palieka kur kas daugiau nei vestuvių suknelę.

Šiąnakt ji taps ištekėjusia moterimi visomis šio žodžio prasmėmis.

Bet ar Nikas tai pastebės?

Ar jam rūpės?

***

Laimei, kai Saša išėjo iš vonios kambario, Niko niekur nebuvo matyti. Ji nerangiai nusimetė šilkinį chalatėlį, vienais naktinukais šmurkštelėjo po apklotu ir užsitempė jį iki pat kaklo.

Lempos šviesoje ji gulėjo kelias akimirkas sustingusi kaip mumija, tada nervingai nusijuokė. Tarsi suakmenėjusi.

Dėl Niko?

Ne, ji elgiasi absurdiškai. Nikas jos niekada fiziškai neįskaudintų. Supratusi, kad leido įsisiautėti nerimui, ji atsisėdo, atsirėmė į pagalvę ir vos tik spėjo prisidengti antklode, duris pravėrė Nikas.

Linksmai nužvelgė Sašą.

– Matau, tu jau lovoje.

Ji sutrikusi sumirksėjo. Ar jai derėjo pasėdėti brokato krėsle? O gal stovėti prie lango? Koks protokolas galioja vestuvių naktį, kai išteki per prievartą?

– Maniau, kad kaip tik čia tikėsies mane surasti.

– Ak, žinoma. – Jis žiūrėjo labai įdėmiai. – Tu man patinki bet kur, Saša.

– Ne tai turėjau galvoje.

– O aš – kaip tik tai.

– Nikai... – Ji nutilo, nes nešinas šampanu ir dviem taurėmis jis priėjo arčiau.

Vilkėjo tamsiai mėlyną chalatą, ilgos kojos – nuogos ir raumeningos.

Saša jautė, kaip kaista.

– Man patinka, kaip į mane žiūri, – kimiai pasakė jis.

Saša nusuko akis, tada vėl pažvelgė į jį bandydama atgauti bent kiek pusiausvyros.

– Keista būti čia štai taip su tavimi, – pasiteisino nevykusiai, bet geriau nesugebėjo.

– Kodėl?

Dabar ji gali jam pasakyti.

Saša giliai įkvėpė.

– Gal dėl to, kad aš...

– Po velnių, juk nežiūri į mane kaip į brolį?

Jo klausimas Sašą sutrikdė. Ji sumirksėjo.

– Ne.

Taip apie Niką ji niekada gyvenime nemąstė. Negi tie du pritrenkiantys bučiniai jam nieko neišdavė – o juk juos skyrė septyneri metai?

– Koks palengvėjimas, – pajuokavo Nikas, bet Saša suprato, kad tame klausime buvo ir dalis tiesos.

Nikas ištiesė jai šampano taurę.

– Imk, šampanas padės tau truputį nusiraminti.

Dėkinga, kad turės kur nukreipti dėmesį, ji paėmė taurę ir paragavo, leido burbuliukams kutenti perdžiūvusią gerklę. O gal išgėrus tikrai būtų paprasčiau? – susimąstė Saša, bet tokią mintį tuojau išmetė iš galvos. Apsvaigusi ji tikrai gali išplepėti per daug.

Nikas prisėdo ant lovos šalia jos, staiga jo akys suspindo kaip grobuonies.

– Kodėl po mano bučinio atrodei tokia sukrėsta?

Taigi, jis pastebėjo, kad bučinys Sašą užklupo netikėtai.

– Hmm... per vestuves? – apsimetė nesupratusi klausimo Saša.

– Ne, turiu omenyje ne tą taikų lengvą bučinuką, kurį pakštelėjau per vestuvių ceremoniją. Kalbu apie bučinį prie to lango.

Saša atsikrenkštė, tada nusprendė, kad geriausia pasakyti tiesą.

– Turbūt nesitikėjau, kad... man bus taip malonu.

– O aš tikėjausi.

– Nikai, aš...

– ...turi pačias saldžiausias lūpas, kokių tik esu ragavęs, – kuždėjo jis statydamas taurę ant stalelio prie lovos, šalia pastatė ir jos taurę.

Tada pasilenkė prie Sašos.

– Noriu jų paragauti dar kartą.

Saša lyžtelėjo lūpas ketindama pasakyti, kad tebėra nekalta, bet netrukus pajuto jo lūpas ir užmiršo viską pasaulyje, liko tik Nikas. Jis atsargiai kramsnojo jos lūpas, Saša atsiduso iš malonumo, o Nikas, pasinaudojęs palankia proga, prasibrovė liežuviu giliau.

Vienas staigus kirtis, ir jis jau tapo jos dalimi.

Saša sudrebėjo. Bučinys gilėjo, plaučiuose ėmė trūkti oro, jaudulys prasiskverbė į kiekvieną jos kūno porą. Ji net nežinojo, kad bučinys gali būti toks visa apimantis.

Tada Nikas ėmė bučiuoti lėčiau, truputį atsitraukė norėdamas pažiūrėti jai į akis – atrodė, kad tiria.

– Tu kažkokia keista, Saša.

Jai užgniaužė kvapą. Ar jis suprato?

– Nedaug vyrų gali pasigirti su tavimi miegoję, tiesa?

– Hmm... taip. – Ji sunkiai nurijo seiles. – Ar tai labai svarbu?

– O taip, – sukuždėjo Nikas.

Saša negalėjo perprasti jo išraiškos, todėl išsigando, kad Nikas atsisakys su ja mylėtis, nes suprato, kad ji tebėra skaisti. O tai bus didžiausias praradimas jos gyvenime. Tiesa, Saša už jo ištekėjo, bet prarado vestuves, apie kokias buvo svajojusi. Dabar ji nenorėjo prarasti dar ir savo medaus mėnesio.