Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Ar norėtum vaikų?

Merginos širdis pasileido šuoliais, ir visas cinizmas staiga išgaravo.

– O tu?

– Kada nors, bet ne dabar.

– Ir aš.

Apie vaikus ji nebuvo susimąsčiusi. Vaikai – įsipareigojimas visam gyvenimui, ryšys, kuris susies ją su Niku iki pat mirties.

Saša abejojo, ar galėtų taip pasielgti.

Abejojo, ar to norėtų .

Jis pasuko prie nedidelio stalelio, ant kurio pūpsojo šūsnis dokumentų.

– Puiku. Atrodo, kad mums reikia suplanuoti vestuves.

Saša staigiai įkvėpė.

– Luktelėk. Sutiksiu tekėti tik tuo atveju, jei įvykdysi vieną sąlygą.

Nikas sustojęs pažiūrėjo į ją, vienas antakis šoktelėjo.

– Kokią?

– Tu būsi man ištikimas, – nukirto Saša. – Nesitaikstysiu su pažeminimu, jei tu regsi romanus. Jeigu šio reikalavimo įvykdyti negali, pasakyk man dabar.

Jo veide šmėkštelėjo neįskaitomas šešėlis.

– Klausti reikia ne to, ar galiu. Klausimas, ar norėsiu likti ištikimas.

Saša įsitempė.

– Numanau, kad per savo gyvenimą turėjai daugybę moterų.

– Tu mane puikiai pažįsti, – nutęsė Nikas.

Saša kilstelėjo smakrą.

– Su kitokiomis sąlygomis aš nesutiksiu.

Tyla užsitęsė – juodu neatsitraukdami žiūrėjo vienas kitam į akis. Tai vienas klausimų, dėl kurių Saša nenusileis – ištikimybė jai labai svarbi.

Tada Nikas giliai atsiduso.

– Tu galbūt nustebsi sužinojusi, bet į santuokos įžadus aš žiūriu labai atsakingai, ypač į savo. Galiu užtikrinti, kad liksiu tau ištikimas.

Saša tyliai atsiduso, bet pati nežinojo, ar jai palengvėjo, ar tai nusivylimo atodūsis. Tik ką išsisklaidė paskutinė viltis išvengti santuokos.

Iš kitos pusės, dėl savo motinos ji gali padaryti bent jau tiek. Reikia stengtis šito neužmiršti.

– Vestuvės įvyks po trijų savaičių.

Saša išdžiūvusia gerkle nurijo seiles.

– Taip greitai?

– Kuo greičiau viską baigsime, tuo geriau.

– Taip, – pritarė mergina susitaikiusi su neišvengiamybe.

Ji jautėsi taip pat kaip ir Nikas, bet gali būti, kad dėl skirtingų priežasčių. Saša numanė, kas Sezaras neleis savo sūnums pasirašyti sutarties su jos tėvu, iki kol nuskambės jos ir Niko santuokos priesaika. Sezaras ne kvailys.

O kad jis toks būtų!

***

Kai Saša išėjo iš Niko apartamentų, vyras jautėsi savimi patenkintas. Jis žinojo, kad viskas, ką reikia daryti, tai paskambinti tėvui ir pasakyti, kad Saša jo pasiūlymą atmetė. Sezaras tučtuojau griebė telefoną ir paskambinęs Porteriui paverkšleno, kad jiems nepasiseks susigiminiuoti sutuokus vaikus. Tik to ir reikėjo. Porteris puikiai žino, kas jam ant duonos užtepa sviesto, todėl tikrai nenorėjo nuvilti Sezaro.

Nikas pašaipiai suprunkštė: Porteris Bleikas – tikras lepšis. Jei Valenčių šeima nebūtų aptekusi pinigais, senis tikrai nesisukiotų aplinkui vaidindamas Sezaro draugą.

Ne, Porteris būtų tiesiog išėjęs pasilinksminti su dabartine savo drauguže. Tas vyras – prasčiausios rūšies ištvirkėlis, o jo romanai turbūt prasčiausiai saugoma paslaptis.

Nieko nuostabaus, kad Saša taip atkakliai reikalauja ištikimybės, jiems susituokus. Ji, savaime suprantama, turėtų numanyti apie nesuskaičiuojamus savo tėvo nuotykius.

O ar žino?

Nikas nepaklausė tiesiai šviesiai – baiminosi išplepėti, jei ji kartais nežinotų. Ne, Porterio garbės apginti jis netroško. Tiesiog jei Saša dar nieko nenumano, jau verčiau ne jis atvers merginai akis.

Dabar Nikas tik vylėsi, kad kartu gyvenant neteks apgailestauti dėl duoto žodžio. Moterys garsėja tuo, kad į viską žiūri visai kitaip, Nikas nujautė, kad tokia pat yra ir Saša.

Ar ji sutiko tekėti ne tik dėl šeimos, bet ir dėl kokių nors kitų priežasčių?

Gal vilioja didesnis prestižas?

O gal – pinigai?

Geresni ryšiai – galimybė gauti daugiau darbo?

Laikas parodys, bet jei taip atsitiktų, Nikas bus viskam pasirengęs. Niekas neapdums jam akių. O jei kartą pabandys, antrą sykį nepavyks.

TREČIAS SKYRIUS

Būdama aštuoniolikos, Saša svajojo ištekėti už Niko balta nuotakos suknele gražiausioje Sidnėjaus bažnyčioje – nuostabi aplinka nuostabiai abipusei jų meilei.

Dabar, sulaukus dvidešimt penkerių, stilinga ceremonija didžiulio Valenčių dvaro pievelėje, užlietoje saulės, atrodė kur kas patrauklesnė, bet ji sutiko tekėti tik dėl naudos, be to, už vyro, kuris apie ją nė akimirką nemąstė – o tai jau visai kas kita. Viskas paaiškėjo jau vestuvių dieną. Per ceremoniją ji jaudinosi atsakinėdama, bet Nikas, rodos, nė nevirptelėjo. Akivaizdu, ji šio vyro vis dar nė kiek nejaudina, o mažiausiai – tuo, kad už jo išteka.

– Skelbiu jus vyru ir žmona.

O Dieve. Sašos keliai grėsmingai virpėjo, ir ji labai džiaugėsi, kad ilga vestuvinė suknelė viską slepia nuo žiūrovų.

– Galite pabučiuoti nuotaką.

Ji sunkiai nurijo seiles ir atsisuko į Niką – su juodu smokingu jis atrodė nepaprastai gražus.

Tada, prieš daugelį metų, nuo jo bučinio Saša sutirpo, bet, kol nepajuto jo lūpų, nežinojo, kaip reaguos šį kartą.

Nenuleisdamas nuo jos mėlynų akių Nikas palenkė galvą. Jų lūpos susiglaudė ir Saša nervingai sulaikė kvapą laukdama ko nors... kokio nors sukrėtimo. Buvo malonu, bet ji nesutirpo.

Ačiū Dievui!

Jis liovėsi bučiuoti ir abu ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Saša pajuto tokį palengvėjimą, kad net sugebėjo išspausti šypseną. Nikas prisimerkė ir ji ėmė spėlioti, apie ką vyras galėtų galvoti.

Visi ėmė ploti, ir jiems teko grįžti į tikrovę. Saša atsigręžė į džiūgaujančius svečius, susodintus didžiausiame privačiame kieme, prisiglaudusiame prie pagrindinio namo. Vestuvės patinka visiems – tai akivaizdu.

Visiems, išskyrus nuotaką ir jaunikį.

Žmonės juos apspito, pradėjo sveikinti gerokai anksčiau, nei ėmė griežti styginių kvartetas, subruzdo padavėjai, nešini padėklais su šampano taurėmis.

– Tu padarei savo motiną ir mane labai laimingus, Saša, – pasakė tėvas, bučiuodamas dukters skruostą, jo akys išdidžiai spindėjo.

Gal ir kvaila, bet sudrėko ir Sašos akys – ji padarė kažką, dėl ko tėvas ja didžiuojasi.

– Mes labai džiaugiamės, – atsakė Nikas, jo balse buvo girdėti lengva pašaipėlė.

Vyro žodžiai išblaškė akimirkos nuotaiką, Saša sumirksėjo džiovindama drėgnas akis – ir pačiu laiku, nes Sezaras kaip tik grėsmingai dėbtelėjo į Niką. Kažin, kodėl Nikas taip nemėgsta mano tėvo, – susimąstė nuotaka.

Sezaras pasilenkė ir pabučiavo jai į skruostą.

– Ir mudu su Izabele labai laimingi, – pasakė jis ir už savo žmoną, kuri tuomet bendravo su kitais svečiais. Tada Sezaras paplojo per nugarą Porteriui. – Dabar mes viena didelė šeima, amico mio.

Porteris net nušvito.

– Taip, dvi mūsų šeimos pagaliau susijungė, mano drauge.

Saša vos spėjo prikąsti liežuvį isteriškai neriktelėjusi, kad vesti Niką gal labiau vertėjo jos tėvui, laimė, ji kaip tik laiku pastebėjo laimingą motinos veidą ir prisivertė nusiraminti.

Ji ištekėjo dėl mamos.

Vėlyvą popietę pamažu pakeitė vakaras, artėjo valanda, kai jiems su Niku teks likti vieniems. Laimei, rūpindamiesi dviem šimtais svečių jie nuolat buvo užsiėmę ir Saša neturėjo laiko per daug apie tai galvoti.

– Viskas praėjo labai sklandžiai, kaip manai? – paklausė Izabelė. Ji išgelbėjo Sašą nuo senyvos giminaitės draugijos ir nulydėjo prie stalų, apkrautų vestuvių dovanomis, šalia pravertų įstiklintų durų per visą sieną.