Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Naujoji anyta Sašai nuoširdžiai patiko. Izabelė visada buvo jos vienas mėgstamiausių žmonių.

– Tu darai stebuklus, Izabele. Labai tau ačiū. Žinau, kaip buvo sudėtinga viską laiku suspėti, tuo labiau kad tuo pat metu jūs kraustėtės į naujuosius apartamentus.

Izabelė atrodė laiminga.

– Dėl tavęs nieko negaila, Saša. Žinoma, ir dėl Niko. – Tačiau anyta tučtuojau susiraukė. – Vis dėlto nedovanotina tai, ką padarė Sezaras. Tik po to širdies smūgio aš nenoriu jo smarkiai nuliūdinti. Išbandžiau viską, ką galėjau, bet jam negalioja jokie įstatymai.

Saša įvertino Izabelę, kai ši prieš dvi savaites pasivedėjo merginą į šalį ir paklausė, ar ji žinanti, ką daro. Izabelė žinojo, kad Sezaras šantažu verčia Niką ją vesti ir, reikia pasakyti, tuo klausimu buvo labai iškalbinga. Suprasdama, kad neturi iš ko rinktis, Saša paskubomis patikino, kad viskas gerai, ir reikalai pajudėjo bauginančiu greičiu.

– Atrodo, kad nepaisyti įstatymų – bendras visų Valenčių vyrų bruožas.

– Taip. Ir Nikas man patvirtino, kad žino, ką darąs. – Ji suspaudė Sašos ranką. – Aš taip džiaugiuosi, kad įsiliejai į mūsų šeimą.

– Ačiū, – kimiai padėkojo Saša.

Labai miela, kai tave taip šiltai sutinka. Jei tik juodu su Niku iš tikrųjų būtų įsimylėję...

– Žinai, – Izabelės balsas išsklaidė Sašos mintis, – kai pamačiau, kokie laimingi Olivija ir Aleksas, ėmė atrodyti, kad ir Sezaras žino, ką daro.

Kitoje kiemo pusėje Saša pastebėjo vyriausiąjį Niko brolį. Aleksas šiandien čia buvo kartu su žmona ir jų aštuonerių metų įvaikintu sūneliu Skotu. Olivija – kino žvaigždės Felicijos Kenington dukra – tokia pat gražuolė kaip ir jos žymioji motina ir labai gailestinga. Meilė, siejanti Oliviją ir Aleksą, gniaužė Sašai kvapą. Vis dėlto, jei Sezaras vos pernai šantažu privertė Aleksą vesti Oliviją ir juodu kažkaip sugebėjo vienas kitą pamilti, tai dar nereiškia, kad turi pavykti ir jiems su Niku.

Nieko nebus.

Žmogus turi trokšti kito žmogaus meilės, tik tada jausmai gali įsiliepsnoti. Nikui nereikia jokios moters meilės, o tuo labiau jos .

– Jie tikrai atrodo labai laimingi, – sutiko Saša, bet kitas mintis nutylėjo. Izabelė myli Niką ir savo antrajam posūniui, kurį užaugino nuo kūdikystės, linki visko, kas geriausia.

Izabelė linktelėjo.

– Žinai, nemanau, kad Nikui reikia kokio nors Alekso pritarimo šiuo klausimu, – ji kreivai nusišypsojo. – Ypač, kai vedė tave.

Saša prisivertė nusišypsoti. Ji savęs nelaikė gražuole, bet puikiai suprato, kad gera išvaizda, ko gero, vienintelis jos koziris santykiuose su Niku.

– Metas tikriausiai nerimauja, kad dabar atėjo jo eilė, – pasakė Saša tikėdamasi nukreipti pokalbio temą nuo savęs.

Izabelės akys neramiai sužibėjo.

– Jis sako, kad ne. Metas tėvui pareiškė, kad jokiu būdu nepasiduos spaudimui. Žinoma, kai Sezaras ko nors užsinori... – moteris nutilo, nes prie jų priėjo Nikas.

– Kas nors ko nors nori, mama? – priėjęs paklausė Nikas kerinčiai šypsodamas.

Turbūt šypsosi Izabelei, – nusprendė Saša. O jei kada nors taip šypteltų jai...

– Aš. Man būtinai reikia išgerti, – išsisuko Izabelė ir pažvelgė į naująją marčią tokiu žvilgsniu, kad buvo aišku – laikas judėti pirmyn.

Saša norėjo maldauti anytos, kad jos nepaliktų, bet toks elgesys atrodytų kvailas.

– Tuojau atnešiu, – pasisiūlė Nikas ir jau sukosi eiti.

– Ne, mielasis, aš pati. Vis tiek ketinau susirasti tavo tėvą. Turiu įsitikinti, kad jis laiku išgėrė vaistus.

Paminėjus tėvą Nikas tvirtai suspaudė lūpas. Aiškiai buvo galima matyti, kad jis dar neatleido Sezarui už šį sumanymą.

Ir tai visiškai suprantama. Mūsų abiejų tėvai turi atsakyti ne į vieną klausimą, – nusprendė Saša. Tai vienintelis ją ir Niką siejantis reikalas.

Nikas visą savo žavesį nukreipė į kelis žymiausius svečius, kurie priėjo atsisveikinti. Vyro žavesys buvo visiškai natūralus, bet jai iš to jokios naudos.

Vis dėlto Saša mielai pasinaudojo atsisveikinimo akimirka – tai puiki galimybė prablaškyti mintis. Ji vis labiau kamavosi svarstydama, kaip išvengti medaus mėnesio. Niekas neišdrįso paklausti, kodėl jų santuoka tokia skubota, bet jei svečiai manė, kad Saša laukiasi, greitai turės nusivilti. O kas, jei jie svarsto, kodėl jie su Niku neatrodo įsimylėję? Gal tada atspės, kad skubotos vestuvės įvyko siekiant naudos. Saša nenorėjo, kad kas nors manytų, jog jie tuokiasi iš meilės.

Tik jau ne Nikas.

Kai pagaliau visi svečiai išsiskirstė, Saša paliko Niką besišnekučiuojantį su Metu prie jo Aston Martin, bet dar spėjo pamatyti, koks rūškanas jos vyro veidas. Ji numanė, kad Nikas perspėja jaunesnįjį brolį saugotis tėvo. Nors, turint omenyje, kaip Metas savimi pasitiki, nėra ko manyti, kad jis smarkiai jaudinsis dėl ateities. Sašai pagailo jaunėlio. Turbūt lygiai taip pat Nikas dabar gailisi pats savęs – juk teko vesti ją . Akimirksniu Sašai pervėrė širdį, bet ji pasistengė tokias mintis nuvyti.

Reikia ką nors veikti.

Įėjusi į vieną mažiausių valgomųjų ji ėmėsi tvarkyti stalą, surinko kelias likusias taures ir sustatė viename stalo gale, kad jas galėtų paimti maisto tiekėjai. Izabelės puikus sumanymas pakviesti pagyvenusius svečius į tylų kambarį, kad jie galėtų pasislėpti nuo visuotinio vestuvių triukšmo.

Argi ji nežinojo, kaip iš tiesų jie jaučiasi? O, jei tik Saša būtų galėjusi pabėgti ir visam laikui pasislėpti čia nuo Niko, nuo laukiančios nakties.

– Palik juos.

Ji kilstelėjo galvą ir išvydo tarpduryje stovintį Niką. Baimė sukaustė krūtinę.

– Bet...

– Maisto tiekėjų komanda viską sutvarkys.

– Žinau, bet...

– Ištepliosi tą nuostabią suknelę, – pasakė jis mįslingas akis įsmeigęs į Sašos kūną.

– Ak. – Ji žvilgtelėjo į švelnų baltą kukliai sukirptos vestuvių suknelės atlasą.

Buvo taip susirūpinusi, kad net užmiršo, kuo vilkinti. Bet kuri kita nuotaka pašiurptų vien nuo tokios minties. Na žinoma, kas gali palaikyti ją tipiška nuotaka?

– Eime, – stačiokiškai nutraukė jos mintis Nikas. – Lipkime į viršų. Irisa pasirūpins, kad čia viskas būtų sutvarkyta.

Sunkiai nugurkusi baimę Saša padėjo taurę ant stalo ir priėjo prie Niko.

– Ar Metas jau išvažiavo? – paklausė, kad tik ką nors pasakytų.

Nikas sukando dantis.

– Taip.

Tada suėmė jai alkūnę ir nusivedė prie plačių laiptų, jo prisilietimas kėlė virpulį, bet Saša stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Tuojau bus dar daugiau prisilietimų, atskleistų paslapčių, švelnūs jos kūno apvalumai prisiglaus prie tvirtų Niko linijų.

– Nusiramink. Atrodai kaip eidama į giljotiną.

– Gali būti, kad aš jau praradau galvą, – pašmaikštavo Saša.

Nikas prisimerkė ir dirstelėjo į žmoną.

– Kaip tai suprasti?

Ji sumirksėjo. O dangau. Juk jis iš tiesų nemano, kad Saša kalba apie meilę?

– Niekaip. Matyt, buvau visiška beprotė, kai sutikau už tavęs tekėti, ir tiek.

Jie tylėdami užlipo laiptais. Nors Saša kopė sulaikiusi kvapą, Nikas daugiau nieko nebesakė.

Po kelių akimirkų juodu priėjo vieną iš didelių miegamųjų, kuriame miegos, kol Saša spės dekoruoti pagrindinį miegamąjį. Lova jiems jau buvo paklota.

Staiga ji pasijuto visiškai sugniuždyta ir sustojo kaip įkasta tarpduryje. Viena jos dalis troško sužinoti, ką reiškia mylėtis su Niku, bet kita norėjo tik kuo greičiau sprukti už devynių jūrų marių.